Pirmyn į turinį

Žyma: Opium

Apie tualetus, tualetinius nuotykius bei žmones prie tualetų

Tualetai yra ta tema, kuria jau seniai norėjau parašyti. Kadaise netgi buvo kilusi mintis daryti įvairių vietų tualetų recenzijas, bet labai nemėgstu įsipareigoti (t.y. jausti prievolę periodiškai postinti tam tikra tema), tad ji taip ir liko neįgyvendinta. Bet nieko tokio.

Tualetas yra ta tokia vieta, kur žmogus yra pats pažeidžiamiausias, kur anksčiau ar vėliau atsirasti turi visi ir kur (pakeliui, prie durų ar viduj) visai nutinka dalykų.

Taip pat egzistuoja ir nemažai savotiškų žmonių tipažų.

Tualetų žmonės

  • Žmonės, kurie, nesėkmingai pabandę atidaryti tualeto duris, negali patikėti, kad viduje kažkas yra ir jas isteriškai klebena, kad įsitikintų. Kai esi viduje, tai žiauriai faina.

Suprantu, kad būna vietų, kur raudonas ženkliukas tiesiog iškleręs ir net ir kai tulikas laisvas, atrodo, kad ne, tad reikia įsitikinti. Bet, tarkim, pas mus darbe viskas veikia kaip ir turėtų veikti, o etatinių klebentojų vis tiek atsiranda.

  • Žmonės, kurie, laukdami eilėje, atsistoja taip arti (per arti, nors erdvės šiaip per akis) durų, kad būdamas viduje net girdi jų kvėpavimą. Irgi labai jauku tvarkytis reikalus.
  • Žmonės, kurie klebena rankeną, tranko į duris ir rėkia „Greičiauuu“. Žiauriai faina, jei tu tikrai turi svarią priežastį truputį užtrukti. Ir tikrai ne išmuša iš vėžių, o žiauriai paspartina reikalą. Mhm.
  • Žmonės, kurie baro tualete prisėdę scrollina telefoną ir taip užlaiko eilę. Tikiuosi, kad sveiko proto jums netrūksta ir taip nedarot.
  • Žmonės, kurie ateina prie tualeto, pamato kosminę eilę ir NEGALI PATIKĖTI, kad ji tokia. Tada pradeda dėl to širsti bei visaip kaip rodyti savo nepasitenkinimą, nu tipo KAIP TAIP ĮMANOMA. Vėliau dar seka putojimasis, kad kaip čia galima tiek mažai tulikų turėt tokioj didelėj kavinėj. Tikrai labai visiems padeda visas šitas burbuliavimas.
  • Žmonės, kurie elgiasi taip, tarsi jų noras į tualetą yra svarbesnis negu kitų eilėje laukiančiųjų.
  • Žmonės, kurie tau stovint eilėje, tave praeina tarsi būtum nematomas ir bando užeiti į užimtą tualetą.
  • Žmonės, kurie yra tikri, jog tualetas laisvas, bandydami į jį užeiti jungia šviesą (iš tikro tai išjungia), supranta, kad jis užimtas (o ten esi tu) ir nueina šviesos nesugrąžinę, o tu tamsoje rėki, kad įjungtų atgal.

Visuomenės tualetiniai įpročiai

Jei paklausinėtumėte žmonių, ką jie daro, kai nenori sėstis ant nešvaraus klozeto, nustebtumėte. Draugė kadaise susidomėjusi apklausė nemažai žmonių ir vėliau papasakojo man. Klozeto apsiklojimas popieriumi yra paprastoji klasika, užtat, pasirodo, egzistuoja kur kas egzotiškesnių būdų. Pvz., reikalų atlikimas užsilipus ant klozeto pritūpus, sėdėjimas sau ant rankų ir kitos panašios akrobatikos.

Man įspūdingiausi vis tiek yra tie drąsuoliai, kurie lipa ant klozeto TOI TOI tulike, kuris realiai gali bet kada apvirsti. Iš kur žinau, kad tokių būna? Nes nu ne kartą yra tekę matyti paliktas pėdų žymes. O apie žmogų, kuris viename festivalyje ekskrementais ant sienos išpiešė svastiką, ko gero, esam girdėję visi.

Asmeniniai tualetiniai patyrimai

  • Tualetų veidrodžiai man yra atskira skaudi tema. Kadangi esu labai maža, tai tikrai dažnai pasitaiko tualetų, kurių veidrodžiuose net savo pakaušio nematau. Pavyzdžiui, La Boheme arba Local Pub.

    Čia yra mano selfis.
  • Beje, ar žinojote, kad Gringo moterų tualete nukabinus veidrodį eilių ten beveik neliko? Veidrodis dabar kabo koridoriuje, tad niekas viduje neužtrunka.
  • Kartą ėjau pro statybas ir pagalvojau „Hm, čia kažkoks festivalio kvapas“. O tada supratau, kad statybų aikštelėje stovėjo šviežiai atvežtas TOI TOI’jus su savo išskirtine kvapų gama.

Tualetinės citatos

Apie skirtingą no-spin-no-live pasaulio suvokimą studentavimo laikais:

-Daug kas yra p**dinęs tualetinį…
-Nu ne,  šiaip tai ne daug kas.

Apie geometriją prie WC:

-Čia kažkokią eilutę darot?
-Ne, kvadratą.

Apie talpumą:

-Kiek ten vietų?
-Viena sėdima ir dvi stovimos.

Nesveikintinos tualetų mados

  • Vietos kur nors autostradoje, kur apsilankymas tualete kainuoja 50ct, nėra popieriaus ir viskas per šimtą metrų dvokia chloru. Arba blogiau.
  • Vietos, kurios šiaip yra fancy-shmancy, o jų tualetai įrengi pačiomis pigiausiomis sąnaudomis, nėra popieriaus, o iš čiaupo nebėga šiltas vanduo.
  • Vietos, kur šimtą metų niekas nesutvarko užraktų.
  • Tualetai, kur vanduo nusileidžia pats (dažniausiai užsienyje), kai to nesitiki ir išsigąsti.
  • Vietos, kur, norint nueiti į tualetą, turi gauti raktelį. Prie to raktelio dažniausiai būna pririštas koks nors didelis objektas (pvz., pliušinis žaislas arba medinė kaladė). Ir visada žiauriai smagu nusiplovus rankas visų kitų apčiupinėta raktą su pakabuku nešti atgal prie baro.

Įsimintini Vilniaus tualetai, verti atskiro paminėjimo

  • Forum Cinemas Vingis tualetas. Čia yra du aspektai. Faktas, kad išėjęs iš antro (ar trečio?) aukšto tualeto amžinai nežinai, kur esi ir kur reikia eit. O taip pat, tai, kokios mažos ten kabinos. Neduok die užeini su kuprine ir paltu, tai praktiškai užstringi tarp sienų. Ir dar aišku durys atsidaro į tave.
  • Briusly-Opiumo tualetas. Šitas mane visada iš naujo pritrenkia savo liūdnumu. Gal tos nuspardytos paišinos medinės durys vakarėlio metu į akis taip ir nekrenta, bet atėjus pavalgyti ir nusileidus į tualetą rūsyje pasidaro liūdna. Nesu tikra, kokia situacija su užraktais dabar, bet ilgą laiką šita vieta pasižymėjo tuo, kad užsirakindavo kokia viena kabina. Netgi esu girdėjusi kalbų, kad taip daroma tyčia, kad tūsofščikai neitų į tualetą nešvariais reikalais užsiimti. Bet vis tiek, juk tais tualetais naudojasi ne tik vakarėlių lankytojai, bet ir žmonės, kurie atėjo ten pavalgyti. Antro aukšto tualetas iš viso yra ne tualetas, o pirtis su klozetais. Tikiuosi, užraktų situacija jau pasitaisiusi, bet bendra atmosfera tai liūdna. Kaip galima gaminti tokį skanų maistą ir taip nemylėt savo klientų, kuriems tenka lankytis tame tualete?

Ir tas įrėmintas nuogos moters atvaizdas primena 90s mechanikų garažiukus, o ne maitinimo įstaigą 2019 m. Vilniuje.

Šiaip, toji popieriaus, kurio reikia atsiplėšti prieš užeinant į kabiną, kultūra šiaip yra fantastiška. Vilniaus Universitete (bent jau filologijos fakultete) bei viešosiose poliklinikose. Tikra razinka, toks reality check’as, kad neužsimirštumėme ir nepradėtumėm galvoti, kad gerai gyvenam.

  • Juoda/Raudona tualetas. Šioje vietoje tenka dažnai lankytis dėl to, kad ten vyksta protmūšiai. Ir visada, visada atėjus ten prieš renginį tulikas per dešimt metrų dvokia chemikalais. Suprantu, kad turi būti švaru, bet kai tu net užsikosti nuo tos dezinfekacijos, tai nėra normalu.

Šiame tualete taip esu tapusi tokio įdomesnio varianto liudininke. Kadaise jau dalinausi savo FB paskyroje.

  • Cozy tualetas, kur už vienų durų yra du klozetai. Bet tokį išplanavimą esu mačiusi ir kitur, pvz. senajame Soul Box (nežinau, kaip dabar, kai ten London Grill). Nesuprantu, kame idėja šito užmanymo, tipo skirta mamytėms su vaikučiais ar vadovaujantis logika, kad panos vis tiek gali po kelias eit myžt? Kame reikalas? Čia irgi, kiek pamenu, ant sienų puikuojasi žavingi 90s aktai.
  • Užupio picerijos tualetas, kuris yra praktiškai jų virtuvėje ir prie kurio eilei tenka rikiuotis ant kelio prie tos pačios virtuvės.
  • Marso tualetas, kur netikėtai įsijungus vėjeliui tave užpuola situacija „Vėjo nublokšti”.
  • Varioko (irgi protmūšiai) tualetas, nuo kurio dvokia per dvidešimt metrų. Nesuvokiu, kaip tai vietai veikti tokiomis sąlygomis vis dar leidžia sanitarinė tarnyba.
  • Dar būdavo fantastiški Vasaros terasos tualetai, kurie visada nuteikdavo ypatingai – trisdešimties žmonių eilė ir kelionė laiku viduje. Labai seniai buvau, tikiuosi jau susitvarkė.


Pabaigai, trys tualetinės istorijos iš gyvenimo

Istorija apie tai, kaip mano draugelis užsidegė Yagos tualete

Buvom su draugais festivalyje Yaga Gathering. O ten, bent jau 2015-aiais, visi tualetai buvo super eco-friendly, mediniai, tupimi, iškasti specialiai festivaliui. Draugelis užėjo didelio reikalo ir, kadangi norėjo ranka atsiremti į žemę (neklauskit, kiekvienam savi patogumo poreikiai), bet bijojo išsitepti, ranką apsivyniojo tualetiniu popieriumi. Tupi, užsiima reikalu ir supranta, kad tas popierius dega, nes nugi kiekviename tualeto kampe stovi po žvakutę ir nuo vienos iš jų užsidegė tas popierius. Teko greitai bėgt gesint nelabai spėjus kelnes užsimaut.


Istorija apie tai, kaip mano kolega suprato vartojantis ne visai teisingą terminą

Turiu kolegą, kuris gimė ir užaugo Niujorke, lietuvių emigrantų šeimoje, o dabar jau keletą metų gyvena Vilniuje. Kadangi jo tėvai gana seniai išvyko iš Lietuvos, jų namuose buvo vartojama nemažai senovinių lietuviškų žodžių. Tokių, kaip, pavyzdžiui, krautuvė vietoj parduotuvės. Atvykęs į Lietuvą kalbą jis mokėjo, tačiau tam tikrus ir žodyno, ir gramatikos niuansus teko ir vis dar tenka apšlifuoti.

Taip jau nutiko, kad jo žodyne tualetas visų pirma buvo ne „tualetas“, o „išvietė“.

Kartą Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje padavėjos paklausęs „Kur čia pas jus išvietė?“ jis atsakymo sulaukė, tačiau pastebėjo sumišusį jos žvilgsnį. Po dar kelių tokių atvejų kolega pagaliau pasiklausė draugų apie tokį fenomeną ir jie, smagiai pasijuokę, jam paaiškino jo klaidą. Jis tuomet suprato, kad Vilniaus rotušė buvo ko gero geriausias epizodas iš visų. Tik apie tai jis sužinojo tik tada, kai jau ilgą laiką daugybėje vietų buvo pavartojęs šitą terminą.

Istorija apie tai, kaip tualete praradau telefoną

Kartą, kai dar gyvenau Panevėžyje, leidom laiką Skaistakalnio parke. Kadangi pačiame parke tualeto nebuvo, eidavom į greta esančią taip vadinamą centrinę Maximą. Užėjau į kabiną ir, kadangi kišenių ar kuprinės neturėjau, ant žemės ar bakelio guldyt nenorėjau, tai buvau proto bokštas ir telefoną įsikandau į dantis (neklausk, mielas dienorašti).

Jis man atlikinėjant reikalus iš tų dantų išslydo, krito ant žemės ir pabyrėjo dalimis, kurių kelios nuskriejo į kitą kabiną. Greit susitvarkiau, užsimoviau kelnes ir išėjau ieškot. Na ir ką jūs galvojat, kitoje kabinoje žmonių nebebuvo, telefono korpuso – irgi, o man liko tik batarkė, kuri nenuriedėjo už mano kabinos ribų.

Jei tau patinka mano blogas, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

1 Komentaras

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 Komentarai

Apie naujametinį siautulį, įdomius gėrimus, sugyvūnėjimą, Minimal Mondays ir garsų harmoniją

Aš visada būnu baisiai nusiteikusi prieš naujakus, nes tai būna metas, kuomet visur vyksta baisus chaosas, eiliniai dalykai kainuoja penkissyk brangiau, barų grindys mirksta purve, o girtos mergos kritinėja miesto gatvėse jau be šukuosenų.

Kuo skeptiškiau nuteikiu, tuo geresnis būna naujakas. Kartais būna toks geras, kad prireikia trijų savaičių prisiruošt prisėst ir papasakot, kaip viskas einasi nuo praeito karto, kai dalinausi praėjusių metų apžvalga. Tai žinokit einasi žiauriai gerai. Saulė šviečia, žmonės šypsosi, kaip kadaise apsiniaukusią niūrią dieną Berlyne sakė vienas klasikas (pavardė redakcijai žinoma). Ne ne ne, viskas gražu. Ne niūru. Kai būna niūru, man vis tiek būna gražu.

Naujųjų metų atradimai: slapti Yucatano vingiai po žeme – eini eini, kambarėlis po kambarėlio, o ten dar vienas įėjimas į kambarėlį. Plytelės padužę, mes irgi dužom.

Kai vakarėlis prasideda pirmadienį (nes visi supratingi po Kalėdų prisiėmė išeiginių ir nėrė į virtinę (nesuprantigieji tuo tarpu gailiai dūsavo eidami į darbą)), atsinaujina ketvirtadienį, penktadienį jis prasitęsia, šeštadienį nubundi kokoso drožlėse (nes Rafaelo) jau sutemus ir pasižadi, kad gana, bet tau paskambina ir praneša, kad taksi privažiuos po valandos, ir tu vistiek kyli iš mirties patalo ir sklendi į tūsą kaip Feniksas iš pelenų, o tada krenti dviem paroms į Coco Jambo (daina tokia), tai suprask, kad naktis iš ketvirtadienio į pirmadienį pavyko.

Šventės baigėsi, tegyvuoja šventės, ačiū, lauksim kitąmet, gal ir gerai, kad negreit.

Keletas įžvalgų:

Prisieikiu, Minimal Mondays reikia įtraukti į kokį nors UNESCO paveldo sąrašą. Tai yra toks geras dalykas, kad aš norėčiau žinoti, jog, ir prabėgus dešimčiai ir dar daugiau metų jis niekur nedingtų. Žmonės mėgsta šokti! Sninga, šąla, bala, nusispjaut, bytas kala.

Dialogas prie wc:

-Čia kažkokią eilutę darot?

-Ne, kvadratą.

Apie savitvardą:

„Žmonės į tūsą visų pirma mašinas ima ne tam, kad kažkur nuvažiuotų, o tam, kad negertų.“

Nauja anime rūšis: Magna. Beveik kaip mana iš dangaus. Tik komiksais byra.

(Netyčia pakliuvau į Xfaktoriaus ir The Voice žiūrėjimą)

Apie Deivio Renatą:

„Gražiausia Lietuvos moteris? Abejočiau. Nu kad aukščiausia tai jo.“

Apie antrininkus:

„Donskovas – Lietuvos Alicia Keys“

Apie fokusus:

„Tai kur DiArchy dingę? Jau matyt iš kokio ledo kubo neišlenda“.

Apie žvilgsnius į ateitį:

„Norėčiau tokios technologijos, kad telikas nujaustų, jog Prūsaitis pradės juoktis ir išsijungtų.“

Apie atrodyseną:

„Ji atrodo kaip Cher ant spydo“;

„Ji atrodo kaip Giulijos ir Miss Nelaisvės hibridas“.

(Xfactor ir The Voice apžvalgą čia baigiam)

Apie lyrinius nukrypimus:

„Aš pas jį užėjau buteliui vyno, pasibudau dvi paras“.

Apie įdomias lokacijas:

„Adresas – Erkių 5“.

Apie pasiteiravimus:

„O miesto eglutė mokama?“

Apie sugyvūnėjimą:

„Čiaudau kaip pudelis.“

Apie atsikalbinėjimą:

„Pati tu kankorėžis.“

Apie polinkius:

„Labai tada buvom pasinešę ant altruizmo.“

Apie Laiko tėkmę:

„Dabar yra devym devynios ryto.“

Apie meilę literatūrai:

„Man labai patiko Kamiu – „Svetimas“. Nes trumpa.“

Apie įdomius gėrimus:

„Šitas kokteilis vadinasi „Nebėra kolos“.“

Apie keistą smegenų veikimą:

„Galėtumėm „Iliadą“ mintinai mokėt. Bet mokam nuo pat pradžių iki galo Dj Dalgis – „Žalia Siera“.“

Apie kryptis:

„From ashes to ashes. From zero to zero. From Paris to Berlin.“

Apie tai, kaip faktai šaltą tamsią naktį miegant po septyniom kaldrom visai nepadeda:

-Ė, bet tai yra miegmaišiai, kur ant sniego galima gulėt.

-Yra ir moteris, kuri smėlį valgo, bet ką tai keičia?

Apie brandą:

„Jei žmogus skambina, o ne rašo žinutę, tai jam tikrai per trisdešimt“.

Apie garsų harmoniją:

„Skalbiuos batus, tai realiai trepsi visi namai.“

Beje, būna, kad žmonės užsideda septynias baltas maikes. Because they can.

Nežinot, kodėl mano priminimuose yra toks lakoniškas įrašas „Mantvydas“. Why? Wut? Wtf? Mantvydai, pa-ma-ja-kink.

Susitinkam sausio 29 Opiume, pliusuose, aš šoksiu like no one‘s watching, atsakau.

4 Komentarai

2015-ųjų metų geriausieji

2015-ieji buvo įspūdingi. Įvyko visko tiek daug ir nugyvenom tiek visko, kiek kitiems į dešimtmetį netelpa. Kontrastas to, kaip jaučiausi, atrodžiau ir kaip gyvenau pirmąją bei paskutiniąją metų dieną net man pačiai sunkiai protu suvokiamas. Gyvenimas vertėsi, sukiojosi, mėtė, vėtė, džiugino ir skaudino, bet štai įsipilu sau vyno, apžvelgiu visus prabėgusius metus ir šypsaus. Nes mes gyvenam. Dieve, kaip įdomiai mes gyvenam.

Metų iššūkis: Kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, o tu įsitveri ir nepasiduodi.

Metų inside tūsas: Šiemet daug – prasidėjo nuo Naujako (ajaja ko ko džambo, a ja jė, kai kam trys valandos rūkomajam ir kiti reikalai), vienas pirmųjų žiemos savaitgalių sodyboj, vienas pirmųjų vasaros savaitgalių toj pačioj sodyboj, T. K. išleistuvės, labai daug nebūtinai savaitgalio vasaros vakarų Terasoj, prie terasos, Piano, prie Piano (kai važiuoji su taxi namo 500m iš Piano ir atgal, visur), labai labai stiprus savaitgalis Nidoje (magija) ir vos prieš porą savaičių įvykusi daugybę valandų trukusi transliacija po Vilnių.

Metų public tūsas: Pillowtalk (Studio 9), Opium sezono atidarymas ir visos Smalos.

Metų festivalis: Tai aišku Sūpynės (kai ketvirtadienio naktį jau buvom nuveikę daugiau nei per visas praeitų metų Sūpynes, kai atsiradom trijose valtyse vienu metu, plaukėm per pievą, ir buvo cirkas), Yaga Gathering (joga 9 ryto ir „žemyn žiūrintis suoliukas“) ir Opium ant bangos (Nida yra Magija, aš jums sakau).

Metų savas festivalis: Skardis.

Metų antraštė:

Metų keistas vakaras: ambient koncertas bažnyčioje Kopenhagoje. Niekada nepamiršiu.

Metų erdvė: Opiumas.

Metų sportas: joga (taip, 2015-ieji yra metai, kai aš pradėjau reguliariai sportuoti, pietauti vegetariškuose restoranuose ir pirmą kartą nuvažiavau į Yagą.)

Metų stiliukas: Eurovizija, Albanijos pranešėjas.

Metų DJ: Mr Gooze, Anna Hanna, Split Pulse, 12 inčų po žeme.

Metų netikėtas miestas: Kopenhaga.

Metų trauma: bernai lunatikai.

Metų kančia: šis ruduo, užkariavęs dalį žiemos, kai lyja lyja visą naktį, tada ateina rytas ir vis tiek lyja. Ir pradeda tirpt batai ilgainiui.

Metų connecting people:

Metų sprendimas: apverst gyvenimą aukštyn kojom.

Metų sprendimas 2: visiškai nebeskaityti naujienų portalų.

Metų Why?: kai žmogus kolekcionuoja delfinus ir turi jų penkis šimtus.

Metų foto:

Metų nuleistos rankos: vokiečių kalba. (Fun fact: kai ieškai serialo „Friends“ serijų vokiškai, įvedus į paiešką raktinius žodžius „Friends“ ir „German“, pirmas rastas dalykas bus „Two German Teens Fucked by Friends“.)

Metų dialogai:

Apie išsitaškymą (veiksmo vieta – „Savas kampas“):

A: Kur mes?
B:
Taigi ŠMC.

Apie elitines Vilniaus vietas:

-Gal einam į Poshą arbą Disco 311?
-Gal geriau šūduose išsivartom?

Metų lyrika:

Metų nepasitenkinimas: „Man labai nepatiko knyga „Gyvenimas po klevu“. Penkiasdešimt puslapių apie tai, kaip bobutė kažkur eina. Tada marti padaro kiaušinienę, o tada ją pervažiuoja traktorius. P-z bl***. Welcome to Lithuania“.

Metų žiauriausias bachūro tipažas: 44 metų Adic House didžėjus.

Metų pravardė: Pelėsis; Humana.

Metų pokštas: „Demotyvacija – kai įvedi savo vardą ir pavardę i google, gauni tik 1 rezultatą, ir tai vienintelis rezultatas tavo gyvenime“. Oleg Surajev

Metų antitipažas: bernai verkšlentojai, intrigantai, fanatikai ir lunatikai.

Metų ego:

Metų pamoka: negalima pasitikėti niekuo. Niekuo.

Metų rūgštis: „O tos samanos tai dažnai su manimi pasišneka. Tokios pleputės.”

Metų gėlė: preparčio žiedas.

Metų gėrimas: šaltas baltas vynas.

Metų silpnybė: naivumas ir pasitikėjimas žmonėmis.

Metų spalva: juoda.

Metų drabužiai: juodi.

Metų serialas: Six Feet Under, House of Cards, Better Call Soul.

Metų filmas: ir vėl visai filmų nežiūrėjau.

Metų WTF: French Affair.

Metų sąmojis:

Metų netikėtumai: Kai įkrenti į taksi, o vėliau paaiškėja, kad taksistas skaito tavo blogą ir ploja katučių. Linkėjimai!

Metų muzika: Jamie XX, Caribou, kaip visada Depeche Mode, Disclosure, Fleetwood Mac, Moderat, still Pet Shop Boys, Red Axes, Tame Impala, The Black Keys, Thievery Corporation, Todd Terje, Trentemoller, Museum of Bellas Artes, Nadastrom, Semisonic, Ace of Base.

Metų gabalai parymot: Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus, Mark Farina – Dream Machine, Chet Fakker 1998, Golden Parazyth – Donwtown Game, Tove Lo – Habits, Arctic Monkeys – 505, Peter Gabriel – Don‘t Give Up (Ft. Kate Bush), The Cure – Pictures of You, Amazing – Tell Them You Can‘t Leave, Cat Stevens – Where Do the Children Play.

Metų gabalai pariaumot: Erasure – Always, Dinamika – Abejingumas, Museum of Bellas Artes – Who Do You Love, Randomer – Bring, New Order – 5 8 6, Van McCoy – The Hustle, Kwamie Liv – Comin Thru, Karolina Czarnecka – Hera Koka Hash LSD, C.A. R. – Angelina (Manfredas Remix), Just Jack – Starz in Their Eyes, Omar – I Wanna Know (Vocal Mix).

Metų gabalai pasilydyt: Roisin Murphy – Ancora Tu, Jamie XX – Loud Places, All Saints – Pure Shores, Jimmy Edgar – Let Me Tell You, TB – Invitation to Love, Howling – Signs (Rodhad Remix), Pillowtalk – Soft (Life and Death Remix), Caribou – Your Love Will Set You Free (C2’s Set You Free Remix), Nadastrom – Somebody, Eliphino – More Than Me, Tame Impala – The Less I Know the Better

Metų maistas: Alyvuogės ir graikiškos salotos. Neribotais kiekiais. Zefyrai. Ribotais kiekiais.

Metų atokvėpis: tie nuo žalio tilto nulėkę balvonai.

Metų vaizdas nuo tilto:

Metų naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) nebeišsifistinėk ir paslaptinių miestelis.

Metų rojus: Ir vėl namai. Bet jau nauji.

Metų kelionė: Atėnai pas meilę.

Metų performansas: Martyno Švėgždos Von Bekkerio koncertas fone piešiant graffiti atlikėjui. („Durys girgžda. Kažkas švilpia. Acetonas in the air tonight. Kūrinys vadinasi „Damų šokis“, arba „Fėjų šokis“, arba „Panelių šokis“, arba „Troliai“. Vynas – 25eu. Alaus normalaus – nėra. Ventiliacijos – nėra. Užkandžių – nėra. Šviesos wc – nėra. Servetėlių – nėra.“)

Metų durnius: Tu. Taip, tu.

Metų nuvalkiotas humoras: juoktis iš supermamų bei Londono lietuvių ir attendinti bei juoktis iš įvairių Pūko & co. koncertų. Tai nebėra juokinga, brangieji.

Metų gaisras: Kai užsidegi festivalyje nuėjęs į WC.

Metų (ką ten metų, visų laikų) gražiausias Lietuvos bernas: G. R.

Metų žemumos: grasinti žmogui, kurį mylėjai; skaityti svetimus chatus.

Metų pavyzdys, kaip nereikia daryti: Ten Walls.

Metų pažadas sau: jokiais būdais nebesitaikstyt su bullshitu.

Metų Citatos (labai daug): „Sporte paskutinis, prie taurelės pirmutinis.“; „Ačiū už nuostabiai prarastą laiką.“; „Aš žiauriai nemėgstu smėlio. Nebent retkarčiais, jei yra proga.“; „Išbalink mane. Išnešk iš manęs balius.“; „Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“; „Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“; „Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“; „Aš nemėgstu bėgiot. Mėgstu išgert.“; „Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“; „Geriausia kava yra ratai.“

Metų kirpimas: „Mane mokykloje vadino Nomeda. Nes atėjau kaip Nomeda apsikirpęs. Visi juokėsi, bet Andrelis palaikė.“

Metų fizikos dėsnis: galva pralindo – pralįs ir kūnas.

Metų klausimai:Uostai save?“; „O pasakojau, kaip Darius Užkuraitis matė mano vaginą?“; „Tau šalta fiziškai ar dvasiškai?“ ir aišku „IS THIS REAL LIFE“?

Metų vaidmuo: kai vaidini Nulį.

Metų niekam nereikalingas prieskonis: kalendra.

Metų poza: Lopuso. Nuo žodžio „Lopas“.

Metų knyga: „Dustavo enciklopedija“.

Metų aktivija festivaliuose: pergėrimo workshopas.

Metų kokteilis: „Rusija“: 300ml vodkės, o į ją įleistas žalias kiaušinis. Kai geri, užsikandi ikra.

Metų liga: saulės vėžys.

Metų lyricsai: Titaniko soundtrackas: One small you open the door“; „Vibruok vibruok, tikėti neverta…“

Metų būsena (šiemet daug): „Jaučiuosi kaip jauna šeima vieno kambario bute.“; „Lova, sumuštiniai ir žemėlapiai.“; „Atsikeli ir varai. Alų toliau.“; „Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“; „Koldūnai pasmerkti“; PER JAUKU.

Metų prietaisas: etnoskopas (kur pridedi prie krūtinės ir nurodo tautybę).

Metų Vojažas: nubudus likus pusvalandžiui iki vartų užsidarymo lėkt ant sparnų į oro uostą. Ir spėt. Nu tai aišku spėt.

Metų komplimentas: Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.

Metų postas: Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos.

Metų sena atsinaujinusi draugystė: P. J. (Pim pim!), A. B. (Kliučina, Pikų dama ir kiti reikalai ^^).

Metų trūkusi kantrybė:

Metų nauja draugystė: šiemet net trys: I. M., A. M., J. A. Turėjo būti dar viena, baisiai džiuginusi, bet.

Metų moterys: kiek tų puikių moterų! Visos jūs mano puikios, jūs žinot.

Metų vyrai: keturi kampai: A. S., K. M., P. J., P. V.

Metų sukaktis: blogui 10 metų.

Metų bosas: ir vėl A. I. (sakot bepigu rinkt, kai vieną bosą turi? Turiu ne vieną.)

Metų skausmas:

Metų varikliai: Juokas, meilė ir muzika.

Metų troškimas ir palinkėjimas sau ir visiems: Linkiu, kad aplinkui būtų daugiau žmonių, su kuriais viskas įmanoma. Nes gyvenime nėra nieko, nieko neįmanomo, brangieji. Ir kad visada būtų, ką mylėti. Nes be meilės niekas neįmanoma, niekas.

Mano krištolinis rutulys sako, kad laukia fantastiški nauji metai. Aš jums pažadu. Na o dabar einam švęst.

Palikite komentarą

Apie (ne)mokamus dalykus

Visi labai gerai žinome, kad gyvenime nėra nieko nemokamo. Nemokama dešra supermarketo prezentacijoje reiškia, kad tą dešrą jūs matyt kažkada vis tiek gal užsinorėsit nusipirkt. Nemokamas feisbukas reiškia, kad jūs be jo nebegalit, o reklama negali be jūsų. Ir taip toliau.

Apie tai, kaip ne viena firma tiesiog spirga iš pasimėgavimo kviesdama savanoriauti ir žadėdama „neįkainojamą patirtį“, „karjeros galimybes“, „progą pamatyti renginį“ (o iš tikro dažniausiai tiesiog ieško nemokamos darbo jėgos) šiandien nekalbėsiu.

Pakalbėkim apie nemokamus arba labai pigius renginius, koncertus, vakarėlius ir paslaugas. Nemokami vakarėliai yra gerai, kai klubas pradeda veiklą ir siekia prisivilioti klientų ratą, o pinigus gauna iš sumų, išleistų bare. Miesto šventės ir nemokami renginiai irgi nėra blogas dalykas, bet čia jau dovanotam arkliui į dantis tikrai nederėtų žiūrėt, o tam tikra prasme jūs už tą renginį truputį ir mokate mokėdami miestui mokesčius.

O štai blogas dalykas yra pakvietimai į kiek brangiau kainuojančius renginius. Įsivaizduokim, kokia nors firma (tarkim, žiniasklaidos atstovai) remia kokį nors kiek alternatyvesnį renginį (pavyzdžio dabar nesugalvoju, bet, manau, kad be vargo sumąstysit patys). Tarkim, toje firmoje daug tetų ir dėdžių, kurie šiaip mėgsta klausytis Kučinsko, bet jie gauna krūvą pakvietimų ir nusprendžia praplėsti akiratį. Tetos/dėdės nueina į koncertą, iš pradžių bando įsijausti, paskui piktinasi, kad per tamsu, rangosi, sėdi (jei išvis yra, kur sėdėt) susiraukę bumbuliuoja, galiausiai išeina. Jei koncertas didelis, to negatyvo pernelyg nesimato, bet aplink esantys žiūrovai jį jaučia. Jei koncertas mažesnis, tas apsinepatenkinimas matosi. Būna ir taip, kad tetos/dėdės išties praplečia akiratį ir sugeba pasimėgauti ir įvertinti tokią patirtį, bet ne visada.

Būna, kad sumoki visai nemažai už koncertą, o už tavęs murma žmonės, kurie akivaizdžiai ten pateko truputį atsitiktinai. Sėdi ir visą koncertą girdi neribotą pizdelinimą.

Į neseniai įvykusį „Roxette“ koncertą bilietus buvo galima pirkti su akcija, kažkas tokio „Tik 69lt už XXlt vertės koncertą“. Gerai tikriems fanams, kurie gavo progą įsigyti bilietus pigiau. O kiek susirinko šiaip smalsuolių, kurie paskui nesuprato, kur atėjo ir kas darosi tai dainininkei?

(Faktas: Daugiausia po renginių pizdelina tie, kurie į juos pateko nemokamai arba bilietus gavo super uber papigiaj)

Kai kurie mėgsta dūgzti, kad Opiumo renginiai labai brangūs, o festivaliai irgi oėzau, kokie brangūs, kodėl taip brangu, oėzau. Jei jums per brangu, jūs neikit. Jei jūs neisit, matyt, bus ten daugiau tokių, kurie iš tikro nori eiti ir vertina renginį, todėl nesinervina už jį mokėdami. Aš irgi kartais neinu, nes man atrodo per brangu. Bet turbūt tas renginys man tiesiog neįdomus tiek, kad nesinervinčiau už jį mokėdama atitinkamą sumą. Jei jau tikrai įdomu, moki ir vertini.

(Faktas: Gauti nuolaidą į renginį, į kurį ir taip planavai eiti, visgi yra faina)

Dar dažnai žmonės dūzgia, kad kai kurie kirpėjai, visažistai, vertėjai ir visi kiti paslaugų tiekėjai ima per daug. Nes „nu kas ten yra imti ir padažyt/nukirpt/išverst, etc.“ Gerai ir brangiai paslaugas atliekantys žmonės mokosi, tobulinasi, perka gerą įrangą, moka už malonią aplinką ir panašius dalykus, todėl jų paslaugos ir nebus niekada pigios. Vertinkite tai.

Jei jums per brangu, eikit pas Reginą (su visa pagarba Reginai) iš „Vizijos“ su 16m. patirtimi, mokėkit 14lt už kirpimą ir būkit patenkinti ir sutaupę. Apie pigius ir greitus vertimus geriau nepradėsiu.

Tiesa, kartais nemokamai galima džiuginti to nusipelniusius žmones, kurie jūsų pastangas tikrai įvertins ir vienaip ar kitaip vis tiek atsidėkos, arba jau (ne)tiesiogiai yra tai padarę. Išmokite būti dėkingi, šiuolaikinėje visuomenėje tai yra vis rečiau sutinkama savybė.

Gražaus savaitgalio.

Palikite komentarą