Mes parazitai. Ir aš ir tu. Mūsų karta. Visi mes esame pasmerkti. Mes paliksime juodą dėmę istorijoje. Mes nebemokame mylėti. Mes nemokam jausti. Mes neturime tikėjimo. Mes nepaisome taisyklių – susikuriame savas ir remiamės tik jomis. Mes dėliojame pasaulio modelį iš stiklo šukių ir amfetamino dulkių. Mes kvėpuojame užnuodytu oru ir verkiame murzinomis ašaromis. Mes verkiame, bet nesuprantame kodėl. Mes įkaliname save vienatvės rėmuose tam, kad galėtume su džiaugsmu sulaužyti narvo spyną. Mes džiaugiamės, bet mūsų laimei lemta mirti vos gimus. Mes miegame, tačiau pabudę jaučiamės dar labiau išsekę nei prieš užmigdami. Mes kalbame, bet kiekvienam žodžiui lemta tapti mūsų prasižengimų įkalčiu. Mes parduodame mylėtus ir perkame nekęstus. Mes lošiame ant kortos pastatydami viską, ką turime. O turime tiek mažai… Mes murkdomės purve ir kylame į dausas. Mes esame angelai nukirptais sparnais. Mes gimę tam, kad ‘užlaužtume’ sistemą. Mes parazitai. /o čia jau mano mintys/
Padriki gyvenimo reiškiniai.
Man patiko. Tau sekasi žymiai geriau nei Beigbederiui 😉
(o gal man jis paprasčiausiai nelabai)
Ačiū ir Tau. Malonu 🙂
bet vistiek. Is to imanoma issivaduoti.
bet vistiek. Is to imanoma issivaduoti. tam ir gyvename, kad numestume si, nesvaru, paskui save velkama sleifa. Ir i MIRTI iseitume svarus…
Redagavo need2talk 2005-07-28 15:32
kai apima tokios mintys.norisi uzsimerkti ir nematyti viso yo,bet pasaulis vercia mus ziureti kaip ji zlugdome.
I adore this website – its so usefull and helpfull. http://tinyurl.com/j7a425c