Skip to content

Kankintis

Na taip, gal kažkas visai neseniai ir puolė prieš mane ant kelių, gal ir krykštavau iš džiugesio it mažas vaikas, gal ir sukos galva, bet, dievaž, kaip pas mane viskas laikina. Ateina ir išeina ir nublanksta, užsimiršta ir galutinai išnyksta akimirkos, kuomet veik tikiu, kad galiu mylėt ir vėl. Pasaulis kunkuliuoja aplink, o mano meilės badas marina mane iki beprotybės. Negaliu, nebegaliu taip stumtis į priekį, kuomet jausmai nebeišsitenka viduj, kuomet naktim nemiegu, o jei miegu, sapnuoju, kad miegu apkabinta. Dabar penkios ryto, dabar aš klykiu ir žviegiu viduj, klausydamasi šito, dabar gerklėj žodžiai stringa, dabar net ašaros kaip pupos rieda skruostais. Pavargau, negaliu, nebegaliu, nenoriu taip nemylėt!

Reklama:

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.