Mirkt, mirkt, mirkt, swipe, swipe, swipe.
Kaip gerai visi gyvena – keliauja, sportuoja, gamina, švenčia – kiekvienas gyvenimas toks spalvingas ir įspūdingas. Nereik net ir nieko ypatingo daryt, kai kurie kasdienybės akimirkas taip gerai pagauna ir parodo, kad tavo nespalvota diena atrodo dar labiau nespalvota. Net žavus šešėlis ant kažkieno kito palangės vertas įamžinimo ir pasirodymo, kava, augalai, knygos, kvepalai – viskas yra istorija, pasaulis jų kupinas, pilnas, prinokęs, sultingas, kur bepasisuksi.
Bet tuo pačiu nieks jau nebedaro įspūdžio, atbunkam, nieks neįdomu.
Tarp tų mažų akimirkų ir tokių didelių gi apstu – kažkas mokslus baigė, kažkas Australijoj, kažkas susituokė, kažkam vaikas gimė, o gal eit pradėjo, kažkas gimtadienį švenčia, kažkas kambarį apsistatė, kažkas koncerte, kažkaskažkaskažkas – spalvų/jausmų/garsų mišrainė, kurios ingerientai tarsi blenderyje susiplaka į rudą buzą ir nieko daugiau.
Atsainiai peržiūri visas tas dideles ir mažas akimirkas, numeti telefoną (tam kartui, ne ilgiau negu pusvalandžiui), užmetęs mintį, kad „ir vėl nieko įdomaus“.
Labai daug visko matom, girdim, labai daug visko galim, ir nieks nedžiugina.
Visi rodosi, ir tau norisi pasirodyti, visi čia taip gražiai viską, o tu – ne, norisi ir tau, ir tada randi save valandą laiko praleidusį, išsierzinusį ir nuo galimybių gausos išsekusį berenkant filtrą, spalvas ryškinant, šriftą, tekstą dėliojant, sukant reelsą, kurį pats pamirši rytoj, o kiti – po minutės, nes „ir vėl nieko įdomaus“.
Pats po proceso sėdi įnirtęs, bet sunku sau primint, kad ir pas kitus tas žavingo vaizdelio kūrimo procesas kur kas mažiau žavus negu į viešumą galiausiai ištransliuotas vaizdelis.
O paskui dar gi – kas pažiūrėjo, kas sureagavo, kodėl nereaguoja, o jei nematė, kodėl nežiūri, gi taip gražiai rodausi.
-Kaip gyveni, ką savaitgalį nuveikei?
-O tai nematei? Kėliau daug visko. Šiaip pasižiūrėk, sudėjau viską į highlights.
<Mkay, no more questions asked>
Būtų išmintinga nesilygint su kitais, bet tos smegenys taip jau veikia, kad lyginamės. (Sakysit, kad ne, gal tuo ir tikėsit, gal kam ir veikia šitaip, bet nemažai kam veikia taip, kaip rašau.)
Ir galvojam, kaip neįdomiai patys gyvenam, kai kiti praktiškai kas pusvalandį serialo įamžinimo vertą dieną suka.
Ir kokie visi gražūs.
Taip, lyg ir žinai, kad spec. efektai čia – filtras su įdegiu ar makiažu tą grožį pastriptina, bet vis tiek – kokie visi gražūs, laimingi. Tik tu kažkoks atbukęs.
Viskas taip greitai sukas – pamenu, vaikystėje yra tekę per tokį aparačiuką žiūrėt vaizdelius iš mažų peršviečiamų skaidrių, kur plika akim tik negatyvas matos – eina viena po kitos, viena po kitos, pusė sekundės vaizdeliui – mums greit pabosta, bet smegenys nesupranta, kas vyksta – nespėja užfiksuot, apdorot, jau reikia spjaut. Viens po kito, viens po kito – nieks nebedaro įspūdžio, reiktų stipresnių emocijų, įspūdingesnių vaizdų, kitaip atbukęs procesorius nebeprocesina.
Ir kažkaip va sunkiai einas knygą paskaityt, pokalbį palaikyt, ramiai pasivaikščioti, ramiai paatostogauti, ramiai išbūti, su kitais ar su savim.
Smegenys taip bjauriai išdirgintos, niekas nedžiugina, įspūdžio nedaro. Viskas tiek įdomu, kad jau nuobodu ir tavo reikalai tokie neįdomūs, nes visur visko pilna.
Perskaityt ilgesnį tekstą nuo pradžios iki galo? Easy. Tik kažkur ties trečia pastraipa užeina neatmušamas noras kažkur nukrypt. O, jei ir pavyksta sugrįžt, ties pabaiga jau taip sunku susikoncentruoti, kad gal ir neužbaigsi.
Nėra lengva tekstą parašyt, visur noris greito rezultato – užmetei meškerę ir jau turi kibt.
Ir šitas mano tekstas labai ilgas ir bounce rate dėl to turėtų būti atitinkamas.
Ir čia kalba ta, kuri jau daugiau negu septyniolika metų dažniau ar rečiau, bet iš esmės tai nuolatos, kasdienybės trupinius internetan transliuoja. Tik atrodo, kad visapusiškas visko transliavimas per visus kanalus dabar užstatytas x50 greičiu ir neįmanoma pavyt, tik mirkt, mirkt, prabėga diena per akimirką į istorijų punktyrą sučečkavota.
Anksčiau taip žvilgčioti į kitų kasdienybę atrodydavo sunkiai suprantama nauja keistenybė, dabar nežiūrėti atrodo sudėtinga – pasižadi pailsėt nuo vaizdų, bet vėl randi save trečiam klasioko kelionės puslapyje.
Kai kam panašios bėdos susidėlioja su pornografija – ieškai vis stipresnio įspūdžio, kol galiausiai visi tavo jutikliai atbunka ir nieks nebedirgina, receptoriai išsiderinę.
Taip ir su tais vaizdeliais soc. tinkluos – daug visko prisižiūri ir sėdi visas toks užstimuliuotas, susidirginęs, bet nepatenkintas, nes noris kažko smarkiau ir daugiau, nes „ir vėl nieko įdomaus“.
Ir su Tinderiu panašiai – daug veidų, daug vaizdų, sakinių, swipe, swipe, visko tiek daug, pasirinkimo gausa gniaužia kvapą, bet visgi nieko įdomaus, nieko ypatingo.
Šita tema paskutinį dešimtmetį aktualumo nepraranda, grįžtam vis prie jos, mat kasdien vis greičiau ir greičiau, visko tik daugiau. Jei, atsiradus FB ar IG atrodė, kad pikas pasiektas, šiandien praeities įpročiai su statinais paveikslėliais atrodo kaip lėti ir sustingę viduramžiai. Ir po dešimties (iš tikro tai ir po penkerių ar trejų) metų šitas tekstas atrodys archajiškai, o gal jau atrodo.
Kokie sprendimai?
Nesu tikra. Tik esu tvirtai įsitikinusi, kad saikas ir gal net visiškas susilaikymas bent kuriam laikui visad būdavo neblogas vaistas nuo atbukimo. Net jei iš pradžių ir labai sunku išbūt su savim.
Pakomentuok Pirmas!