Pirmyn į turinį

Chebra, nebūkim krevetės

Kol esam visi jauni, tvirti, žvalūs ir sveiki, niekam nesinori kalbėti sveikatos temomis, kaip kokiems diedukams. Tik kad, deja, visgi nesam tokie jau tvirti, žvalūs ir sveiki, kaip norėtųsi ar galėtumėm būti. Bent jau ne toli gražu visi. Bet, kol dar esam palyginus jauni, yra laiko ir vietos imtis veiksmų, kad toji senatvė į mūsų kūnus ateitų vėliau negu anksčiau.

Kai man buvo šešeri, netikėtai pradėjau ant šono laikyt galvytę. Tiesiog va taip, galva palenkta ant šono (vartau nuotraukas iš to laiko – visur taip) ir neaišku, kodėl. Po daugybės vizitų pas gydytojus, buvo aptikta, kad gimiau su neišsivysčiusiu kaklo slanksteliu, kaklas neatlaiko galvos svorio, paniro (medicininė diagnozė skambėjo sudėtingiau, dabar tiskliai neatkartosiu).

Savaitę trukęs kaklo tempimas Panevėžio ligoninėje ant lentos su svareliais po 0.5kg, po visko – parinktas per minkštas įtvaras, vėl pasikartojęs išnirimas, tada jau ilgiau trukęs tempimas su sunkesniais svareliais Santariškėse ir kietas įtvaras ilgam. Nusiimti galima tik prausiantis vonioje, visur kitur ir visada – su įtvaru.

kaklo tempimas
Čia aš Santariškėse, ten už lovos nuleisti svareliai, kurie tempia mano kaklą. Taip gulėjau daugiau negu savaitę 24/7.

Skamba tragiškai?

Žinokit, tą laiką, kurį praleidau Santariškių vaikų ortopedijos skyriuj prisimenu kaip labai teigiamą dalyką savo gyvenime. Gulėjau greta kur kas sunkiau sergančių vaikų (pavyzdžiui, vienoje palatoje su mergaite, kuri nežinojo, ar po operacijos galės vaikščioti), tad su šitais savo kaklo niuansais buvau pats lengviausias ligonis visam aukšte. Dar tada pasakiau sau – labai pasisekė, kad problemos tokios menkos ir su šituo požiūriu gyvenu iki šiol.

Įtvarą nešiojau apie metus, vėliau užsidėdavau tik nakčiai, kol galiausiai jo nebereikėjo. Po to – profilaktinis apsilankymas Santariškėse kartą per pusmetį, vėliau – per metus, taip iki kol sukako aštuoniolika. Nuo kūno kultūros pamokos buvau atleista daugybei mėnesių, tuo laikotarpiu atpratau žaist lauke, nutūpiau namie tarp knygų. Vėliau dar buvo aptikta, kad ant stuburo slankstelio turiu ataugą, kuri jį riečia ir jis toks bišk kaip gyvatėlė, skoliozė ir pan.

Prabėgus šešeriems metams nuo tempimo gydytojas pasakė – esi sveika, gali gyventi visavertį gyvenimą, tik nedaryk kūlversčių, žvakių, tiltelių ir kitų kaklui riziką keliančių pratimų. Esmių esmė – koro (korseto) raumenų stiprinimas (plaukimas, specialūs pratimai nugarai stiprinti ir pan.)

Man nuskilo su tėvais, kurie visapusiškai užsiėmė šita mano problema, nuskilo su gydytoju (V.Urbanavičius, kuriam visą gyvenimą būsiu dėkinga), nuskilo su bendramoksliais, kurių pradinėj mokykloj nė vienas anei cypt apie tą mano įtvarą. Autobuse tai net ir suaugę žmonės vėpsodavo ir klausdavo „Kas tau yra?“

Ta pati mergiotė su ta pačia nugara ir kaklu prabėgus ~25 m.

***

Labai ilga įžanga gavosi, bet jos tikslas yra pasakyti – su kaklo ir nugaros ypatybėmis gyvenu visą gyvenimą, nieko čia labai baisaus, bet nuo pat mažų dienų žinau, kaip svarbu yra tą kaklą ir nugarą saugot. Ir matau, kaip, žmonės, kurie yra sveiki, priima savo sveikatą kaip duotybę ir nesusimąsto, kad savo įpročiais tampo likimą už ūsų. T.y., spartina kaklo ir nugaros problemų atsiradimą, kuomet bent keli korui draugiškesni įpročiai padėtų atitolinti problemas. Be to, nelaimingi kaklas ir nugara gali reikšti, kad nelaimingos bus ir rankos ir/ar kojos.

Apie protingos mitybos ir judesio naudą sveikatai, tuo pačiu, ir korui, nekalbėsiu, čia viskas puikiai žinoma ir nuolat primenama per visus galus. Pakalbėsiu apie kelis kasdienybės niuansus, kurių dalis ypač aktualūs dabar, kai tiek daug mūsų dirbam iš namų.

Esminės mūsų klaidos, kurias darom kasdieniam gyvenime ir taip kenkiam nugarai ir kaklui:

  • Namie dirbam ne prie stalo ir sėdėdami ant normalios kėdės. Užsimetam ant kelių laptopą ir dirbam ant sofkės. Galva palenkta, pastovus krūvis kaklui.
  • Net kai dirbam prie stalo, žiūrim į laptopą, o ne į monitorių – galva dažniausiai palenkta žemyn. Papildomas ekranas gali padėti išlaikyti taisyklingesnę sėdėjimo padėtį. Taisyklingas ekrano aukštis (testas: atsisėdi priešais ekraną, įsitaisai taip, kaip įprastai sėdi, užsimerki, atsimerkęs turi matyti ekrano viršų) neleis galvai lenktis žemyn, todėl papildomai neįsitemps kaklo raumenys. Be to, kad išvaduoja mus iš krevetės pozos, monitorius dar faina ir tuo, kad jame gali kur kas patogiau naviguoti. Jei labai nesinori monitoriaus, būna stovų laptopui, tik tada būtų išmintinga turėti atskirą klaviatūrą.

Visi aukščiau paminėti niuansai galioja ir telefono ar planšetės naudojimui.

Kadangi daugybę metų nemažai tenka padirbėti namie (ir blogo tekstai čia gimsta, šitas irgi), esu sau įsirengusi mini darbo stotelę – stalą ir kėdę. Suprantu, kad kurtis sau darbo erdvę namie, kur norisi ilsėtis, bišk nefengšui, bet darbas iš namų yra dabarties realybė ir kur kas labiau nefengšui karot krevetės pozoj susirietus prie laptopo. Staliukas, kėdė ir monitorius – vienkartinė, ne tokia jau ir didelė investicija, kurios nauda pasijus greitai.

Beje, kai pirkau naują laptopą, kadangi jį dažnai nešiodavausi su savim mieste, vienas svarbiausių kriterijų renkantis buvo svoris (t.y., mažas svoris). Jei teks dažnai su savim tampytis kompą, pagalvokit, kokią paslaugą padarysit savo nugarai įsigydami jį lengvą.

Darbo stotelė senuos namuos, trūksta stovo kompui ar monitoriaus. Tokią įsitaisyt vietos daug nereikia. Tikrai ne tobulas variantas, bet kur kas geriau negu sofa.

Dar keli momentai. Dirbant iš namų labai svarbu:

  • keisti sėdėjimo padėtį – leisti raumenims atsikvėpti nuo nuolatinio įsitempimo arba aktyvuoti nedirbančius raumenis;
  • daryti dažnas pertraukėles dėl tų pačių priežasčių – atsistoti, nueiti atsigerti vandens, pasirąžyti, išeiti į lauką įkvėpti gryno oro ir pan.

Beje, daliai žmonių dirbant iš namų padažnėja galvos skausmai ne tik dėl patiriamo papildomo streso, bet ir dėl įsitempusios viršutinės nugaros dalies bei kaklo raumenų.

Kitos klaidos:

  • Ignoruojam faktą, kad, turėdami viršsvorio, žiauriai apkraunam nugarą ir visa raumenyną ir smarkiai padidinam nugaros skausmų bei rimtesnių sveikatos problemų riziką.
  • Turėdami antsvorio renkamės mums netinkamą fizinę veiklą (pvz., varom bėgioti) ir sau ne tik kad nepadedam, bet dar labiau kenkiam.
  • Vietoj ant abejų pečių uždėtos kuprinės, tampom stilingesnes rankines ar šiaip krepšius ant peties. Vienam vakarui – nieko baisaus, ypač, jei svoris nedidelis. Ilgainiui – skirtingas krūvis rankoms, netaisyklinga laikysena. Kuprinės yra puiku, labai gerai, kad atėjo į madą, tikiuosi, čia ir liks, tik reikėtų nepamiršti susiregulioti dirželius ir kuprinę nešioti ne ant vieno, o ant abejų pečių.
  • Tampom sunkius nešulius, nepaskirstom svorio. Nes nugi geriau jau pamėlynuos ranka negu dusyk eisi iki mašinos parsinešt pirkinių. Būtų gerai bent jau paskirstyti svorį, tarkim, vietoj vieno super sunkaus maišo į kiekvieną ranką po vieną lengvesnį. O ir į mašiną sugrįžt nieko tokio labai baisaus.

Žinau, kad būna visko, visada ir visur elgtis tobulai – neįmanoma, bet save stebėti ir bent jau keletą sveikesnių įpročių išsiugdyti verta. Mylėkim savo kaklą ir nugarą, nebūkim krevetės.

Įrašą parengiau konsultuodamasi su kineziterapeutu Pauliumi, su kurio tenka daug bendrauti ir kurį galite sekti Instagrame.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.