Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.
Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.
Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.
Pakomentuok Pirmas!