Klausiu savęs, iš kur tiek jaudulio ir pergyvenimo dėl visko. Šiuo atveju labiausiai pergyvenu dėl mokslų. Nežinau, kas mane apsėdo, bet viduje jaučiu neišvengiamą būtinybę pavaryti kuo geriau, kad ateityje nereikėtų keiksnoti savo tingumo.
Šiandien nutiko šaižiai įdomus dalykas. Gavau laišką, kuriame viena eilutė netiesiogiai teigė “į mūsų universitetą šiemet Jums įstoti nepavyks”. Nespėjusi perskaityti kitų sąlygų, pati save nustebindama puoliau ašaroti krokodilo ašarom ir jaučiau, kaip plyšta vidus iš beviltiškumo. Vėliau, visgi, pamačiau, kad dar ne viskas prarasta. Kvaila maža situacija? Žinoma. Bet pati turėjau progą gan objektyviai įvertinti, kiek emocijų ir vilčių dedu į tai, apie ką svajojų ir, tuo pačiu, kaip stipriai to noriu. Iki šiol pati to nesupratau. Nepamiršk, kad mane pravirkdyti – ypač sunki užduotis, o ašaros nesilieja ne be priežasties.
Pakomentuok Pirmas!