Keista. Žinau, kad nieko nebus – nebus man nei Velnių Malūno, nei Tokio, Kokio Noriu Naujų Sutikimo, ir gal net nebus žmonių, kuriuos norėčiau matyti šalia. Bet visada bus sugebėjimas pažvelgti į viską taip, jog nebūtų skaudu. Tik kartais atsibosta save tam nuteikinėti. Bet bene visada taip darau. Nes žinau, kad taip geriau.
Niekada neleisčiau sau būti pasigailėjimo objektu.
Kalėdos. Jau užuodžiu imbierų kvapą namuose. Net laukiu Kūčių (su 11 rūšių silkių) 🙂 Ir skaitinėju ‘Kalėdų giesmę’.
The Beatles – Let It Be
Geriau to sugebėjimo mažiau reikėtų… O imbieras kažko man su jaukumu asocijuojasi, nors ne kartą patirta, kad atmosfera, vienokia ar kitokia, labiau žmonių nuopelnas. Dienos ilgėja 🙂
Velnių Malūno nebuvo, bus Kunigunda. Po penkių mėnesių 🙂
Let it be…