<…> Negaila man aukso. Negaila sidabro. Tik tų praūžtųjų dienų. Ne viskas išgerta. Ne viskas pragerta. Aš didelius lobius valdau. Turiu savo džiaugsmą. Turiu savo skausmą. Ateik – dovanosiu ir tau. Netinka tau auksas. Netinka sidabras. Nei žodžiai, saldumo pilni. Netikras čia auksas. Netikras sidabras. Ir deimantai tie – netikri. Bet skleisis dar naktys žalioj mėnesienoj baltųjų aušrų pumpurais… Ateik, – apkabinsiu, į širdį priimsiu, papuošiu žvaigždėtais nakties auskarais. <…>
P. Š.
Tokios tat mintys lanko penktadienio vakarą. Ilgu iki beprotybės.
(Taip, originally čia eilės, bet šiandien duodas galvoj srautu, kurio stulpeliais neužrašysi).
Pakomentuok Pirmas!