O čia normalu, kad guliu ir svajoju apie šmutkes? Rūbus, batus, rankinukus, auskarus, skaras, vėl auskarus… Vakar grįžau 4.30, o šiandien kėliaus anksčiausiai ryte, kad nusibelst į blusų turgų žvejot perliukų. Grįžtu po shoping‘o, o galvoj vis blaškos mintis, kad reikia dar ir dar ir dar. Dar tik šiek tiek ir jau tada bus gana. Bet kai pasieksiu tą būseną, garantuotai kažkas jau spės išeiti iš mados ir vėl reikės pildyt atsargas. Ir taip be perstojo. Man toks nuolatinis stresas dėl išvaizdos, kad kartais negaliu net užmigt, kiek apie tai galvoju. Dabar tereikia odinių auskarų, apyrankės, gėlėto ir juodo sijonų, ilgų rudeninių batų ir aš nusiraminsiu. Iki kokio spalio, čiuju.
Visų pirma – sekti madą yra visiškai nelogiška ir pernelyg išlaidu.
Visų antrą – gražiausios moterys su vidutinio ilgio sijonu ir ilgais palaidais plaukais.
Visų trečią – tai, kad svajoji apie pirkinius nėra blogai. Gerai, kad svajoji, kažko nori, tačiau reikia ir žinoti ribas.
Visų paskutiniausia – sekti madą yra kvaila.
Tikrai ne iki spalio… 🙂
bet situacija net labai pažįstama!
Vidutinio ilgio sijonas šiuo metu paieškų lygmeny, plaukai augimo stadijoj, nes aš vis prisidirbu ką nors su jais (pvz. pasidegu, kaip birželį). Kai dirbi kirpėja, išlaikyt ilgus plaukus yra misija, bet bandau ją vykdyt.
Faktas, kad svajoju ne tik apie šmutkes, tik susvajotas šmutkes gaut lengviau nei kai kuriuos kitus dalykus.
Mados ir neseku, bet, tarkim, pernai dar norėjau kokių Ugs’ų, bet taip ir nenusipirkau, tai ir ačiū Dievui, nes dabar man jie jau atrodo visiškas dizasteris. Kaip ir lankeliai ten visokie bantukai, kniedės, dėl kurių pernai svaigau.