Pirmyn į turinį

2020-ųjų skaitiniai

2020-ųjų skaitiniai

Paauglystėje buvau visiškai panirusi į knygas, o dabar skaitau palyginus nedaug. Kurį laiką visai dėl to parinaus, bet nutariau, kad ai, nereikia per daug savęs spaust – kartais viena gera, lėtai perskaityta knyga gali laimės ir vertės sukurti daugiau negu trisdešimt pravarytų paskubomis, kad tik įgyvendintum užsibrėžtą skaitymo iššūkį metams.

Reklama:

Kadangi dauguma mūsų dabar daugiau negu bet kada laiko leidžiam namie, gal ir skaitom daugiau, nutariau pasidalinti savo 2020-ųjų metų skaitiniais – gal rasit čia ką įdomaus.

J.R.R. Tolkien: A Biography by Humphrey Carpenter, 2000.

Mano vyras yra didžiulis „Žiedų valdovo“ gerbėjas. Namie turim atskirą lentyną, skirtą magiškajai fantastikai, ant sienos kabo ištrauka iš „Žiedų valdovo“, o aš vat niekaip neprisijaukinu šito žanro. Bet man buvo labai įdomu viešint Oksforde aplankyti Tolkieno kapą ir užsukti į The Eagle and Child pubą, kur rašytojas su kitais intelektualais draugais mėgo leisti laiką. Biografijas taip pat labai mėgstu, tad nutariau bent per tai geriau susipažinti su Tolkienu.

Labai įdomu buvo skaityti apie jo kalbų studijas, bet nesyk pagalvojau, kad jo žmonai Edith turėjo būti nelengva gyventi su genijumi. Faina knyga, o Tolkieno gerbėjams turėtų patikti dar labiau.

Scar Tissue by Anthony Kiedis, Larry Sloman, 2005.

Nesu didžiausia RHCP fanė, bet, kadangi augau 90s, natūraliai puikiai pažįstu jų muzika. Ir žiauriai mėgstu skaityti apie muziką. Skaitant atvirus, hank-moodišku Kiedžio pasakojimus apie hedonistišką gyvenimą, kyla klausimas, kaip jis iki šiol dar gyvas ir noras vožtelti už egocentriškumą (smurtas labai kenkia jums ir aplinkiniams, nesmurtaukite). O kokie žavingi dūsavimai dėl kiekvienos jo gyvenimo moters – nors jų knygoje aprašyta bent dešimt, kaskart meilės išpažinimai nuskamba pakankamai nuoširdžiai.

Skaitydama visgi nutariau nesierzinti dėl tam tikrų, man nepriimtinų dalykų ir tiesiog mėgautis kelione. Kaip – nežinau, bet labai gerai, kad Kiedis gyvas ir, perskaičius šią knygą, nuostabus 2016-ųjų kūrinys Dark Necessities suskamba dar stirpiau.

„John  (Frusciante) seemed truly humbled by life. He had been beaten down, and I think the clouds had lifted, and he saw what he had been through and felt like “Holy fuck. I can’t believe I’m alive. I’m not going to blow it this time.“ He hadn’t been back long enough for people to tell him how wonderful he was. It’s always nice to be around someone who’s  that talented and that excited about life and music, and whose ego hasn’t been inflated by other people yet.“

„We felt like a forest that had burned to the ground and then new trees had sprouted from the ashes.“

The Culture Code: The Secrets of Highly Successful Groups by Daniel Coyle, 2018.

Knyga apie sėkmingas kompanijas ir organizacijas – Pixar, Google, San Antonio Spurs ir kt. – bandant suprasti, kur slypi jų sėkmės paslaptis. Sakoma, derėtų analizuoti ne sėkmingas, o nesėkmingas istorijas, kad žinotum, kurių klaidų nekartoti. Taip pat, galima dvejoti racionaliu sėkmės istorijų pagrindimu – kažkam jau įvykus, nagrinėti laimingai sukritusias aplinkybes ir pirštu rodyti į priežastis gudrus kiekvienas, o jas nuspėti iš anksto kažkaip pasiseka retam. Bet vis tiek, nepriimant pernelyg rimtai, smagus skaitinys su daug realių pavyzdžių iš gyvenimo, netuščiažodžiaujant.

Įžvalgas apie darbą komandoje, motyvaciją ir grįžtamąjį ryšį konspektavausi ir bandau pritaikyti praktikoje, regis, visai veikia. Knyga pasirodė panaši į Malcolmo Gladwello Outliers, tik konkretesnė, su mažiau pritempinėjimo.

“We are all paid to solve problems. Make sure to pick fun people to solve problems with.”

Collected Ghost Stories by M.R. James, istorijos parašytos XX a. pradžioje.

Vaikystėje vienas labiausiai įsiminusių rašytojų buvo siaubo pasakų autorius Wilhelmas Haufas, tad, kažkuriame Londono knygynėlyje pamačiusi kito autoriaus siaubo istorijų rinkinį čiupau nedvejodama. Tokios trumpos istorijos – labai geras formatas keliaujant. Tai daryt, dėl visiems žinomų priežasčių, šiemet teko nedaug, tad dar visų neperskaičiau, bet būtinai imsiu į kitą skrydį, kai jau bus galima. Šimto metų senumo anglų kalba – ir šioks toks iššūkis, ir delikatesas.

The Office: The Untold Story of the Greatest Sitcom of the 2000s: An Oral History by Andy Greene, 2020.

Kiekvienas knygos skyrius skirtas kokrečiam etapui serialo istorijoje. Apie originalųjį britišką The Office, turėjusį 2 sezonus ir viso 12 serijų + 2 Christmas specials kalbama pačioje pradžioje, o vėliau keliaujam į Ameriką ir likusi knygos dalis skiriama jau amerikietiškajai versijai (9 sezonai ir viso 188 serijos).

Istorija pasakojama daugybės prie serialo atsiradimo prisidėjusių žmonių – aktorių, scenaristų, prodiuserių, kūrybinės grupės, TV atstovų ir kritikų – lūpomis.

Knyga žiauriai lengvai skaitėsi ir suveikė tarsi nostalgiška kelionė laiku, nes nunešė į tą gerą laiką, kai vieną po kitos sužiūrėjau pirmus septynis The Office sezonus. Po pirmųjų septynių, spėju, mečiau ne tik aš, nes, išėjus Steve Carell (Michael Scott), serialas pasidarė kažkoks nebe toks. Dabar, perskaičius knygą, kur kas aiškiau, kas ten vyko.

Vis augantis The Office populiarumas labai pravertė, nes kiekvieną bent truputį įsimintinesnę knygoje aprašytą sceną be vargo galima rasti YouTube. Neperdedu, skaitydama ir žiūrėdama ištraukas rimtai susigraudinau bent kelis kartus – šalia juoko, yra ten nemažai ir jautrių dalykų. Kaip teigia serialo kūrėjai, panašu, kad The Office publika taip pamilo dėl to, kad buvo rodomi nenudailinti, į tikrus eilinius žmones panašūs personažai. Na ir šiaip, širdelę suspaudė ne tik emocijas provokuojančios scenos, bet ir tas jausmas, kai iš naujo, bet kiek kitaip išgyveni akimirkas su labai savais serialo herojais.

Man dar labai patiko tai, kad gavau progą bent šiek tiek susipažinti su serialo kūrimo procesu ir visais jį sudarančiais elementais. Surprise, surprise, ne tik smagumai vyksta aikštelėje, pakankamai sudėtingas tai darbas. Bet man dabar kur kas aiškiau, kodėl ne tik šio, bet ir kitų serialų vystymesi buvo priimti vieni ar kiti, kartais, regis, nelogiški sprendimai.

Dar vienas labai fainas dalykas buvo įsitikinti, kad mėgstami aktoriai realiame gyvenime yra išties yra šaunūs žmonės. Skaitydama apie Steve Carell galvojau, kad labai norėčiau kada nors gyvenime ir aš savo veikloje išsiugdyti tokį profesionalumo lygį, už kurį jį taip giria ir gerbia kolegos. Seniai žinojau, kad Mindy Kaling yra labai kieta moteris, bet nesuvokiau, kokia kieta. Kai užaugsiu, noriu būti tokia kaip ji.

(Šį aprašymą jau publikavau atskirai anksčiau, bet galbūt kas būsit nematę).

„The thing that really stands out in my head was that Krasisnki’s iPod was hooked up and I put on that LCD Soundsystem song“ All Ly Friends,“ which is a really emotional song. And he reacted. He was like, „Oh my god, you pulled that f*king song out…“ It was a real moment. Everyone was drinking and emotional. It was like three A.M. And it just felt like you were in a montage. I never hear that song and don’t think of that moment.“

Sharp Objects by Gillian Flynn, 2006.

Labai patiko HBO serialas, tad nutariau pakartotinai pasimėgauti spooky istorija knygos formatu. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau pradėjusi nuo knygos, bet dabar atrodė, kad, tai, jog jau buvau mačiusi serialą, padėjo kur kas geriau įsivaizduoti personažų išvaizdą, kūno kalbą, aplinką ir atmosferą. Įdomu, kaip įsivaizduočiau pagrindinę veikėją Camille, jei mano galvoje ji jau nebūtų Amy Adams pavidalu.

Fainas detektyvas, padėjęs suprasti, kad pastaruoju metu skaitau mažokai grožinės literatūros. Noriu daugiau gerų detektyvų, rekomenduokit, prašau.

Mr.S: The Last Word On Frank Sinatra by George Jacobs, 2006.

Yra toks pasakymas – sex is like pizza, when it’s good, it’s good, and when it’s bad, it’s still pretty good (bent jau picai tai tikrai galioja). Tą patį galėčiau pasakyti apie knygas apie muziką – kiek teko patirti, net ir vidutinės knygos apie muziką džiugina. Knygą parašė buvęs Sinatros asistentas, šalia jo praleidęs penkiolika metų ir iš arti matęs Franko santykį su Ava Gardner, Mia Farrow, Marilyn Monroe, Judy Garland ar J. F. Keneddy.

Visam pasauliui gerai žinomas faktas, kad Sinatra nebuvo pati maloniausia asmenybė, bet tikrai įdomi. Ir ak, kaip tais laikas žmonės šou versle nebrangino savo sveikatos. Na, ir dabar hedonistų netrūksta, bet bent jau visai madingas sveikas gyvenimo būdas.

Buvo truputį sprangu skaityti dėl struktūros – mintys šokinėja nuo istorijų iki prisiminimų, kartais skamba kaip sąmonės srautas, bet vis tiek smagu.

Egzistencija undergraund’e Alternatyvinis rokas by Nerius Pečiūra, 2020.

Visiškai šviežias ledinys. Man patinka Pečiūra ir patinka eiti į jo koncertus. Paauglystėj skaičiau Aš ir Atsuktuvas bei Vilniaus kiberpoemą, knygas, kurios nėra literatūriniai šedevrai, bet yra tiesiog įdomios ir linksmos, pilnos atpažįstamų ir savų referencų. Ir naujausią Pečiūros knygą skaičiau galvoje girdėdama jo balsą – moka jis pasakoti istorijas ir tvirtinti tiesas, nebūtinai teisingas.

Ir visgi, mano kuklia nuomone, autoriui prie jos praleidus daugiau laiko, knyga galėjo gautis kur kas stipresnė. Apmaudoka buvo rasti porą eilučių apie tai, kad pasaulis pasidavė koronapsihozei, bet noriu tikėti, kad, kol knyga išvydo pasaulį, autoriaus nuomonė šiuo klausimu pasikeitė.

Kad ir kaip ten būtų, tai – knyga apie muziką. O savo nuomonę apie muzikines knygas jau aprašiau aukščiau.

„Mes turime teisę vakarais atsipalaiduoti – šokti, dainuoti ir juoktis.“ 

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.