Einu tamsoje ir matau – šviesa. Seniai matyta. Seku paskui. Ji vis artėja ir vis labiau tikiu. Bet – tik b-u-m ir šviesos nebėr. Nei vilties. Pati ją užgesinu. Per stipriai tikėdama. Nors ir nenorom. Tokia lemtis. Skaudu.
Metu gerti.
Padriki gyvenimo reiškiniai.
nerealiai grazu.:)*
visi mes metam.
bet tikriausiai nepavyks – dalis mūsų esam žlugus karta.
Ir aš einu blaivybės taku ir linkiu,kad gėrimas nepaskandintų tavęs lig ausų(na ir surimavau :))