Kartais išgirstu replikų, kad kažkaip tai jau ten matyt žiauriai gerai gyvenu, jei jau galiu sau leisti tiek klajoti po Lietuvą ir po pasaulį, ilgiau atostogauti ar linksmai gyventi. Apie tai, kad nors freelancerio darbas kartais ir gali atrodyti kaip nesibaigiančios atostogos, dirbti visgi kažkada irgi reikia, be to, jis ypatingas tuo, kad jame žiauriai svarbi savidisciplina, kurią išsiugdyti ir palaikyti nėra jau taip ir paprasta, nes apsileidus tą apsileidimą vis tiek privalu kompensuoti bei tai, kad rugsėjį – birželį darbo visada daugiausia, nesiplėsiu. Kaip ir apie tai, kad iš šono žiūrint, ypač per facebook‘o ir instagramo prizmę, kitų gyvenimai visada atrodo laimingesni, turiningesni, turtingesni ir labiau nerūpestingi negu jūsų. Kad visi mes kartais strugglinam, tik kiekvienas savaip, kalbėta nemažai, tik kažko kai kurie vis apie tai pamiršta.
Šiandien pakalbėsiu apie tai, kokius principus savo gyvenime taikau tam, kad mano išlaidos nebūtų klaikiai didelės ir, užuot leidus pinigus daiktams, daugiau jų liktų kelionėms ir panašiems dalykams. Taip pat apie tai, kaip stengiuosi sumažinti vartotojiškumo (apie kurį Lietuvoje kalbama mažokai) mastus savo kasdienybėje. Gal kam pravers. Taigi.
Visų pirma, niekam ne paslaptis, kad didžiulę žmogaus išlaidų dalį sudaro maistas. O jis, nu jis tikrai yra brangus. Ypač jei nesugebi išmintingai planuotis, ką, kur ir kada valgysi. Būna visko, tačiau labai stengiuosi kuo daugiau valgyti namuose, savo pagamintą maistą. Anksčiau gyvenau tokiomis sąlygomis, kuriomis dažnai gaminti nepavykdavo, todėl valgymas kažkur mieste būdavo dažnas reiškinys. Ir tik dabar, galėdama virtuvėje suktis dažniau, suvokiau, kiek pinigų ištaškydavau.
O štai dabar supratau, kad naudojant gana paprastus maisto produktus galima skaniai ir pakankamai sveikai maitintis. Kuomet vienas apsilankymas ne per dienos pietus kažkokioje kavinėje gali kainuoti nuo 7-8eu iki begalybės, suvokus, kiek produktų už tuos pinigus galima įsigyti ir pasigaminti pačiam, kursuoti po restoranus visai nebesinori. Aišku, visai į kraštutinumus nueiti irgi nederėtų, todėl kartais išbandyti naujas vietas ar apsilankyti pamėgtose senosiose irgi tenka.
Kitas svarbus niuansas – jei jau taip nutinka, kad valgau mieste, dažnai neįveikiu visos porcijos ir maisto lieka. Jo niekada nepalieku, paprašau, kad jis būtų supakuotas į namus ir taip parsinešu sau kitos dienos pusryčius ar pietus. Iš viso manau, kad maisto mūsų visuomenėje iššvaistoma per daug, todėl jį palikinėti yra netgi paikoka.
Taip pat, kai tenka valgyti ne namie, jei tik išeina, žingsniuoju į valgyklą, kur dažnai įmanoma susisukti pietums išleidus ne daugiau negu 3eu. Mano visiškas atradimas, kuriuo vis neatsidžiaugiu, yra Žvėryno valgykla. Aplinka ten tokia labai paprasta, truputį kelionė laiku į praeitį, tačiau maistas toks skanus ir pigus, kad jis už visa tai kompensuoja. Aj, ir pas juos groja M1+, kas mano akimis tokiai vietai visada yra pliusas.
Maisto produktus ir gėles, jei tik yra galimybė, mėgstu pirkti turgeliuose. Kažką dovanodama, dovanas mėgstu pakuoti pati, nes žiauriai patinka tai daryti ir, aišku, yra pigiau.
Ilgai nevartojau alkoholio, dabar kartais tai darau, tačiau stengiuosi, kad tam būtų išleidžiama kuo mažiau pinigų. Anksčiau mėgdavau pasitaškyti baruose, nes gal truputį trūko košės galvoj, bet dabar visiškai aišku, kad tokios išlaidos vargiai ką gero atneša. Taip pat nerūkau.
Didžiąją dalį drabužių jau labai seniai perku Humanose, Gausose, Panevėžio mašinų turguje, blusturgiuose ir panašiose vietose. Ir man dėl to nė kiek negėda. Priešingai, tikriausiai nelabai gerai jausčiausi prieš save išlaidaudama drabužiams, kurių ir taip pasauly prigaminta milijardai tonų. Yra tokia viena vieta Panevėžyje, dėvėtų drabužių parduotuvė prie “Bičiulio”. Paskutinį kartą iš ten išėjau su milžinišku maišu puikios kokybės fainų drabužių (Zaros, Maxmara, Volcom ir pan. firmų), už dešimt drabužių sumokėjusi 39,5eu.
Būna, kad drabužius perku ir naujus, pavyzdžiui, apatinius ir pan., o viršutinius drabužius paprastai perku per išpardavimus. Arba tada, kai norisi būtent kažko konkretaus, ko dėvėtų drabužių parduotuvėse nerasi. Patirtis parodė, kad dažnai drabužių, kuriuos įsigyji secondhanduose, kokybė mažai tesiskiria nuo tų brangesnių naujųjų. O kai du kartus užsidėjus pradeda drožtis maikutės, už kurią sumokėjai 20eu-30eu, trikotažas, tikrai būna labiau pikta nei jei tai nutinka su dešimt kartų pigiau įsigytu daiktu.
Tiesa, dar vienas puikus būdas nusikratyti senomis šmutkėmis ir rasti kažką naujo yra su draugėmis/kolėgėmis pasidaryti clothes swapping party ir visoms susinešus maišus nebenešiojamų daiktų pasižiūrėti, gal tai, kas nebetinka tau, tiks kažkam kitam ir atvirkščiai. Tai, kas netinka niekam, vėliau drąsiai gali keliauti į Caritą ir panašias organizacijas. Žaisti su Vinted niekada neturėjau nei laiko, nei jėgų, tad man šis variantas netinka, tačiau tikiu, kad yra tokių, kas puikiai išparceliuoja nereikalingą turtą per ten.
Tas pats galioja ir kitiems daiktams. Jei galiu tokią pačią funkciją atliekantį, panašios, kaip ir naujas, kokybės daiktą įsigyti sendaikčių turguj arba perimti iš draugų/šeimos narių, kuriems jo nebereikia, verčiau rinksiuosi tai. Jei man nebereikia kažkokio dar visai funkcionuojančio daikto, lygiai taip pat mielai kažkam jį atiduosiu. Aišku, toks principas tinka ne visiems daiktams, bet tikrai nemažai daliai jų. O kai negailėdami dalinatės, visada kažką gaunate mainais, net jei ir nebūtinai iš karto. Taip jau veikia tas gyvenimas.
Nepamirškit, kad daugiausia puošiasi ir prašmatniais daiktais dažnai puikuojasi tie žmonės, kuriems asmeniniame gyvenime šiaip kažko trūksta. Ir iš viso, puikavimasis tuo, kad švaistai pinigus, man atrodo ne kieta, o kaip tik truputį lame.
Nekalbu apie daiktus, kurie yra brangūs dėl to, kad yra labai geri, kalbu apie daiktus, kurie dešimties metrų atstumu spinduliuoja savo brangumą. Visada tikėjau, kad investuoti į daiktų kokybę yra taupesnis sprendimas negu rinktis kažką super pigaus taip prisiperkant greitai sulūžtančio šlamšto, kurį greitai tenka keisti kažkuo kitu.
Tiesa, jei niekada nesate bandę panaudoti jau naudoto daikto ar drabužio ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent dėl to, kad jums gėda tai daryti, pagalvokite, kodėl taip yra.
Taip pat niekad nesupratau žmonių, kurie yra per kieti, kad naudotų nuolaidų korteles. Žinau, kad kartais jos atkeliauja su per prievarta grūdama reklama sms ir emailais, tačiau galima naudotis jų privalumais ir to išvengti. Jei turėdama kokią nors kortelę vieno apsipirkimo metu galiu sutaupyti, na, tarkim, kokį eurą kitą, tai nu tikrai imsiu ir taip padarysiu.
Lygiai taip pat nesuprantu žmonių, kurie yra per kieti, kad pridavinėtų butelius. Nes nelygis. Suprantu, kad galima neturėti tam laiko. Tokiu atveju tiesiog leidi tai padaryti kažkam kitam, pavyzdžiui, jaunesniems giminaičiams, jei jie yra around, ar tam, kas turi tam laiko, bet ne demonstratyviai glamžai skardinę ir meti ją prie visų šiukšlių. Jeigu po tūso eidama apsipirkti prekybos centran nunešusi butelius ir skardines galiu tiesiog pasiimti tuos 5eu ar kiek ten, tai nelabai suprantu, kurioj vietoj čia galėtų būti gėda.
Mano Mazdai užtarnauto poilsio iškeliavus į metalo laužą, jau daugiau nei penkerius metus vis dar nematau reikalo įsigyti naujo automobilio. Kai pagalvoju apie tai, kiek jis kainuotų, o vėliau pareikalautų išlaidų: kurui, draudimams, remontui, mokesčiams už stovėjimą ir pan. dalykams, suprantu, kad, visur vaikščiodama pėstute, kai jau tikrai reikia, važiuodama taksi ar viešuoju transportu (žinau, kad būna žmonių, kurie jaučiasi per kieti ir tam. Nemėgti viešojo galima dėl nepatogumo, smarvės ar panašių dalykų, bet jei jūs jaučiatės per šūstras važiuoti viešuoju transportu arba iš aukšto žiūrite į tuos, kurie tai daro, tai man jūsų gaila), išleidžiu mažiau nei pareikalautų automobilio turėjimas.
Kai keliauju, kaip ir tikrai daug žmonių, visada stengiuosi ieškoti nebrangių bilietų ir apsistojimo galimybių. Mažai naujienlaiškių leidžiu atkeliauti į savo el. pašto dėžutę, tačiau nesu atsisakiusi Wizzair ir Ryanair naujienų prenumeratos, kuri kartais praneša apie pop-up akcijas. Kai vyksta 20% nuolaidos bilietams, tikrai galima nemažai sutaupyti. Anksčiau, kai daugiau skraidydavau, buvau užsisakiusi Wizzair klubo narystę, kuri metams kainuoja ~30eu, tačiau, kadangi duoda bent 10eu nuolaidą skrydžiui, atsiperka jau antrojo skrydžio su šiomis oro linijomis metu.
Jei vykstu kažkur ir žinau, kad namuose laiko beveik neleisiu ir būsto reikia tik pernakvoti, apsistoju nebrangiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, Nidoje už tikrai draugišką kainą galima prisiglausti Kastytyje, Zundoje, Auksinėse kopose ir panašiose vietose. Keliaujant į užsienį gelbsti Airbnb. Nepadėjo tik vykstant į Amsterdamą, kur hostelis centre kainavo pigiau negu bet kuris butas. Apsistoti pas po pasaulį išsibarsčiusius draugus irgi variantas, tačiau labai svarbu gerai įvertinti aplinkybes ir savęs jiems neužkrauti. Taupyti kažkieno kito gerumo sąskaita derėtų nebent tik labai nežymiai, visada nepamirštant už tai anksčiau ar vėliau atsilyginti tuo pačiu.
Kaip avialinijų, lygiai taip pat nesu atsisakiusi Live Nation, Bilietai.lt ir panašių tinklapių naujienų, nes kartais taip pavyksta sužinoti apie išankstinę bilietų į renginius prekybą ir juos įsigyti truputį pigiau. (Taip jau buvo su The xx, Alice Cooper, į kurį visgi galiausiai nebenuvariau, bet still, Depeche Mode.)
Tiesa, visiems tokiems reklaminiams laiškams naudoju ne savo pagrindinį, o laisvalaikio email‘ą, kad neišprotėčiau nuo laiškų gausos.
Taip pat stengiuosi nenaudoti popieriaus, nes dažniausiai tai visai nebūtina. Čia labiau apie vartotojiškumą, nes sutaupyti tai kaži ar ką labai ten sutaupysi.
Paskutinis mano taupymo sprendimas – turėti kaupiamąją sąskaitą banke. Ne pasidėti indėlius, kuriuos galima bent kada nutraukti internetu, bet tokią sąskaitą, kurioje esančius pinigus galima nusiimti tik nuvykus į banką ir parašius prašymą. Tai – toks savotiškas savęs disciplinavimo būdas, kad, jei susigalvočiau, kad man greitai reikia pinigų, dar tektų pavargti ir turėti laiko gerai pagalvoti, ar tikrai verta juos, ilgai taupytus, nusiimti. Į tą sąskaitą karts nuo karto pervedu truputį pinigų atidėdama juos kelionėms arba kaip backup‘ą nenumatytiems atvejams. Kartais pervedu daugiau, kartais – kad ir 5eu, tačiau pamažu besikaupianti suma padeda jaustis saugiau. Būna, kad tenka viską nusiimti ir vėliau pradėti taupymą iš naujo, tačiau bet kokiu atveju manau, kad toks įprotis naudingas.
Tai tiek. Esu rašiusi apie žiurkišką taupumą, žmones, kuriems atrodo visiškai normalu taupyti piktnaudžiaujant darbo suteikiamomis privilegijomis ir tuos, kurie nieko sau neleidžia ir kiekvieną centą grūda į kojinę, laukdami geresnių laikų, tad labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Pinigai yra skirti tam, kad juos leistumėte, tačiau bent jau mano biudžetas visgi nėra begalinis, todėl renkuosi juos išskirstyti taip, kad kuo daugiau jų būtų galima investuoti ne į šmutkes, o į įspūdžius ir patirtis.
***
Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.