Pirmyn į turinį

„Viešnia iš šiaurės”: liūdna pasaka apie gerumą ir tikrus dalykus

Man regis, ne vienam taip nutiko, kad po mokyklos ar universiteto skaitymo įpročiai nuėjo kažkur šalin ir net ir didžiausieji skaitytojai tai daro kur kas rečiau. Todėl pastaraisiais metais išsikėliau tikslą skaityti kuo daugiau knygų. Bent jau tikrai daugiau negu skaitydavau anksčiau. Neslėpsiu, didelę įtaką daro žmonių, kuriuos laikau autoritetais, aiškiai išreikšta meilė literatūrai. Aš irgi noriu būt tokia protinga, kaip jie, todėl skaitysiu. Skaitysiu daug ir įvairią literatūrą. Ir bandysiu karts nuo karto įspūdžiais pasidalinti.

Taigi, mano tėvų lentynoje A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ seniai traukė akį. (Tas minimalistiškas ir labai gražus viršelis. Ir pavadinimas gražus.) Bet į rankas vis neėmiau. (Galbūt bijojau, kad senoji literatūra bus nuobodi ir gremėzdiška.) Iki gruodžio. Buvau Panevėžy ir ieškojau, ką veikt ir va, pagaliau pribrendo reikalas.

Tai – tragiška lietuvaitės Aldonos, kuri būdama dar vaikas su tėvu prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą atvyko į Italija, istorija. Siužeto posūkių nedaug, veiksmo irgi, bet knyga man labai patiko. Ilgi, išsamūs vietų, žmonių, situacijų aprašymai, tobulai sudėlioti tam, kad skaitydamas pajustum tą liūdesį, kuriuo persismelkęs pagrindinės herojės ir jos kely sutinkamų žmonių gyvenimai. Beprotiškai, be galo, be krašto liūdna knyga, su mažyčiu krislu vilties. Bet ir tos mažai.

Tai kodėl man taip patiko?

Bene labiausiai žavėjo senovinė, kiek komiška, bet tuo pačiu labai jauki lietuvių kalba. Daugybė niekad negirdėtų, arba kažkur gal ir matytų, bet šiais laikais jau nebevartojamų žodžių. Keistos, kartais primityvios, kartais pintai susuktos sakinių struktūros. Be to, labai sužavėjo kūrinio paveikumas. Tiesa, kelissyk pasijutau kaip kadais vaikystėje žiūrėdama kokią muilo operą, tik čia buvo kur kas kokybiškesnė to versija. Nepamenu, ar gyvenime esu verkusi skaitydama knygą, užtat eidama į šios pabaigą blioviau kaip vaikas. Esu šventai įsitikinusi, kad meno kūrinys neprivalo tik linksminti, o jo gerumą dažnai parodo gebėjimas paveikti prie jo priartėjusį meno „vartotoją“. Kai knyga priverčia permąstyti vertybes, gerai pagalvoti, kas yra gerumas, kas svarbu, kaip sunkiai gali žmonės gyventi ir vis tiek vilties neprarasti, ir kaip nė už ką gyvenime nereikėtų visko imti for granted, jaučiuosi nuginkluota ir tuo susižavėjusi.

Taigi, A. Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ – tai pasakojimas apie gerumą, tikrus dalykus ir nuostabi galimybė pasigrožėti ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kalba. Nelengva buvo skaityt dėl visų tų stiprių emocijų, kurias ji išjudino, bet perskaičiusi džiaugiuosi, kad tai padariau. Beje, lengvai įsivaizduočiau šį kūrinį ekranizuotą, kaip kad britai į ekraną yra perkėlę ne vieną romantinį Jane Austen romaną. Gal net ne filmo, o mini serialo pavidalu.

Mergytė ištiesė savo šiltas rankutes ir švelniai paglostė tėvą per skruostus. Ir kokia ji jam tą valandėlę pasirodė brangi ir meili, kad Tijūnaitis, prisiglaudęs savo veidu prie jos užkaitusių veidelių, mintyse prisiekė sau viską viską, visą savo gyvenimą atiduoti jai, ir tik jai, ir visa padaryti, kad tik ji užaugtų sveika, graži ir būtų laiminga. Ir didelis, didelis, malonus uždavinys gyvais paveikslais atsistojo jo akyse.

Kai sugrįžo į savo kambarius, vakaruose sėdo saulė. Sinjorina Aldona pirmą kartą savo gyvenime pamatė tokį gražų saulėlydį: visas vakarų krašto dangaus plotas buvo persunktas skaisčiais raudonais dažais. Skersai tą žydinčių raudonų aguonų lauką, iš pietų vakarų į šiaurę, buvo išvarytos ilgos vagos ir atrodė it suversti raudonos, pajuodusios bronzos klodai. Ten, kur tie klodai-debesėliai buvo storesni, ir vagų velėnos buvo tamsesnės. Plonesnėse vagose matėsi pailsi siauri akivarai, it tirpyto aukso pripildyti ir išblėsusiomis žarijomis padėti. Tarp tų akivarų ir suverstų bronzos klodų smego gilios mėlyno dangaus prarajos.

2 Komentarai

  1. Viešnia iš žemės Viešnia iš žemės

    Šią knygą irgi pamenu nuo vaikystės, bet irgi vis neprisiruošdavau paskaityti :), bet negaliu atsidžiaugti, kad perskaičiau. Kai kas nors paklaus, kokios mano mėgstamiausios knygos, tai būtinai paminėsiu ir šią :)), nors ir buvo tokių skyrių, kuriuos labai prabėgom perskaičiau 😀 ir net pykau ant autoriaus dėl jų . Senai man tiek įvairių emocijų buvo sukėlusi knyga, o tai labiausiai ir vertinu. Čia kol kas vienintelė mano knyga, kurią skaitant tiek daug verkiau:))). Tai va, jei vos perskaičius knygą, pusę 2 nakties, rašau komentarą, tai patikėkit, vertas dėmesio kūrinys .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.