Kas galėjo pagalvoti, kad savaitė be svaigalų gali užtrukti, rodos, porą mėnesių. However, esu skolinga mėnesį įrašų. Taigi, kaip visada pašėlusiai smagios dienos ir dar smagesnės naktys. Praėjo gimtadienis (spėk, kelintas), praėjo šimtas vakarėlių su wild dances and kolegų kuprų ir pamišusiu kamikadzių/vodkės/romo/viskio maukimu, milijonas rytų/popiečių/vakarų/naktų siurbiant kavą, karštą vyną, laižant stiklus ir klykiant juokais ir pametant bei vėl pagaunant pokalbių temas ir potemes, šimtai apsikabinimų ir bučinių (nes dabar ta banga, kai visi pasisveikindami bučiuojasi).
Nugriaudėjo daug smagaus juoko, tačiau vis dažniau ir stipriau galvoje tuksi mintis – o kas toliau? Is what you’re living for worth dying for?
Ar tikrai man čia vieta, ar tikrai, tie, kas šalia, ir turi būti čia? Ar tikrai aš galiu tiek nedaug?
Būna, rašau, o kitiems malonu skaityti. Būna, rašau, niekas nesupras, bet rašydama tarsi atsisagstau sagutes ir nusimetu visas murzinas drapanas, su kuriom bastaus jau velniaižin, kaip ilgai, ir kodėl.
Ar dabar, ar dabar, kai aš – gryna iki skausmo, ar dabar manęs dar reikės?
Pakomentuok Pirmas!