Prieš keletą savaičių lankiausi Lenkijoje. Ne dažnam kiek labiau įprastame krašte arčiau sostinės, o labiau į pietus – Krokuvoje. Išvykoje praleidau keturias pilnas dienas, tad ir veiklų į jas įpaišyti gavosi užtektinai.
Vienas įspūdingiausių dalykų, ką pavyko nuveikti, buvo išvyka į Aušvicą ir Birkenau. Būtent šiai patirčiai ir skiriu atskirą įrašą – namo grįžau jau seniai, bet sudrebinimas, patirtas ten, nesitraukia.
Šiaip esu visiškai tikra, kad, jei ne neplanuotai susiklosčiusios aplinkybės būti tame Lenkijos krašte tokį laiko tarpą, savarankiškai šio apsilankymo nebūčiau susiplanavusi. O štai, kai, per Airbnb rezervavus butą, šeimininkas papasakojo, kad gali suderinti kelionę nuo namų iki vietos ir atgal kartu su ekskursija anglų kalba, nutariau galimybės nepraleisti. Na ir kaina už day tripą pasirodė pakankamai kukli – 180zl (apie 38eur) žmogui.
Aušvico koncentracijos stovykla – didžiausia nacių įkurta koncentracijos stovykla, veikusi 1940-1945 m. Ten ištremti kalėjo per 1.3mln žmonių, kalbėjusių 23 skirtingomis kalbomis, daugiausia – apie 90% – žydų, kurių apie 1.1mln taip iš jos ir neištrūko – ten ir mirė dėl įvairiausių klaikių priežasčių.
Birkenau – nedidelis kaimas, įsikūręs apie 3km nuo Aušvico. Vokiečiams sugriovus ten buvusį lenkų kaimą, vietovėje buvo įkurtas Aušvico stovyklos pratęsimas, po pastatams statyti naudotos kaime stovėjusių namų plytos. Dabar ten stūkso belaisvių „gyvenamųjų“ (kabutėse, nes sąlygos ten nebuvo gyvenamos) namų, dujų kamerų ir krematoriumų, kur vyko žmonių naikinimas, griūvėsiai. Akimis neaprėpiamas pragaišties laukas.
Ekskursija prasideda Aušvice, kur renkasi kelios grupės su apie trisdešimt dalyvių kiekvienoje grupėje. Kiekvieną grupę kuruoja gidas, pasakojantis istoriją lankytojų pasirinkta kalba. Prie įėjimo kiekvienas gauna ausines ir siųstuvą, tad didelė grupė vienu metu gali ramiai judėti paskui gidą ir aiškiai girdėti kiekvieną jo ištartą žodį. Sistema įsukta taip meistriškai, kad vienu metu po teritoriją sklandžiai juda kokios devynios grupės, netrukdydamos viena kitai.
Mūsų grupės ekskursiją anglų kalba vedė gidė Ana, šį darbą dirbanti jau penkerius metus. Pasakojimas buvo itin išsamus, faktai pateikiami su dideliu dėmesiu detalėms, dėmesingai ir jautriai. Apie pusantros valandos vaikščiojome po Aušvico teritoriją ir klausėmės apie vietos istoriją, čia vykusius kankinimus, kalinių kasdienybę ir klaikią lemtį, apžiūrėjome pastatuose įrengtas ekspozicijas su nuotraukomis ir daiktais.
Vėliau vykome į Birkenau, kur praleidome dar apie valandą. Vėsoką rudens vakarą po teritoriją sukorėm nemažai žingsnių, kas gali būti šioks toks iššūkis silpnesnės sveikatos lankytojams. Man šitas pakankamai ilgas nepatogus laikas ten pasirodė simboliškai teisingas – tokia ekskursija neturėtų būti patogi.
Kai kuriose stovyklos vietose prašoma nefotografuoti gerbiant žuvusiųjų atminimą, užtenka savomis akimis pamatyti vaizdus, ir be fotografijos įsirėžiančius į atmintį.
Nesiplėsiu pasakodama, ką išgirdau ekskursijos metu, nuotraukas pridedu irgi vos kelias – siūlau nepagailėti laiko ir nuvykti ten patiems.
Skaudi, šokiruojanti, neviltimi persisunkusi ir protu nesuvokiama istorija. Dabar ten lankantis sunku nematyti paralelių su tuo, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje – kokia buka beprasmybė, kuriai buvo žadėta neleisti atsikartoti.
Tačiau, kad ir kokį platų spektrą nemalonių emocijų ir minčių iššaukė šį ekskursija, tai buvo pati stipriausia ir vertingiausia mano turėta istorijos pamoka.
Tik ko niekaip nesuprantu, tai tų žmonių, kurie, išklausę visą pasakojimą, ekskursijai pasibaigus, su šypsenomis veiduose stojasi pozuoti prie tiesiai į dujų kameras vedusių traukinio bėgių.
Pakomentuok Pirmas!