Skip to content

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3
“Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika – Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Reklama:

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 – 9val ryto, o ne 3 – 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.