Kaip man atsibodo visos šventos karvės, besiblaškančios mano kelyje ir besibadančios dangų remiančiais ragais. Mūsų krašte niekas nesitūsina, neturi nuodėmingų minčių, eina miegot prieš vidurnaktį, laisvalaikiu lesina gulbes, parkuose tapo peizažus ir savanoriauja labdaros valgyklose.
Čia turbūt belieka pakartoti seną, bet iki skausmo teisingą patarlę – nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kai tavo paties slenkstis nevalytas.
Atleiskit, bet mano pažįstami didžiausi veidmainiai ir yra tos pačios švenčiausios karvės.
Jūs – kaip norit, bet aš vis tiek nepasikeisiu.Gal kažką ir suerzinsiu, bet būsiu tikra ir bent jau ramiai naktim miegosiu žinodama, kad pernelyg atsipalaidavus mano išdailinta kaukė ims ir nenudribs.
Pakomentuok Pirmas!