Pirmyn į turinį

Kaip vokiečių porelė prieš du dešimtmečius išdūrė visą meno pasaulį

Maxo Ernsto paveikslas “Solitary and Conjugal Trees” (1940) m.)

Kai dėsčiau anglų kalbą suaugusiems, vienas iš daugybės to užsiėmimo privalumų buvo darbas su vis naujais vadovėliais, kuriuose būdavo apstu įdomių tikrų istorijų.

Štai taip aš sužinojau apie vieną įdomiausių kada nors įvykusių nusikaltimų, apie kurį noriu papasakoti ir jums. Jei mėgstat detektyvus ir apie šitą istoriją girdėti dar neteko, šį tekstą turėtumėt skaityti apsiseilėję, o vėliau, numanau, jūsų laukia smagaus papildomų šaltinių nagrinėjimo valandėlė.

Reklama:

Kiek pabandžiau paieškoti, išsamaus ir detalaus šios istorijos nušvietimo lietuvių kalba internetuose neradau. Nu, arba nemoku ieškoti. Tai pabandysiu papasakoti pati.

Taigi, pradžiai, truputį faktų. 1891-1976 m. gyveno toks Maxas Ernstas – vokiečių dailininkas, skulptorius, poetas, vienas žymiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų. Čia taip bendram suvokimui – jo paveikslas “The Stolen Mirror” 2011 m. aukcione buvo parduotas už $16.322.500 (aha, daugiau negu šešiolika milijonų).

O štai mano savais žodžiais atpasakota long-story-short versija.

2003 m. gruodį garsus 20 a. meno ekspertas Werneris Spiesas iš Paryžiaus traukiniu atvyko į Setą, kitą Prancūzijos miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Spiesas, kuris ypatingai gerai išmanė Maxo Ernsto darbus, čia atkeliavo apžiūrėti ir, jei dievas duos, patvirtinti vienintelio Ernsto paveikslo, kurio nei jam, nei apskritai kam nors meno ir šiaip pasaulyje iki 2003-ųjų dar nebuvo tekę regėti, autentiškumą. Tas paveikslas vadinosi “La Forêt” (“Miškas”) ir, nors tiksli jo nutapymo data nebuvo žinoma, Spiesas spėjo, jog jis buvo nutapytas ~1927 m., mat tuo laikotarpiu Ernsto paveiksluose miško motyvas buvo pakankamai dažnas.

Prieš tai Spiesas jau buvo patvirtinęs kito Ernsto paveikslo “Oiseaux en peril“ autentiškumą. Darbas tuomet buvo parduotas už 500.000 eurų.

Dvejoti, ar “La Forêt” buvo originalus darbas vertė mokslinės ekspertizės rezultatai. Reikalas tas, kad, tiriant paveikslui nutapyti naudotus dažus, buvo aptikti du pigmentai, kuriuos tapytojai plačiai naudoti pradėjo tik po 1945 metų. Bet Spiesas visgi buvo linkęs tikėti, kad turės reikalų su originalu.

Kadangi tiksli paveikslo nutapymo data žinoma nebuvo, meno ekspertas turėjo hipotezę, jog Ernstas pigmentus galėjo naudoti eksperimentuodamas savo ankstyvojoje kūryboje.

Na, bet Werneris norėjo apžiūrėti paveikslą, kad pats įsitikintų, kaip ten yra iš tikrųjų.

“La Forêt”, kurio apžiūrėti į Setą atvyko Werneris Spiesas.

Sete Spiesą pasitiko Helena Beltracchi – įspūdinga 45-erių metų moteris – išsilavinusi, intelektuali ir elegantiška, liemenį siekiančiais storais šviesiais plaukais. Ji Wernerį atsivežė į puošnų Beltracchių šeimos dvarą.

Spiesas jau buvo spėjęs su Helena susipažinti Paryžiuje ir šį bei tą apie ją sužinoti. Moteris buvo vokietė, kilusi iš Kelno apylinkių. Helena iš savo senelio pramoninko Wernerio Jägerso buvo paveldėjusi didžiulę modernaus meno kolekciją. Ji papasakojo, kad 3-4-ajame 20 a. dešimtmečiuose jos senelis artimai bičiuliavosi su garsiausiu Vokietijos modernaus meno pirkliu Alfredu Flechtheimu ir iš jo nusipirko daugybę paveikslų.

Garsusis meno kolekcionierius Alfredas Flechtheimas.

1933 m., Hitleriui atėjus į valdžią, Flechtheimas, kuris buvo žydas, pabėgo į Londoną. Naciai uždarė jo galerijas ir išpardavė meno kūrinius. Bet, laimė, Werneriui Jägersui pavyko paslėpti iš Flechtheimo pirktus darbus, kuriuos Helena ir paveldėjo. Tap jų buvo ir keli Maxo Ernsto paveikslai.

Paveikslais besidomintiems interesantams Helena rodydavo juodai baltą nuotrauką, kurioje buvo įamžinta jos močiutė Josefina Jägers, pasipuošusi juoda suknele ir perlų vėriniu ant kaklo, sėdinti šeimos valgomajame. O močiutei už nugaros ant sienų matyti ne vienas meno kūrinys iš Helenos paveldėtos kolekcijos.

Štai čia toji nuotrauka, kurią visiems rodė Helena.

Moteris sėkmingai vieną po kito pardavinėjo paveikslus, ant kurių kiekvieno nugarėlės buvo priklijuota išblukusi etiketė su užrašu “Sammlung Fleichtheim” (Fleichtheimo kolecija).

Spieso apsilankymo metu Ersnto paveikslas “La Forêt” kabėjo Beltracchių miegamajame, antrame aukšte. Pamatęs kūrinį, meno mylėtojas Spiesas džiūgavo – kokios ryškios spalvos, koks puikus darbas! Jis nė neabejojo, kad prieš akis mato iki šiol neregėtą Ersnto originalą.

Po Spieso ekspertizės, 2004-aisiais viena Šveicarijos galerija už kūrinį Beltracchiams sumokėjo 1.7 mln eurų. Netrukus “La Forêt” jie perpardavė už šiek tiek aukštesnę kainą, o 2006-aisiais darbas buvo eksponuojamas Maxo Ernsto muziejuje Briūlyje, Vokietijoje. Galiausiai “La Forêt” buvo parduotas jau už 7 mln eurų.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios pardavinėti darbai iš Helenos Beltracchi paveldėtos kolekcijos nukeliavo pas daugybę kolekcininkų ir į įvairius muziejus.

O bet tačiau, kaip jau turbūt supratote, visi visi paveikslai, įskaitant ir “La Forêt”, toje kolekcijoje buvo klastotės.

Visus juos nutapė Wolfgangas Beltracchis, Helenos vyras. Na, o netikro Ersnto paveikslo istorija laikoma pelningiausia visų laikų klastojimo afera.

Wolfgangas Beltracchis tapo savo studijoje.

Wolfgangas Beltracchis gana anksti suprato turįs talentą, kurį paveldėjo iš tėvo. Šis paprastai tapė ant bažnyčių sienų, bet kartais darydavo garsių 17 a. meistrų darbų kopijas ir nebrangiai jas parduodavo.

Tėvo nuostabai, dar būdamas paauglys, Wolfgangas vos per keletą valandų sugebėdavo atkartoti Picasso darbus. Vėliau jis mokėsi dailės mokykloje, o 1978-aisiais jam netgi pavyko keletą savo darbų visai brangiai parduoti Miunchene vykusioje meno mugėje.

Kad ir kaip ten būtų, Wolfgangui nelabai patiko disciplina, už kurią kur kas labiau jis vertino laisvę. Gabus vaikinas nesistengė tapti unikalaus braižo dailininku. Užtat ką jau mokėjo, tai mokėjo – kurti garsių autorių klastotes. 9-ajame dešimtmetyje jų jis nutapė ir per įvairius meno pardavėjus Berlyne prastūmė ne vieną.

1992-aisiais, kai Wolfgangas susipažino su Helena, jo kriminalinė karjera įgijo pagreitį. Balandėliai įsimylėjo ir Wolfgangas, neabejodamas, kad ši jo nepriduos policijai, gana anksti Helenai pasipasakojo esąs meno klastotojas. Meilė pasakų pasaka skleidės, kaip pasakytų Širvys, ir porelė netrukus susituokė.

Wolfgangas ir Helena Beltracchiai. Love is!

Įdomu tai, kad Wolfgangas netapė paveikslų kopijų. Jis pasirinko kur kas gudresnę kryptį – kūrė visiškai naujus ir unikalius darbus, atkartodamas garsių dailininkų stilių. Didysis Wolfgango talentas – mikliai perprasti, kokia buvo tam tikrų meistų darbo eiga – nuo kuo jie pradėdavo tapyti, kada užtepdavo vienas ar kitas spalvas ar nupiešdavo tam tikrus objektus.

Prieš imdamasis tapyti klastotę, Wolfgangas kartais netgi nuvykdavo į vietą, kur gyveno jo imituojamas menininkas, kad įvertintų, kokia ten krenta šviesa. Jis siekė ne tik parinkti tinkamas spalvas, bet ir užtikrinti, kad kūriniuose netrūktų konkrečiam autoriui būdingo autentiškumo, tos vadinamos menininko dūšios.

Ne kam kitam, o Wolfgangui šovė ir mintis suklastoti Helenos močiutės nuotrauką tarp paveikslų. Tam jis pasinaudojo prieškariniu fotoaparatu ir fotopopieriumi. Tai nuotraukai pozavo ne Helenos močiutė, o pati Helena. “Paveikslai ant sienų” – ne kas kita, kaip juodai baltos jų kopijos. Pamenat “Sammlung Fleichtheim” etiketes? Taip, ir šitos buvo Beltracchio rankų darbas. Jis jas sendino kavos ir arbatos dėmėmis.

Porelei ne vienerius metus gyvenimas klojosi puikiai. Bet štai vieną dieną jų klastą išdavė kito vokiečių menininko Heinricho Campendonko paveikslo “Red Picture with Horses“ klastotė. 2006-aisiais Beltracchiai šį darbą, tradiciškai papuoštą “Sammlung Fleichtheim” etikete, nusiuntė į aukcioną Kelne.

“Sammlung Fleichtheim” (Fleichtheimo kolekcija) etiketės pavyzdys.

Jį nusipirkusi kompanija 2008-aisiais nutarė investuoti į mokslinę ekspertizę, kuri parodė, kad paveikslui nutapyti naudotas “Titanium White” pigmentas, kuris atsirado 1918 m. (paveikslas buvo datuojamas 1914 m.), o plačiau naudoti pradėtas tik 5-ajame dešimtmetyje. Taip pat buvo nustatyta, kad “Sammlung Fleichtheim” etiketė ant paveikslo nugarėlės irgi buvo suklastota. Na, o tada yla su pagreičiu pradėjo lįst iš maišo ir, geriau ištyrinėjus kitus Beltracchių parduotus darbus, paaiškėjo, kad visi jie buvo netikri.

2010 Beltracchiai buvo sulaikyti ir, sakyčiau, pakankamai švelniomis sąlygomis pasodinti į kalėjimą. Šiandien abu jie jau laisvėje, iš Vokietijos persikėlė į Prancūziją, apie juos parašytas ne vienas pakoldės ilgumo straipsnis, susuktas ne vienas dokumentinis filmas bei reportažas. Po teismo nuosprendžio Wolfgangas pasižadėjo tapyti tik savo paties kūrinius, kuriuos sau sėkmingai pardavinėja ir eksponuoja parodose.

Wolfgangas su jį išdavusiu neva Heinricho Campendonko paveikslu “Red Picture with Horses”

Rašydama šį tekstą rėmiausi sutrumpinta istorijos versija, pateikta English File C1 lygio vadovėlyje. Tai čia neabejotinai praleista daug įdomių detalių. Iliustracijoms panaudotos nuotraukos man nepriklauso ir yra paimtos iš įvairių straipsnių apie šią istoriją. Dovanokit, jei kai kuriuos terminus versdama panaudojau kokį netinkamą žodį – tai tikrai įmanoma, nes apie dailę mažai ką išmanau. Na, bet tikiuosi, esmę perteikti pavyko. Daugiau apie Beltracchių dabartį nepasakosiu – neabejoju, kad paskaitinėsit patys.

Jei domina tokios visokios istorijos, dar yra labai įdomus pasakojimas apie Moną Lizą. Taip, su šituo paveikslu irgi yra nutikusi bent viena įspūdinga klastojimo istorija.

Papildomi skaitiniai apie Beltracchių aferą:

https://www.vanityfair.com/culture/2012/10/wolfgang-beltracchi-helene-art-scam

https://www.readersdigest.co.uk/inspire/life/meet-the-art-detective

https://www.dw.com/en/how-beltracchi-the-worlds-most-famous-art-forger-plays-with-the-market/a-18436266

Beltracchių istorija YouTube:

Jei tau patinka mano kuriamas ir transliuojamas turinys,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.