Skip to content

Šeimynų planavimo metas

Visi visi aplink sušeimyniškėję iki begalybės. Kelios draugų poros jau kelias gyventi kartu, kelios – laukiasi, o kiti arba vaikšto į draugų vestuves ir krikštynas, arba šneka, jog visai neatsisakytų šeimos. Feisbuke pradeda byrėti exklasiokų vestuvių nuotraukos, ir visokie statusai – married or at least engaged. Mama ir močiutė nenustoja zyzti, maždaug negi tu nieko neturi, man reikia anūko, paskubėk(?!)

Man dvidešimt vieneri ir aš niekada neturėjau rimtos antros pusės. Daugiau nei dvejus metus antros pusės neturiu išvis. Ir nematau anei vieno kandidato į šią poziciją. Ir visai nenorėčiau dabar nei šeimos nei, juo labiau, vaikų. Aš pati dar toks vaikas! Austrijoje alų parduoda nuo 16 metų, o manęs ten prašė dokumento. Dabar, kai numečiau nemažai kilų su savo pusantro metro ūgiu atrodau kaip dešimtokė. Na, ne išvaizdoje esmė, bet nepasakyčiau, kad viduje kažkas skirtųsi. Aš noriu mokytis, noriu susikurti pagrindus ateičiai, noriu kvailysčių, kelionių, nuotykių. Nenoriu lįsti į nuomojamą butuką, varžyti savęs, nes kažkas nori laikyt mane prisirišęs, vakarais žiūrėt teliką ir kept blynus. (Turiu čia vieną tokį pavyzdį, kai pana, laimėjusi progą varyti į Erasmus‘ą Miunchenan atsisako šios galimybės, nes ‘bernas neišleidžia‘). Ir dar labiau nenorėčiau pradėti gyventi šeimyninį gyvenimą bent tą akimirką nebūdama daugmaž tikra, kad tai – mano žmogus.

Reklama:

Man dvidešimt vieneri ir man atrodo, kad likau bene vienintelė savo aplinkoje, kuri dar nėra (ar niekada dar nebuvo) įsisukusi į šeimos planavimo mechanizmą. Maniau, kad senmergystės baimė ateis geriausiu atveju dvym penkių, bet žiūriu, kad dabar viskas kitaip.

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.