Man labai nepatinka, tiesiog veda iš proto tai, kaip kitaip žmonės vaikšto čia, Berlyne. Paklausi, kaip stipriai kitaip jie gali vaikščioti palyginus su Vilnium ar Panevėžiu, ar Viena? Visų pirma, jų čia daug. Jų beprotiškai daug. Išėjęs iš namų tikrai neturėsi anei vienos jaukios akimirkos, kai pro šoną nepraslys koks praeivis. Baisiausia man yra tai, kad šitam didžiuliam mieste, kur, rodos, laikas turėtų būti tikrai brangus, žmonės įpratę vaikščioti nesveikai lėtai. Lėtai kaip sraigėnai jie šliaužioja visur, kur įmanoma – prekybcentriuos, universitete, o, baisiausia, traukinių ir metro stotyse.
Būna, skubi, leki ir nespėji į traukinį ne dėl to, kad esi lėtas, o dėl to, kad užstringi natūraliam žmonių flood‘e. Vis galvoju, kas kaltas dėl to, kad taip nervinuos dėl, atrodo, gan elementaraus ir neišvengiamo dalyko, ir kodėl tai šitaip stipriai nenervina Lietuvoje. Nežinau, mąstau, gal čia Ritmas tiesiog stipriai kitoks ir tas Ritmas man visai nepriimtinas ir neperkandamas?
Gal aš per daug įsitempus ir nemoku skint akimirkos, ar kaip ten? Bet nu kamon, chebryte, kai lauke minus tūkstantis, akivaizdu, jog ne akimirkų skainiot čia susirinkom, o asap įveikti tą nelemtą atstumą iš taško A į tašką B. Dar labiau nervina asmeninės erdvės griovimas viešosiose erdvėse. Aš negaliu pakęst, kai tenka liestis su nepažįstamaisiais. O nepažįstamiesiems, kaip jau pastebėjau, liestis visai nieko tokio, gal net smagu. Ir nežinau, is that me or what, bet nuolat, nuolat koks pėstietis, tiesiai einantis priešais mane, pradeda vingiuot kaip ta šarangė, staigiai sustoja ir atsidarinėja alų, pieną, geria kavą, valgo kulšį ar bananą or whatever, ir visai nevengia mosikuoti rankomis, kojomis, šalikais, rankinėm ar dar belekuo ir toliau įsibrovinėja į kito (kokia laimė, jei ne mano!) pasaulį. Enšoldegūn, Enšoldegūn! šaukia kas antras, o aš, kaip kokia nesveika moteraitė, būna, neištveriu ir rėkiu lietuviškai, „eini ar neini, na“.
Būna, žmonės ir informaciniai pranešimai taip rėkia, jog perrėkia net ir ausinuką, užsuktą ant pačio aukščiausio levelio. Jaučiuos kaip bičių avily, iš kurio pabėgti neįmanoma. Tokiom akimirkom visai idiliškai atrodo tas Vilniaus centras, kur, nors žmonių ir pilna, visi skuba vienu ritmu ir nesiblaško ir nesidarko arba tuštutėlis Panevėžys, kur bent jau yra, kuo kvėpuoti.
Ačiū už dėmesį, skundų kampelį šiam kartui uždarom, tikiuos, ilgam. 🙂
Pakomentuok Pirmas!