Skip to content

Berlin calling quite hard

‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.

Reklama:

‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.