Niekaip niekaip
negaliu ir niekada negalėjau suprasti,
kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,
sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,
be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,
žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,
skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,
entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,
ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.
Kažkaip
vis dažniau
ir dažniau
norisi
išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką
ir būti kuo toliau nuo viso to
ne mano
ne mano
“pasaulio”.
Ir tai – ne poza.
Pakomentuok Pirmas!