Pirmyn į turinį

Category: Maistas

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje? (Atnaujintas vietų sąrašas)

Atnaujinta 2019 m. rugsėjo 30 d.

Originaliai šis įrašas buvo apie tai, kaip sunku rasti, kur galima skaniai pavalgyti Vilniuje. Prabėgus dvejiems metams jo publikavimo, matydama teksto aktualumą, nutariau jį jau antrą kartą atnaujinti ir papildyti. Kai kurios vietos, paminėtos originaliame tekste, jau užsidarė, kai kurios – pasitaisė, o ir naujų atsidarė/pavyko aplankyti nemažai. Palikau tik tą senojo teksto dalį, kuri yra vis dar aktuali, atnaujinau ir kainas (kai kur rašau apie, nes nepasižymėjau ir tiksliai neprisimenu). Originaliajame įraše buvo mažokai nuotraukų, tad taisausi ir pridedu jų daugiau. Dar pridedu ir subjektyvų savo kiekvienos vietos įvertinimą 5-balėje sistemoje. Važiuojam.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

pavalgyti Vilniuje
Čia yra Dolce & Gabbana, sukišę veidus į makarus liūdnai pagarsėjusio Richardsono fotosesijoje.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

Jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir gamindama namie, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną. Todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos.

Jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Jei sakysit kaip tu gali kritikuoti, jei iš viso nieko apie maistą neišmanai, būsit teisūs dėl to, kad išmanau tik tiek, kiek išmano eilinis valgytojas, norintis pasisotinti. Ir labai abejoju, kad į maitinimo įstaigas keliauja tik rafinuotą skonį turintys gurmanai.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų, bebandant skaniai pavalgyti Vilniuje. Nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį. Sąrašas pateiktas abėcėlės tvarka ir, nors kai kurie restoranai turi kelis taškus mieste, adresus pateikiu konkrečių vietų, kur lankiausi. 

1. Ararijo – Bokšto g. 3

Keliaudama po pasaulį sužinojau, kad mėgstu korėjietišką maistą. Ir štai Vilniuje atsidarė šviežias korėjietiško maisto restoranas. Jame nemažai dalykų yra kreiva – į FB žinutes neatsako, meniu lietuvių ir anglų kalbomis pakankamai skirtingas ir sunku nuspėti, kokį patiekalą gausi, o ir šiaip pilnas klaidų. Bet užtat maistas ten labai skanus. Valgiau korėjietišką deep fried chicken su sojos padažu, patiekiamą su marinuotais ridikais (8,5eur), o draugas – Donkatsu – deep fried kiaulieną donkatsu padaže, patiekiamą su ryžiais, plaktu kiaušiniu (8,5eur). Tikiuosi, kad pavyks jiems išsilaikyti, nes, kaip suprantu, klientų trūksta, o, su komunikacija ir reklamavimusi – ne kažką. 4/5

Čia yra korėjietiška deep fried vištiena.
O čia vat Donkatsu.

2. Briusly – Islandijos g. 4.

Phad tai (5,9eur už mažą porciją, kurios man per akis). Šitą vietą buvau palaidojusi tada, kai sriuba ten ėmė kainuoti 10eur. Tačiau, kaip suprantu, toks kainų pakėlimas sukėlė baisų klientų nepasitenkinimą ir dabar vėl viskas kainuoja gana adekvačiai. Apie tai sužinojau netyčia ir džiaugiuosi, kad dabar galėsiu ten daug visko išragauti. Dar labai skanu pas juos saldžios bulvės (3,5eur), donburiai (7,3-8,9eur), himalajų ekspresas (6,3eur)… tiesą sakant, skanu viskas, ką teko ragauti, išskyrus Tika Masala (7,5eur), kuri ne tai, kad buvo nepakankamai aštri, ji tiesiog buvo be skonio. 

Tik šiemet atradau, kad jie turi fainą vidinį kiemelį, jei nesat buvę, vasarą nepražiopsokit. 

Tik vat vienas dalykas. Metai bėga, bet liūdna rūsio tualetų situacija (nudrengti, apšnerkšti, be tualetinio popieriaus ir su sulūžusiom spynelėm) nesikeičia. 4/5

Čia yra puikiai atrodanti, bet nelabai skani Tika masala.

3. Delta mityba – Naugarduko g. 41

Gua Bao (garinta bandelė su saldžia bulve) (3eur), keto sriuba su kreivabudėmis be makaronų (5eur), bibimbapas – ryžiai dubenėlyje su daržovėmis, naminiu majonezu, ssamjang padažu, keptu kiaušiniu ir kreivabudėmis (7eur). Viskas, ką ragavau – pasakiška. Tai yra pati hipsteriškiausia vieta, kokią man yra tekę matyti Vilniuje ir tai šiuo atveju yra komplimentas. Super random interjeras + fone rodoma Takeshi pilis. 5/5

Nuostabusis bibimbapas.
Fantastiška Šaolino sriuba.

4. Don Simon – Kęstučio g. 34

Lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Viskas, ką yra tekę ragauti iš jų sušių meniu – puiku. O picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Papildymas: naujoji lokacija Žvėryne kažkokia keista. Nuoširdžiai maniau, kad interjeras ten toks, koks yra, todėl, kad anksčiau ten buvo įsikūręs koks mandras ir nelabai skoningas restoranas. Bet ne, pasirodo, tas interjeras kurtas būtent Don Simon užsakymu. Na, dėl skonio nesiginčijama. 4,5/5

5. Drama Burger – Gedimino pr. 31

Jautienos burgeris (5,99eur), saldžiosios bulvytės (2,59eru) ir majonezas (1,19eur). Kažkada ši vieta man atrodė labai brangi, tačiau dabar, kai priviso visokių pretenzingų skylių su užkeltomis kainomis, Dramos kainos atrodo labai adekvačiai. Kokybiški ingredientai, aiškus skonis. 5/5

6. Džiaugsmas – Vilniaus g. 28

Su šita vieta turiu keistą santykį. Žinau, kad Džiaugsmas yra išrinktas geriausiu Lietuvos restoranu ir tas, ko gero, verčia ten einant turėti didžiulius lūkesčius, kad visa ko skonis ir patiekimas buvo top notch. Ir kai viskas būna tiesiog okei, lieku šiek tiek nusivylusi. Paragauti ten teko nemažai ko – puikios menkės spurgos (8eur), duona su lašiniais ir obuolių uogiene (6eur) – puiki, jautienos išpjova (apie 26eur) buvo ok, veršiuko smegenėlės buvo tiesiog ne mano skoniui, ešerio tartaras (apie 12eur) buvo skanus, bet jau toks mažulytis, kad norėjos dar mažiausiai tokio paties sotumui pajausti, krapų ledai buvo įdomus, bet nelabai skanūs. Labiausiai patiko baravykų ledai su obuolių actu (apie 6eur), tik, gaila, paskutinį kartą kai ten buvau, jų jau nebebuvo. Apskritai, visus tartarus (jautienos, patiekiamas cukruotuose kauluose, jei teisingai atsimenu, ešerio, ungurio) kelčiau į užkandžių skiltį, nes būdami greta pagrindinių patiekalų sukelia lūkestį, kad porcija bus didesnė. Kalbant apie jautienos tartarą (apie 13eur) – nepatiko, kad jį reikia (smarkiai rekomenduotina) teptis ant duonos. Labai geros varškės spurgytės su karamele (apie 7eur).  

Užtat mane truputį suglumino kai kurių patiekalų patiekimas – veršiuko smegenėlės patiekiamos molinėje veršio galvoje, iš kurios jas kabliuoji su šaukštu. Tokia trapi riba tarp žavios išmonės ir baisaus kičo. O štai grikių ledų vafliukas patiekiamas įstatytas į dubenį grikių. Va čia man kilo klausimas, kur tie grikiai keliauja toliau? Turbūt į šiukšlių dėžę, nes žmonės juos tai pačiupinėja iš to įdomumo. Tai kaip ir liūdna, jei taip švaistomas maistas. 4,5/5

Tie juodi dalykai yra menkės spurgos.
Ešerio tartaras su trešnėmis.

7. Galo do Porto – Aušros vartų g. 11

Apie šią vietą sužinojau nagrinėdama geriausių Lietuvos restoranų sąrašą. Tačiau kol ten nenuėjau, nežinojau, kad Vilniuje yra tokia jauki vieta, kurioje atmosfera smarkiai skiriasi nuo įprastų restoranų. Valgiau kataplaną – keptuvėlėje troškintas jūros gėrybes su bulvėmis Lisabonos padaže (19eur). Faina, kad tų jūros gėrybių buvo prikrauta negailint – pusę porcijos net parsinešiau rytojaus pietums. Sugrįšiu dar, nes meniu daug žuvies ar jūros gėrybių patiekalų, kuriuos noriu išmėginti. 4,5/5

Kataplana su jūros gėrybėmis.

8. Goštauto sala – Goštauto g. 40

Apie šios vietos egzistavimą žinau tik dėl to, kad dirbu netoliese, nes ji veikia tik nuo 9 iki 15 val. Jie ten serviruoja šiek tiek brangesnius (5-7eur, priklausomai nuo patiekalo) negu kokiam iLunche (kur kainos ir kokybės santykis yra liūdnokas), bet labai kokybiškus pietus. Meniu netrūksta daržovių, žuvies, puikiai paruoštų mėsos patiekalų. Kartais būna taip skanu, kad pagalvoju, jog einant vakarienės į restoraną dar negali būt tikras, kad taip gerai gausi, kaip pas juos. 5/5

Kišas su špinatais ir lašiša, apie 5eur.
Lašišos kepsnys su spanguolėmis, 5,6eur. Buvo fantastiškas.

9. Ha Noi – Sausio 13-osios g. 2-110

Galbūt dar bus nežinančių, kad Karoliniškėse yra puikus vietnamiečių restoranas. Čia rasit visokių pho ir kitų patiekalų variacijų bei burbulinės arbatos. Valgiau pho su jautiena (apie 5eur), pusę nešiausi namo, nes porcija buvo didelė. Labai skanu ir šiaip įdomi patirtis, kai norisi išlįsti iš centro. 4.5/5

Pho su jautiena (ir, aišku, be kalendros). Foto neperteikia puikaus skonio.

10. Kalimera LT – A. Smetonos g. 5 (Downtown food hall)

Souvlaki pitoje (4,8eur). Džiaugiuosi, kad Vilniuje galima rasti greito graikiško ir šitas yra puikus. Skaniai iškepta vištiena, geras drėgnumas, o mažos porcijos man buvo sočiai. 4,5/5

11. Le Butcher – Mėsinių g. 3-13

Le Butcher firminis mėsainis (8eur) ir saldžiųjų bulvių puselės (2,5eur). Viskas buvo visiškai vidutiniškai. Just mėsainis, just bulvytės ir geras aptarnavimas. Jokių ekstremalių įspūdžių, bet turbūt tai ir yra gerai. 4/5

12. Meatbusters – Kauno g. 35

Meatbusters Busterio jautienos burgeris (7,77eur) ir sweet potato crisscut (3eur), draugas valgė jaučio žandą (6,99eur). Dabar, kai suvokiu, kad puikus jautienos burgeris Dramoje kainuoja 5,99, o čia už šitą siaubingą reikalą mokėjau 7,77, šiurpas per nugarą nueina.

Labai faina aplinka, geras aptarnavimas ir skanios saldžiosios bulvytės. Užtat mano mėsainis (sakė, kad čia jų signature burgeris, o varge) buvo toks liūdnas, nu toks liūdnas, kad valgiau ir liūdėjau. Užsisakiau be kiaušinio, bet tikrai abejoju, kad jis būtų išgelbėjęs reikalą. Pamiršau paprašyti, kad mėsa būtų vidutiniškai iškepta (šiaip galvojau, kad čia defaultas), gavau sausą mėsgalį. Jis buvo ne tik sausas, bet ir kremzles iš mėsos spjaudyt reikėjo. Bandelė irgi ne kažką.

Busterio jautienos burgeris. Atrodo kokį šimtą kartų geriau negu yra skonio prasme.

Update: jų reklaminis veidas yra Maybachas. Says it all. 1,5/5

13. Meat Lovers Pub – Šv. Ignoto g. 14

Originalųjį 2017 m. gruodį skelbtą įrašą paskatino nenusisekęs apsilankymas Meat Loveriuose. Ten labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas, tąsyk labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Po to karto kojos kelti ten nebedrįsau, gal kada reikės pabandyti, mažu pasitaisė. Po to apsilankymo būčiau davusi 2/5

14. Pizzaland – Trakų g. 4

Čia visos picos apie 7eur ir visos žiauriai skanios. Dažniausiai užsisakom į namus. Juokauju, kad jie ten deda kažką stebuklingo, kad pradėjus valgyti sustoti nebepavyksta ir sukemši net daugiau negu planavai. Būtinai imkit su pesto (galima pasirinkti ant kiekvieno picos varianto), bus dar gardžiau. 5/5

15. Pizza Verde – A. Smetonos g. 5 (Downtown food hall)

Tai tiesiog yra labai, labai skani pica. Kai ją valgau, net nesijaučiu kalta dėl carbsų intake, jaučiuosi tiesiog laiminga. Kainos varijuoja nuo 4,5eur už Marinarą iki 7,99eur už picą su krūva ingredientų. 5/5

Nuostabiai skani pica.

16. Queensberry – Didžioji g. 18

Restorano konceptas – moderniai ir netikėtai paruoštas lietuviškas maistas. Valgėm lėtai keptą antienos kulšelę (apie 15eur), cepelinus su kanapių sėklomis ir morkomis (vienas – apie 3,5eur), rūkyto ungurio užkandį (apie 11eur) ir morkų pudingą (apie 4eur). Viskas atrodo labai mandrai ir gražiai, net kiek pretenzingai, bet, deja, deja, nelabai skanu. O aš taip norėjau, kad man ten patiktų, nes pati vieta tai žiauriai jauki. Iiir, puikus vynų pasirinkimas. 3/5

Ungurio užkandis su liūdnai paruošta duona, kuri galėjo būti pakepinta, bet nebuvo.
Kulšelė, kurios neva lėtas kepimas stringa tarp dantų.

17. Saigon – prekybos centras Panorama, Saltoniškių g. 9

Čia esu ragavusi tik pho ir tas pho buvo skaniausias ragautas gyvenime. 5/5

18. Selfish Bistro – Vilniaus g. 29

Ši vieta einant pro šalį manęs niekad neviliojo ir ten atsidūriau tik dėl to, kad pakvietė draugai. Ir teko maloniai nustebti – didžiulis jūros gėrybių pasirinkimas, skanios midijos (apie 12-15eur), tuno tartaras (apie 8eur), sriuba. Valgiau lašišos kepsnį (15eur), kuris buvo tiesiog geras, tik kiek kukloko dydžio. 4,5/5

Skanus, tik kiek mažokas (primenu, kad dažnai visos porcijos neįveikiu) lašišos kepsnys.

19. Tarbushi bistro – Gynėjų g. 4

Tarbushi bistro Mixed skinny platter (4,1eur) ir Vega mix (4,6eur). Maisto daug, jis įvairus ir spalvingas. Iš skanumo nešūkčioju, tačiau kainos ir kokybės santykis geras. Gėrimai ten po 1eur! Dviese pavalgyti už 10eur pačiame centre yra puiku. Suktiniai, tuo tarpu, man ten nelabai. 3,5/5

Visa ko pilnos lekštės. Paskui sunku pajudėt.

20. Vathaitau – J. Basanavičiaus g. 37

Vathaitau tajų kalmarai (6eur), pavasario suktinukai (5eur), raudonasis karis (8eur), Phad tau (7eur). Nežinau, kur aš buvau šitiek laiko, kad tik dabar atradau šitą vietą. Viskas, ką teko ragauti – dieviškai skanu. Žinot tą variantą, kai liūdi, kad baigsis? Tai čia tas ir buvo. Grįšiu dar daug kartų. Be to, labai jauki aplinka ir nepriekaištingas aptarnavimas. 5/5

Atrodo gal ir neįspūdingai, bet yra dieviškai skanu.

21. Vieta – Šv. Ignoto g. 12

Gėda prisipažinti, bet šiame, jau šitiek metų veikiančiame vegetariškame restoranėlyje pirmą kartą vakarieniauti užsukau visai neseniai. Valgėm vegetarišką čili troškinį (apie 5eur) ir keptą varškės sūrį (apie 5-6eur). Buvo tikrai skanu, na ir kainos kaip senamiestyje stebinančiai draugiškos. 4/5

Čili troškinys.
Keptas varškės sūris, kuris atrodo geriau negu čili, bet iš tikro yra mažiau skanus.

22. Žvėryno smuklė – Vytauto g. 37-1

Jei norite nukeliauti laiku kokius dešimt metų – užeikit į Žvėryno smuklę. Ir tai sakydama neturiu nieko blogo omenyje. Kokie jie super oldschooliniai matyti atsidarius jų FB puslapį. Jų meniu pilna visko – keturios rūšys bulvinių blynų, Kijevo kotletas, visokie kepsniai, troškiniai ir panašūs dalykai. Kainos svyruoja nuo 3,5eur už basic bulvinius blynus iki kokių 9eur už liežuvio troškinį. Absoliučiai visus kartus kai ten valgiau, pusę ar net daugiau porcijos nešiausi namo. Tik vat patiekalų skonis, sakyčiau, nėra stipriausia jų vieta – viskas kaip ir ok, bet už skanumą girt negaliu. Vis užeinu, nes tai yra greitas ir pigus išsigelbėjimas netoli namų, kai labai tingisi gaminti. 3/5

Bulvinių blynų ir keptos duonos balius.

Komentaruose lauksiu rekomendacijų! Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

36 komentarai

Kas tas Čičinsko kepsnys ir kuo jis ypatingas?

Čičinsko kepsnys – tai man, panevėžietei, nuo pat vaikystės gerai pažįstamas patiekalas. Jo ragauti buvo tekę daug kur – miesto valgyklose, kavinėse, svečiuose ir, žinoma, namie. Ir tik atvykusi gyventi į Vilnių supratau, kad šitas fenomenas yra smarkiai geografiškai apribotas. Žmonės iš kitų kraštų dažnai ne tik ragavę, bet ir girdėję apie Čičinsko kepsnį nėra.

Iš ko jis pagamintas? Tai – bulvių ir varškės tešlos juostelėse įsuktas faršas, virtas aliejuje. Kartais žmonės vietoj faršo deda virtą dešrą, bet su tas tikrasis kepsnys turi būti su faršu. Patiekiamas su marinuotas svogūnais, kopūstų salotomis, agurkėliais ar kitomis daržovėmis ir, būtiniausiai, pomidorų padažu. Tiems, kas nėra ragavę, skonį galėčiau apibūdinti kaip tokio paturbinto sofistikuoto čeburėko. Ypatingos maistinės vertės čia tikrai nerasite, tai geriau ir neieškokite.

Didžioji dalis panevėžiečių Čičinsko kepsnį labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad skonis mums pažįstamas nuo vaikystės ir visai neatrodo keistas. Užtat miesto svečių, kurie jo ragauja pirmą kartą, vertinimai – nevienareikšmiški. Vieniems labai patiko, kitiems – pusėtinai, teko girdėti komentarų, kad jis geriau sueitų patiekiamas kaip užkandis prie alaus, valgomas rankomis, o ne pagrindinis patiekalas.

Istorija

Apie istorinę Čičinsko kepsnio kilmę pati žinau mažai, tad pacituosiu straipsnį, kuriame pateikta trumpas jos pristatymas.

Čia taip ponulis Čičinskas atrodė.

Čičinsko kepsnių atsiradimo istoriją pasakoja sena legenda. Pasak jos, Panevėžio krašte, Upytėje, gyveno dvarininkas Čičinskas, kuris labai žiauriai ir negailestingai elgėsi su žmonėmis. Jį nubaudė dievai ir jis prasmego po žeme kartu su visu savo dvaru. Piliakalnis, ant kurio, pasak legendos, gyveno dvarininkas, dar iki šiol yra lankomas žmonių ir jį vadina Čičinsko kalnu. Manoma, kad Čičinsko kepsniai ir buvo pradėti gaminti šiose vietovėse.

(Šaltinis – Delfi)

Kituose šaltiniuose rašoma, kad po Čičinsko mirties (nutrenkė žaibas nevidoną) žemė nenorėjo priimti jo kūno ir tas iki XIX a. pabaigos buvo eksponuojamas smalsiems Upytės bažnyčios lankytojams.

Atvirai pasakius, tik pirmą kartą į internetą įkėlusi patiekalo nuotrauką suvokiau, ką primena jo forma. Garbės žodis, iki tol kažkaip nė toptelėję nebuvo.

Kur ragauti?

Jei vykstat į Panevėžį ir norit paragauti Čičinsko kepsnio, siūlau tai daryti Čičinsko užeigoje. Jie tvirtina užpatentavę originalų patiekalo receptą ir jis ten gaminamas jau ilgus metus. Tik nevykit savaitgalio vakarą, nes tokiu metu ten vyksta audringi vakarėliai. Na, nebent ieškote audringo vakarėlio su estradine muzika kompanijoje kam virš penkiasdešimt. Tuomet būtinai varykit ten savaitgalio vakarą. Draugiškas patarimas – gerai pagalvokite prieš imdami pilną porciją. Pusės dažniausiai –per akis.

Čičinsko kepsnys “Čičinsko užeigoje”, pilna porcija.

Dar aplink Panevėžį Čičinsko kepsnio paragauti galima „Gandralizdyje“. Tik čia man jis tikrai ne toks skanus kaip Čičinsko užeigoje, nes tešla pernelyg primena spurgas. Modifikuotą variantą – Činčio kepsnį – rasite Uliūnuose esančioje užeigoje „Prie židinio“. Pusė bėdos, bet irgi ne tas, ne tas.

Žinau, kad Čičinsko kepsnio galima rasti ir Vilniuje ar Kaune, „Bernelių užeigoje“. Bet neapsigaukite, ten patiekiamas patiekalo variantas šviesmečiais skiriasi nuo originalaus recepto. Mano, kaip panevėžietės skoniui, pasityčiojimas ten, o ne Čičinsko kepsnys. Jei žinot daugiau vietų, kur galima jo rasti – brūkštelkit, visiems bus į naudą.

Internete yra ne vienas Čičinsko kepsnio receptas, tad galite pamėginti pasigaminti patys. Vis dėlto, nesu tikra, kuris iš jų – geriausias, bet tikiu, kad tešloje privalo būti ir varškės, ir bulvių.

Esu tikra, kad, pakliuvęs į gero PRščiko rankas, šitas reikalas galėtų puikiai sužaisti kaip krašto vizitinė kortelė, firminis patiekalas, kurio paragauti knietėtų atvažiuoti visiems. Prisiminus dvarininko Čičinsko istoriją, sukurti legendą būtų nesunku. O gal Upytę, kur Čičinskas viešpatavo, turistų traukos centru paverstumėme. Tikiuosi, kad vieną dieną taip ir bus.

3 komentarai

Ką pamatyti Kijeve: 18 smarkiausiai įsirėžusių įspūdžių

Visai neseniai laiką nuo antradienio iki šeštadienio leidau Ukrainos sostinėje. Iš to, kiek klausimų sulaukiau apie kelionę, susidarė įspūdis, kad žmonėms ši kryptis su visomis jos egzotikomis yra išties įdomi. Kol prisiminimai dar švieži, skubu viską supilt. Įdomumo dėlei, pateiksiu ir kainas, gal kam prieš kelionę pravers, kai ieškosit, ką pamatyti Kijeve. (Paspaudę ant foto, pamatysit didesnę jos versiją).

*100 Ukrainos grivinų šiandien = 3,2eur

Muziejai

  1. Tualetų muziejus. Nedickas, koncentruotas ir smagus. Vienintelė vieta, kur kam nors buvo įdomu, iš kur atvykome. Kai išgirdo, kad iš Lietuvos, sakė, jog tokių čia būna daug. Baisiai susijaudinusi gidė drebančiu balsu anglų kalba (matėsi, kad dėl jos šiek tiek kompleksuoja) papasakojo apie visuomenės tuštinimosi ypatumus įvairiais laikais. Įėjimas – 50 grivinų (1,56eur)
  2. Pechersk Lavra. Senas (įkurtas 1051 m.) stačiatikių vienuolynas. Į jo teritoriją užeiname įsigiję bilietą ir galim vaikštinėti po mini muziejaus ekspozicijas, susimokėję papildomai – pakilti į varpinę. Asmeniškai man tokie muziejai nelabai įdomūs, bet užtat masino finalinė dalis – nusileidimas į požeminius koridorius-urvus, kuriuose palaidoti įvairūs didūs žmonės. Man, didžiajai rūsių nemylėtojai buvo baisoka, bet ko nepadarysi iš įdomumo. Tikrai verta. Jei einat su šortais ir be skarelės, nesijaudinkit, vietoje gausit prijuostę bei skarutę savo nešvankybėms pridengti. Įėjimas į teritoriją – 70 grivinų (2,18eur).
  3. Černobylio muziejus. Senas, su daug įvairių nuotraukų ir dokumentų, beveik be angliškų užrašų. Kadangi man audiogido metodas nelabai veikia, nutariau po muziejų tiesiog pasivaikščioti ir pasitenkinti tuo, kiek suprasiu. Ir šitas muziejus gana nedidelis, tad užsukimas greitas, bet visai verta. Įėjimas – 20 grivinų (0,63eur).
  1. PinchukArtCentre. Fainas modernaus meno centras pačiame centre. Net jei ir menu pernelyg nesidomit, verta užsukt vien dėl faino tokio tipo muziejaus vaibo. Išgirdusi pavadinimą tikėjausi daugiau velnysčių, bet buvo kiek kitaip. Viršutiniame muziejaus aukšte įsikūrusi hipsteriška kavinė, pro kurios langus atsiveria šioks toks vaizdas, bet truputį trūksta oro. Įėjimas į meno centrą nemokamas.

Kitos įdomybės

  1. Bessarabsky turgus pačiame centre. Nustebino, kad net šiek tiek mažesnis negu mūsiškis Halės, nes tikėjaus didelės erdvės. Žaviai atrodo ekspozicijai sukrauti vaisiai ir daržovės bei konservuotos gėrybės. Vėlgi, vieta, matosi, jau pritaikyta tūlam turistui – viduje rasit ir vegan cafe su WiFi. Pirkau gervuoges, už 10 masyvių vienetų mokėjau 30 grivinų. Paskui apie jų egzistavimą prisiminiau, kai įkišusi ranką į kuprinę supratau, kad per pirštus teka jų užmirštų sultys. Bet vis tiek suėjo.
  1. Всі. Свої – centre įsikūrusi parduotuvė, kurioje prekiaujama vien tik ukrainiečių kūrėjų darbais – drabužiais, avalyne, aksesuarais. O tie darbai faini – parduotuvėje praleidom kokią valandą ir išėjom ne tuščiomis. Kadangi bagažas ribotas, užteko džemperio, kokio jau seniai ieškojau. Kainavo 600 grivinų (18,75eur).
  1. Giliausia pasaulyje metro stotis Arsenalna. Be papuošimų, ryškių reklamų ar gatvės muzikantų, užtat su dviem nenormalaus gylio (ilgio?) eskalatoriais, sparčiai judančiais žemyn. Kai nusileidi pirmuoju, jau manai, kad viskas, bet štai pasitinka antras. Vis dar bijau rūsių, vis dar drebu lipdama ant eskalatoriaus. Bet vėlgi, verta. Kad patektumėm į vidų, pirkom bilietėlius ir įdomumo dėlei truputį pasivažinėjom. Kelionės kaina – 8 grivinos (0,25eur).
  2. Vozdvizhenka – taip vadinamas Kijevo oligarchų ghost town. Vieta, kuri šios kelionės metu man įstrigo labiausiai. Kodėl? Turbūt dėl to, kad panašu į Disneilendą ir todėl, kad man patiko Gossip Girl (serialo herojai tikrai galėtų čia gyventi). Super spalvingas (ir kičinis) turtuolių rajonas, pradėtas įkūrinėti vos prieš kertant krizei. Kiek teko skaityti, po jos butus ten išparduoti ne taip jau ir paprasta, todėl daug jų vis dar tušti. Pirmuosiuose namų aukštuose įsikūrusios įvairios hipsteriams pritaikytos vietikės. Jei esat tokie pat ar panašiai išprotėję kaip aš – tiesiog privaloma aplankyti.
  3. Gatvės menas. Dairykitės visur ir pamatysit nemažai masyvių profesionalių piešinių ant gyvenamųjų namų.

Maistas

  1. Zhizn Zamechatelnykh Lyudey. Vos atvykę netyčia užsirovėm ant baisios hipsterstvos ir pažintį su Kijevo gastronomija pradėjom ne nuo to galo. Vieta graži ir jauki, o publika tokia briusliakiška. Meniu įvairus ir pritaikytas visų norams. Porcijos mažytės, bet skanu. Sako, kad ten geras brunchas. Už artišokus, mini burgerius, mačą ir gėrimą dviese sumokėjom 440 grivinų (13,75eur).
  2. Pervak. Super turistiškas restoranas, į kurį dėl to iš tolo spinduliuojančio orientavimosi į turistus eiti iš pradžių nenorėjau. Tokie fancy “Amatininkai”. Užtat kai atėjau, taip patiko, kad paskui užsukom dar du kartus (o ir vis būdavo pakeliui). Išskėstomis rankomis pasitinka besišypsantys padavėjai ir vaišina krienų degtinės šotu su užkanda, fone groja gyva muzika. Per tuos kelis kartus paragavom virtinių, farširuotų kiaušinių, liežuvio užkandėlės su grybais, tobulos silkės (patikėkit, viena geriausių ragautų) ir trauktinių. Viskas buvo labai skanu ir kainos draugiškos. Už virtinius, užkandžius bei restorano vaišes bei alų (su karališku aptarnavimu) dviese sumokėjom 400 grivinų ir vos paėjom nuo sotumo (12,5eur).
  3. Ostannya Barykada. Tradicinio maisto restoranas – muziejus, kurį rasti dar ne taip ir paprasta. Susiradome liftą, esantį prie Maidano aikštės įsikūrusiame prekybos centre. Jame spaudėme OB ir atsidūrėme restorano prieangyje. Pasakę slaptažodį ir luktelėję staliuko patekom į vidų. Nustebino didžiulės erdvės su vis kitokiu interjeru. Už Kijevo kotletą, užkandžius, kokteilius ir desertą sumokėjom 510 grivinų (15,94eur).

Užtat ir anksčiau kitoje vietoje, ir čia valgytas Kijevo kotletas didelio įspūdžio nepaliko. Tad vis svarsčiau, gal mes čia Lietuvoje esam sau susikūrę kiek kitokį šio patiekalo įvaizdį? Mėsa puiki, o štai sviesto pagailėta. Prie bulvių košės baisiai trūko daržovių, nes tų kelių žirnelių nepakako. Užtat gardus žuvies paštetas, patiekiamas vafliniuose rageliuose. Pamatėm, kad visi valgo, susigundėm ir mes. Dar valgėm Kijevo tortą, tas irgi nelabai. Bendrai maistas buvo toks okei, bet verta apsilankyti vien dėl patirties.

  1. Lyubimy Dyadya. Restorane vyrauja artimųjų rytų virtuvė. Jį pasilikau desertui, nes šita vieta yra tiesiog fantastiška. Interjeras – ir lauke, ir viduj tobulas, padavėjai draugiški, o maistas… O maistas! Iš pradžių valgėm baba ganoush ir tai buvo skaniausia mano kada ragauta šito patiekalo versija. Aš ragavau shakshuką, o draugas išsirinko liežuvio kepsnį. Abu patiekalai buvo tobuli, o pabaigai dovanų gavom kanafeh – tradicinį arabišką desertą, kurio viduryje slepiasi nesaldus sūris. Ragauti buvo tekę ir anksčiau, bet šitas jo paruošimas laimėjo viską. Po pietų puikumo ilgai negalėjau atsigauti, o apie grįžimą ten jau svajoju. Už patiekalus su limonadu, miško uogų gėrimu ir kava sumokėjom 622 grivinas (19,44eur).

 

Gėrimai

  1. Pravda – alaus teatras. Jauki vieta su visokiais mandrais kraftiniais alumis iš krano ir iš butelio. 0.3 alaus gali kainuoti nuo 34 grivinų (1,07eur), priklausomai nuo to, kokį pasirinksite.
  2. P’yana Vyshnya – užbėgamasis bariukas vienoje centrinių gatvių, kuriame galite įsigyti vieną, bet gardaus vyšnių likerio variantą. Už 36 grivinas (1,13eur) barmenai jums įpils sklidiną taurę ir šaukšteliu dar įvynios keletą gerai išmirkytų vyšnių. Taip pat galite įsigyti ir įvairių dydžių buteliukų lauktuvėms. Smagus konceptas specializuotis ties vieninteliu produktu, prie kurio sutemus jau rikiuojasi gan ilgos eilės, o skanauti galima lauke. Tik nesumaišykit su gana neįdomiu pub’u, pasivadinusiu „Drunk Cherry“ visai kitoje vietoje.
  3. Бар Твоих Друзей. Visai neieškant atrastas bariukas vidiniame kiemelyje. Daug šezlongų, švieselių, stalo tenisas ir kitos jaukybės. Daug jaunimo (man regis, buvom vyriausi), bet šiaip faina. Tokia Vasaros terasa prieš trejus metus. Sidras arba alus (0,5l) – 30 grivinų (0,94eur).

Speakeasy bariukai, kuriuos surasti ne taip jau ir lengva, o pamačius niekur nevedančias duris sunku patikėti, kad už jų slepiasi vakarėlis. Leidžiamės į rūsius, kurie taip išmoningai įrengti, jog net pamiršti esąs po žeme – veidrodžiais apklijuotos, langus imituojančios sienos bei dienos šviesą tolumoje primenantis apšvietimas.

  1. Barman Dictat. Baras su didžiuliu kokteilių pasirinkimu ir gyva muzika. Kadangi buvo pirmas, įspūdį paliko didelį. Standartinė kokteilio kaina – 160-220+ grivinų (5-7eur). Gardu.
  2. Parovoz. Šitą vietą surasti sekės taip sunkiai, kad jau buvom nuleidę rankas. (Vėliau paaiškėjo, kad navigacija vedė į kitoje pusėje esančią baro virtuvę, pasiekiama iš vidinio kiemo). Kino teatro rūsio viduje įsikūręs jaukus bariukas, kur kokteilis man nelabai patiko (gal tiesiog taip papuolė), bet užtat ten besėdint pro duris su kompanija įžengė pati Tove Lo, tai jau niekad nepamiršiu. Kokteilių kainos 160-240+ grivinų (5-7eur).

Dar norėjau surašyt vietas, kurios nepatiko, bet jau ir taip ilgas tekstas gavos.

Už 4-as naktis vieno kambario bute su viskuo, ko reikėjo, maždaug penkiolikos minučių ėjimo atstumu nuo centro dviese sumokėjome 112eur. Beje, daug kas klausė, tad atsakau – norint patekti į Ukrainą vizos nereikia, pakanka turėti pasą.

Pati mėgstu vaikščioti, bet norint įveikti tolesnius atstumus rekomenduoju naudotis Uberiu, nes jo kainos neįtikėtinai mažos. Tik pirmą kartą važiuojant ištiko smagus epizodas, kai vairuotojas nutarė kirst dvigubą ištisinę ir tai išvydę jį pasivijo policijos pareigūnai.

Gavosi smagi kelionė ir fainas pasirodė Kijevas su visomis savo gėrybėmis bei netobulybėmis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 komentarai

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis “faina”, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu “Mahila”, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

Ertlio namas: lietuviška virtuvė before cepelinai

Kaip jau sakiau rašydama apie Tom Yum‘us, mano santykis su maistu gana paprastas – skanu arba neskanu. Iiir, kartais dar gali būti įdomu. Persikvalifikuoti į maisto blogeres neketinu, tačiau nutariau kiek išsamiau aprašyti vakarykštę, išties įdomią patirtį Ertlio name. Apie jį sužinojau visai netyčia, tad tikiu, kad bus daug tokių, kurie nė nėra girdėję apie tokio dalyko egzistavimą. Ir ne, straipsnis nėra užsakyta reklama.

„Kruopščiai išstudijavę dvarų bei vienuolynų archyvuose rastus receptus, išgvildenę Lietuvos „kuchmistrų“ paslaptis atkūrėme autentiškus viduramžių, renesanso ir baroko epochų patiekalus ir juos šiuolaikiškai interpretavome. Atvykę į restoraną galite mėgautis patiekalais, kurie galbūt puikavosi ant vakarienės stalų įtakingų dvarų menėse ir kuriais mėgavosi patys Radvilos – svarbios ir svarios personos to meto Europoje.”  – rašoma Ertlio namo tinklapyje. Taigi, tai, kas buvo valgoma dar tada, kai nekaraliavo bulviniai patiekalai. (Beje, visuose valgytuose patiekaluose nebuvo nė užuominos apie bulves).

Ragavau 6 patiekalų degustacinę vakarienę, kurios kaina 40eu, o trukmė – iki 3h. Bent jau man tai yra išties brangokas reikalas, tačiau taip lepinamasi nedažnai, tad kartais galima. (Egzistuoja ir 4 patiekalų vakarienės variantas, kurio kaina 30eu, o trukmė – iki 2h, tačiau manau, kad visgi tikrai verta užsisakyti 6 patiekalų variantą). Be to, kiekvieną iš patiekalų palydi išsamus pasakojimas apie tai, kas valgoma, kokie ingredientai naudoti ir kokia patiekalo istorija, tad tai virsta ir šiokia tokia ekskursija. Kaip suprantu, didžioji dalis lankytojų – užsieniečiai. Ir išties – puiki, šiek tiek prabangesnė alternatyva užeigoms ir dvarams, personalas nepriekaištingai gerai šneka angliškai.

Apgailestauju dėl nuotraukų kokybės. Kadangi jau buvo vakaras, trūko natūralios šviesos, mano Samsungo kamera – ne pati geriausia, o ir fotografė iš manęs nelabai. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad kažkas matysis.

Pirmasis patiekalas – naminė duona su ajerais ir čiobrelių sviestu (XI a. receptas). (Beje, čiobreliais gardinamas ir puošiamas ne vienas patiekalas. Baisiai juos mėgstu, tad tikrai nemaišė). Tikra lietuviška duona, pateikta šiek tiek neįprasta forma. Duona tokia puiki, kad būtų galima valgyti ir vieną, o sviestas literally tirpsta burnoje.

Antrasis patiekalas – putpelė su agurkais ir žemuogių padažu (XIX a. receptas.). Konsistencija primena šaltieną, kurią nelabai mėgstu, bet iš esmės skanu. Puikiai išmarinuoti (tą pačią dieną) agurkėliai ir morkos, gerai tinka žirniai. Žemuogių džemo skonis visiškai neutralus, tad jo nelabai ir jaučiasi.

Trečiasis patiekalas – Pulardos pyragėliai su patarškos kiaušiniais (XVII a. receptas). Teko googlinti, kas yra pularda. Pasirodo tai – nupenėta ir papjauta jauna višta. Pyragėliai su trumų (tokių grybų) aliejumi. Skonis specifinis, bet geras. Patiekiama su ridikėliais ir kaliarope. Ir vėl, labai, labai skaniai paruoštos daržovės. Pyragėliai tokie visai nieko, bet nieko įspūdingo. Nepaisant ypatingų ingredientų, primena paprasto skanaus kibino skonį, excusez moi.

Ketvirtasis patiekalas – vėžienė su ežero žuvimi (lydeka) (XVI a. receptas). Lėkštėje pora gabalėlių lydekos (su kaulais, nes taip autentiškiau), vėžio uodegėlė, morkos, poras ir, jei gerai matau, medetkų žiedlapiai. Šefas pats užpila sultinį ir taip užbaigia patiekalą. Suprantu, kad tie kaulai žuvyje palikti su mintimi, bet juos rankioti nuo to nelengviau. Na, bet bent jau perspėjo, todėl visai nepikta. Labai skanus sultinys.

Penktasis patiekalas – lėtai kepta jautiena su miško grybais (voveraitėmis) (XVI a. receptas). Patiekiama su pastarnokais ir patarškų kiaušinių pudingu. Puikus jautienos padažas, pati jautiena – okei, užtat pastarnokai einasau, kaip skanu. Ko gero, labiausiai patikęs patiekalas.

Kažkaip jau buvau nusiteikusi, kad šeštasis patiekalas jau bus desertas, tačiau klydau.

Šeštasis patiekalas – ėriukas su smulkių kruopų koše ir mėlynių padažu (XVII a. receptas). Lėkštėje dar matote burokinius kopūstus, jaunus burokėlius, žemuogių triufelius ir mėtų lapelius. Mėsos skonis puikus, bet jau jaučiausi truputį per soti, kad viską įveikčiau ir nepersivalgyčiau, todėl vieną gabalėlį visgi teko palikti. Košė nelabai, užtat daržovės ir vėl jėga. Triufeliai irgi.

Galiausiai atkeliavo desertas. Trijų sluoksnių skanėstas (XVIII a. receptas): pirmasis sluoksnis – midaus ir duonos traškutis, antrasis – ožkos sūris, trečiasis – wait for it – agurkas, kuris nei skoniu nei vaizdu į agurką visai nepanašus, panašesnis į kokį ananasą. Šalia patiekiama rožių žele ir braškiniai ledai, apibarstyti džiovintomis braškėmis. Turiu pripažinti, midaus ir duonos traškučio skonis iš pradžių pasirodė keistas, tačiau ilgainiui apsipratau ir net patiko. Geras deserto dydis ir skonių variacija pabaigai.

Patiekalų buvo būtent tiek, kiek reikia, kad būtum ir sotus, ir nepersivalgęs (na, palikau gabalėlį ėrienos, tačiau manau, kad įprastam žmogui maisto kiekis optimalus).

Negaliu pasakyti, kad viskas buvo be galo dieviškai gardu, tačiau buvo žiauriai įdomu (ta gerąja to žodžio prasme). (Ką įrodo ir faktas, kad po vakar negaliu nustoti dalinusis įspūdžiais su bičiuliais). Tikrai verta bent kartą sau pasidaryti tokią pramogą.

Palikite komentarą