Pirmyn į turinį

Apie mano mylimiausią lietuvių rašytoją ir įkvėpėją – Ugnę Barauskaitę

Ugnė Barauskaitė, kaunodiena.lt nuotrauka

Pakalbėkime apie įkvėpimą.

Yra tokia rašytoja bei radijo laidų vedėja, filmų įgarsintoja Ugnė Barauskaitė. Jei klausotės ar kada esate klausęsi radijo stoties M1+, jos balsas jums tikrai turėtų būti girdėtas, nes laidas ten ji veda jau daugybę metų. Be visų šitų rolių, Ugnė Barauskaitė dar yra ir rašytoja. Viena mano mėgstamiausių.

Reklama:

Jos citatomis dalinusis esu ne kartą, bet niekada nesu rašiusi apie tai, kokią didelę įtaką man ir mano norui rašyti padarė jos kūryba.

„O rytoj vėl reikės gyventi”

Pirmoji jos knyga, kurią autorė 2002-aisiais išleido 27-erių, „O rytoj vėl reikės gyventi” man į rankas pakliuvo po to, kai ją parekomendavo draugė Aistė Vilkaitė, dabar jau ir pati rašytoja. Knyga sudaryta iš keliems skirtingiems draugams knygos herojės rašomų elektroninių laiškų. Toks kaip ir dienoraštis, bet ne sau, o kitiems pasakojama gyvenimo (įdomaus gyvenimo!) tėkmė su jausminiais nukrypimais ir prisiminimais. „Kaip ir mano herojė, aš dirbu radijuje. Todėl šios istorijos tikrai galėjo nutikti man. Nors galėjo ir nenutikti. Arba nutikti ne man. Matot, tiesa yra tai, kuo tikite.” – rašoma ant knygos nugarėlės.

O rytoj vėl reikės gyventi

„O rytoj vėl reikės gyventi” esu skaičiusi kokius dešimt kartų. Gal ir daugiau. Pirmus kelis kartus ėmiau iš bibliotekos, o vėliau saviškę man atidavė draugė, nes matė, kad man ji kur kas reikalingesnė negu jai, hehe. Tai toji knygos kopija, kurią turiu, visa aprašinėta, su pabraukimais, komentarais – visas knygas taip skaitau.

Tai, kaip U. Barauskaitė šioje knygoje aprašo kasdienybės smulkmenas, tarpusavio santykius ir tai, kiek visame tame šmaikštumo, smarkiai prisidėjo prie mano noro ir ilgainiui išsivysčiusio įpročio viską užsi- ir ap-rašinėti. Ir nebijoti ironijos bei saviironijos. Ir jausmų, šitų tai jau nė už ką negalima bijoti, nes baisiai neįdomu bus gyventi.

„Vienatvė – puikus dalykas. Ir ji niekada neateina iš ryto. Ji ateina vakarais. Iš ryto reikia gyventi.“

„Dešimt“

Antroji Ugnės Barauskaitės knyga – „Dešimt“. Apie dešimt mėnulio kalendoriaus mėnesių, kuriuos trunka nėštumas. Tema man lyg ir visai neaktuali, o juo labiau prieš tuos penkiolika metų, kai knyga buvo išleista. Bet tai, kaip apie tą laikotarpį rašo Barauskaitė, nė kiek nepanašu į dvasingą supermamišką seilėjimąsi. Vėlgi – tai tarsi dienoraštis, su tais pačiais prisiminimais bei daug, daug jausmų – ir iš dabarties, ir iš anksčiau.

Dešimt

„Iš meilės mirštama tik tuomet, kai tau keturiolika – arba kai toji meilė tetrunka savaitę, bet normalūs žmonės žino, kad mylint reikia gyventi, o tą labai sunku padaryti, kai visi šlovina pirmąją meilės stadiją ir visai pamiršta antrąją, kai, užuot isteriškai dulkinęsi, žmonės susitveria rankomis ir paprasčiausiai miega. Žinoma, Romeo nedulkino Džuljetos, bet juk norėjo!.. Tik nespėjo. Pažiūrėčiau, ar po trejų bendro gyvenimo metų jis dar norėtų karstytis balkonais! – garantuotai knarktų atsukęs nugarą ir užsiplėšęs visą antklodę.

Visa bėda, kad šeimyninio miego etapo taip lengvai neparduosi, nebent reklamuotum flanelines pižamas ir jaukius patalynės komplektus. Užtat kiek daug gali įsiūlyti rodydamas seksą! Ką ten: apatinius! Ką ten: prezervatyvus! – viską!!! Telefonus, automobilius, keliones su penkių žvaigždučių viešbučiais, pagaliau kavą ir traškučius. Kai reklaminiuose plakatuose sanguliauja net batukai su basutėm, kas gali norėti tik miegoti?..“

„Vieno žmogaus bohema“

Trečioji knyga – prieš penkerius metus pasirodęs romanas „Vieno žmogaus bohema“. Su šita man buvos sunkiausia – iš pradžių visai neužbūrė ir išsigandau, kad jau nebepatiks. O vėliau įsivažiavo ir taip stipriai, kad vietomis vos ne iki ašarų, ir vėl per tuos jausmus. Kur kas brandesnis, bet taip pat labai gražus kūrinys.

Vieno žmogaus bohema

„Meilė nėra nei kantri, nei maloni, nei pavydi. Priešingai – ji neturi nė lašo kantrybės anei malonės, o ką jau kalbėti apie nepavydą. Meilė didžiuojasi, išpuiksta, ypač tuomet, kai tas kitas būna kantrus, malonus ir nepavydus. Meilė elgiasi netinkamai, ieško vien tik naudos, duodasi piktumui ir niekada nepamiršta, kas buvo bloga, džiaugiasi ir minta vien neteisybe. Anksčiau ar vėliau meilė pasiduoda, nebetiki, nusivilia ir nuleidžia rankas. Meilė baigiasi.”

Matau, kad U. Barauskaitės knygos nėra baisiai gerai įvertintos GoodReads’uose. Kaip kad ir nemažai puikių filmų IMDB. Bet čia toks dalykas – man atrodo, kad kūrinys neprivalo būti šedevras ar/ir visiems patikti, kad tave sužavėtų ir paveiktų. Barauskaitės knygose nereikia ieškoti baisiai didelės meninės vertės ir tai ne priekaištas, o kaip tik – teisingų lūkesčių nustatymas. Man visos jos knygos labai gražios – moteriškos, jausmingos, tikros ir šmaikščios. Jas tiesiog įdomu ir gera skaityti, toks ir yra mano lūkestis knygai. Jose pilna taiklių pastebėjimų, kuriuos skaitai ir linksi galva, galvodamas „Nu tikrai taip“. Tuo paprastumu jos ir genialios.

Būna, skaitai kai kurių žmonių rašomus, neva saviironiškus tekstus, ir netiki jais – per daug jie pretenzingi ir, atrodo, tyčia perspausta, perdėta, kad skambėtų įdomiau. Tai štai su Barauskaitės kūryba to jausmo visai nėra,  čia viskas atrodo iki skausmo tikra, ši rašytoja turi to gylio, kurį taip vertinu žmonėse. Pažįstamuose ir nebūtinai.

Man vienas skaitytojas yra pasakęs labai gražų komplimentą – kaip vieni moka dainuoti, kiti – piešti, taip aš, anot jo, moku rašyti. Tai vat Ugnė Barauskaitė labai gražiai piešia žodžiais. Ir labai savanaudiškai tikiuosi, kad dar daug priprieš.

Dabar jaučiuosi truputį iškritus iš medžio, nes, rašydama šį tekstą, atradau, kad Ugnė Barauskaitė turi savo FB puslapį, kur vis šį bei tą parašo ir pasidalina nuotraukomis iš gyvenimo, apie kurio egzistavimą nežinojau. Pačios FB paskyra uždara (nėra galimybės sekti), tad maniau, kad nieko daugiau pasiskaitinėti ir negalima. O va, pasirodo, yra puslapis. Bus ką veikt dabar man.

Sudedu ir daugiau citatų iš Ugnės Barauskaitės kūrybos. Visas jas savom rankom nurašiau iš knygų – skaitykit, percituokit, grožėkitės.

„Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.”

***

„Paskui parėjau namo. Atsisėdau. Ir pamaniau: juk aš tobula. Rimtai, aš – tobula. Tas jausmas toks naujas, toks didelis, kad vaikštau po jį kaip ekskursijoj. Kol nueinu nuo vieno krašto prie kito, vėl įdomu grįžti prie pradžios. Man kažkaip džiugiai baisu, lyg būčiau gavus dovanų visą miestą.”

***

„Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.

Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>

Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.

Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>

Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.

Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.

Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.”

***

„Malonumai nebūtų įdomūs, jei paskui nereiktų jų atpirkinėti klūpomis. Kaip tik todėl alkoholio vartojimas <…> taip dažnai baigiasi malda prie klozeto.“

***

„O mes, moterys, jaučiam savo esmę nematydamos. Pasiduodam Mėnulio ritmams, verkiam tamsoje, sapnuojam ateitį ir mylimuosius, ieškom slaptųjų prasmių mažaraščiuose jų laiškuose. Kai vyras padeda tašką, mes jį apraizgom prasmių labirintais. Ir taškas jau nebe taškas, o meno kūrinys.

Ko gero, mes visad iš vyrų tikimės per daug. Grožio, meilės ir aistros. O juk daug tikėtis reikia iš savęs: tą aistrą palaiko tik mūsų fantazijos ir nepagrįsti lūkesčiai. Guli sau naktį ir galvoji, kaip jis paskambins, parašys laišką, o gal net lips per balkoną su gėlėmis? Nupirks fantastišką kelionę į užsienį. Arba sakys: žinai, susituokime su džinsais! Va taip ir mylim, tuos prisigalvotuosius. Kurie nei rašo, nei per balkoną lipa. Bet negali sakyti, kad tai fantazijos. Ne, tai – paralelinis pasaulis. Ne kitas, o būtent paralelinis. Visai šalia esantis. Na ir kas, kad šiame pasaulyje jie per balkoną nelipa? Bet tikim, kad galėtų!

Štai, kuo mus patraukia vyrai: įsižiūrėtomis galimybėmis.“

***

„Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

***

„…kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

***

„Žinai, kuo didesnis žmogaus IQ, tuo labiau tas žmogus linkęs pamiršti, jog tėra viso labo apsiuostantis gyvulys. Bet už gamtą vis tiek gudresnis nebūsi. Geriausias seksas būna kaipsyk su tais, kurių nesinori niekam rodyti.

Kokia nors moteriškė, kurios IQ menkutis kaip sraigės, man regis, mažiau nukrypsta nuo gamtos duoto kurso. Į dvi dalis ji nesiplėšo. Tik išsiskečia, kai dulkinasi ir gimdo – viskas.

O aš plėšausi: ir uostau, ir galvoju. Čia ir slypi mano nelaimės.”

***

„…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

***

„Seriale „House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

„Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.