Pirmyn į turinį

Žyma: Filmai

American Psycho – filmas į patraukliausių TOP 3

American Psycho

Pažiūrėjau Don’t F**k with Cats ir tada supratau, kad privalau pasižiūrėti ir American Psycho, kurį paauglystėje kažkaip sugebėjau praleisti.

Palikite komentarą

Serialas YOU: Gossip Girl meets Gone Girl – tobulas egzempliorius į guilty pleasures sąrašą

Po kelių išgirstų rekomendacijų pirmosios Naujųjų metų dienos vakarą nutariau duoti šansą serialui „You“. Sakė, kad bus Dan‘as iš Gossip Girl ir bus creepy. Skamba puikiai.

Serialo veiksmas vyksta Niujorke. Neturtingas, bet doras (nu tai aišku!) knygyno pardavėjas Joe įsimyli paiką wannabe rašytoją (na žinoma) Guinevere. Merginos draugių ratas – aikštingos turtuolės, visą savo gyvenimą dokumentuojančios Instagrame, pomėgiai – prabangūs, o vertybės – miglotos. Bet meilė yra meilė, nieko jau čia nepadarysi. Žinoma, Joe iš pradžių Guineveros širdį pavergti nelengva – tačiau paaiškėja, kad jis – aukšto lygio stalkeris, pasirengęs padaryti viską – bet tikrai viską – kad toji parodytų jam prielankumą. Vaikinui besiekiant tikslo įvykiai ima darytis vis labiau nesveiki ir gąsdinantys. O žiūrėti, aišku, vis įdomiau.

Dešimt pirmojo sezono serijų suvalgiau per tris kartus.

Serialas pilnas neįtikėtinų siužeto skylių, tačiau siūlau pernelyg nesigilinti ir tiesiog mėgautis. Didžiulės išliekamosios vertės čia irgi neieškokit – priimkite „You“ kaip pramogą. Man, amžinajai Gossip Girl fanei tai buvo tobulas reikalas, norėčiau dar ir dar. Tiesa, žiūrint kelissyk tyliai sau meldžiausi, kad toks paviršutiniškas Instagramo like‘ais ir vienadienėmis simpatijomis pagrįstas pasaulis egzistuotų tik fikcijoje, tačiau numanau, kad realybėje jo visgi pakanka.

Beje, Dan‘as buvo mano pats nemėgstamiausiai Gossip Girl veikėjas, tačiau čia Penn Badgley vaidmenį atlieka tobulai.

3 Komentarai

Mother! / Motina!

„You never loved me, you just loved how much I loved you.”

Iš filmo „Mother!”. Nelengvas, bet išties geras filmas, tikras meno kūrinys, kurio prabėgus dienai vis dar neišmetu iš galvos. Rekomenduoju, bet patiks tikrai ne visiems. Jei esat pasiruošę porai valandų kaip reikiant sutelkti dėmesį – pirmyn, jei ieškot kažko lengvo, verčiau neikit.

http://www.imdb.com/title/tt5109784/

1 Komentaras

Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai

Prieš pusvalandį „Pasakoje” pažiūrėjau “Nocturnal Animals” ir vis dar negaliu atsigauti. Seniai po filmo jaučiausi tokia paveikta. Kaip? Nežinau, sunku pasakyti, nerandu žodžių tai apibūdinti. Visiškas šedevras ir garantuotai vienas geriausiu matytų filmų gyvenime. Bet tikrai ne visiems.

Nuostabi aktorių vaidyba, operatoriaus darbas, siužetas sudėliotas taip, kad iki pat galo sėdėtum užgniaužęs kvapą.

http://www.imdb.com/title/tt4550098/

1 Komentaras

Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda

Kartais (iš tikro, tai vis dažniau) mane apima toks siaubingai baisus jausmas. Nežinau, kaip jį pavadinti. Man baisu, kad vis labiau ir labiau aš slystu paviršiumi, aš nebepastebiu dalykų, vis mažiau gilinuosi į dalykus, mane sudomina vis menkesnės vertės turinys, aš vis sunkiau sutelkiu dėmesį.

Šiuo metu esu pasiekusi tą lygį, kuomet nesugebu pažiūrėti filmo ar serialo serijos. Tiesiog imti, atsisėsti (ar atsigulti) ir pažiūrėti. Be pertraukų, be nenumaldomo noro telefone tuo pačiu metu pascrollinti tumblerį, ar tą patį feisbuką. Būna, kad filmą aš žiūriu tris, keturias dienas, kol pažiūriu. Būna, kad pradedu ir taip ir nebaigiu. Dar dažniau būna, kad staiga susižavėjusi aprašymu ar atsisiunčiu daug filmų, bet jų taip ir nepažiūriu. Iš viso, filmus aš išžiūriu tik tada, kai žiūriu ne viena arba žiūriu kino teatre. Taip jau yra, kad ne viena filmus žiūrėti galiu nedažnai. Kino teatre buvau liepą. Liepa buvo seniai. Gyvenu kino teatro pastate, tame kino teatre aš nesu buvusi. Negyvendama ten visada galvodavau, kad jei ten gyvenčiau, eičiau į tą kiną kas savaitę. Aš nežiūriu filmų ne anglų kalba, nes man nepatinka tai, kad reikės skaityti titrus.

Video įrašų, kurie yra ilgesni nei kelios minutės aš nė nepradedu žiūrėti, nes žinau, kad neišžiūrėsiu.

Tas pats su knygomis. Šiuo metu skaitau tris. Kai pradėjau, atrodė, kad eisis lengvai. Neinasi. Aš negaliu susikaupti skaitymui tiesiog štai taip būdama namuose. Skaityti galiu tik tada, kai kažkur keliauju (laimė, palyginus dažnai). Bet dažniausiai tik ten, kur nėra interneto. Tai matyt tik lėktuvuose. Kur nors vykdama aš pasiimu knygą, bet niekada, niekada neatsispiriu pagundai oro uosto kioskely dar prigriebt kokį šlamštžurnalį (patys žinot, kokį) ir jį tada vis tiek vartau pirmą, o knygai, būna, laiko taip ir nebelieka. Guodžiu save dėl to, kad vis tiek visgi dar skaitau, tačiau paskui pamatau žmones, kurie per metus perskaito trisdešimt ir tada man pasidaro gėda.

Visai neseniai užsiregistravau viename online kursų portale ir mėginau internetu mokytis grafinio dizaino įvadą. O tu šventas naivume. Kažkada aš mėginau sportuoti namuose. O tu šventas naivume.

Man atrodo, kad tas santykis su kultūra ir asmeniniu tobulėjimu, koks jis buvo, kai buvau kokių septyniolikos ar dvidešimt vienų, buvo kur kas brandesnis, išmintingesnis ir žingeidesnis nei jis yra dabar. Dabar nebeparašyčiau eilėraščių, kuriuos parašydavau tada. Didžioji tų eilėraščių dalis dingo ir man nepavyksta jų prisiminti. Man dažnai dėl to būna liūdna.

Mane rimtai kankina tas jausmas, kad esu paviršutiniška popsistė ir man gėda jaučiant, kad ši diagnozė progresuoja. Dar baisiau kai suprantu, kad kaži, ar ką darau, kad tai sustabdyčiau. Tačiau tada sutinku žmones, kurie akivaizdžiai tuo paviršium plaukia kelissyk labiau ir to net nesibaimina. Tada pasijuntu geriau. O po to suprantu, kad lyginti save su atvejais, kuomet kažkas elgiasi taip, kaip nenorėtum elgtis pats ir taip save teisinti bei guosti irgi yra baisiai baisu.

Žinot, dėl ko man dar dažnai baisu? Kad aš esu kvaila. Aš jaudinuosi, kad mintys, kuriomis dalinuosi su žmonėmis, tekstai, kuriuos sudėlioju yra primityvūs, lėkšti ir beverčiai. (Tada bandau sau priminti, kad net jei tai ir yra saldžiausias popsas, ir popsas gali turėti išliekamąją vertę). Man dažnai būna gėda ir baisu, kad žodynas, kurį naudoju, yra skausmingai ribotas ir į jį nemoku įsileisti naujų žodžių arba tai darau perdėm lėtai.

Man baisu, kad mano humoras lėkštas, tačiau kartais man pasako, jog jis per sudėtingas, kad jį suprast. Man dažnai būna juokingi tokie apgailėtini dalykai, kad jie žmonėms tiesiog net nejuokingi, tačiau man būna juokinga, nes ten būna taip blogai, kad jau net avangardiškai gerai.

Man kartais nejauku dėl to, kad aš nemėgstu teatro. Taip, aš nemėgstu eiti į teatrą. Po pastarųjų kelių apsilankymų teatre aš jaučiausi blogiau nei prieš į jį ateidama. Tad nutariau kol kas ten neiti. Man žmonės yra sakę, kad jiems baisu ir gėda dėl to, kad aš nemėgstu teatro.

Man kartais atrodo, kad knygos ir teatras iš esmės yra pervertintos meno šakos. Ne visi, kas skaito knygas, skaito geras knygas, parašytas gerų rašytojų, ne visi, kas eina į teatrą, eina į gerus spektaklius, pastatytus gerų režisierių. Daug kas, kas skaito ne itin geras knygas ir eina į ne itin gerą teatrą, mėgsta didžiuotis, kad skaito knygas ir eina į teatrą. Man dažnai atrodo, kad mes turime per daug knygų ir per daug spektaklių ir jei jų mes turėtumėm mažiau, tie, kuriuos turėtumėme, būtų geresni.

(Tiesa, žodis „geras“ yra tuštokas būdvardis.)

Man rimtai būna baisu, kad mano akiratis toks siauras, jog iš šono žmonėms atrodau kaip kvailut kvailutėlis individas, į kurį niekas nežiūri rimtai. Man vis dar svarbu, ką apie mane mano žmonės ir aš nenoriu, kad jie galvotų blogai. Aš noriu, kad man nebūtų svarbu, ką apie mane galvoja žmonės ir noriu nesijausti blogai tada, kai apie mane žmonės galvoja blogai.

Kartais susimąstau, kaip smarkiai galima išlavinti tą protą, kurį jau turi ir ar, visgi, stenkis nesistengęs, kiek jau duota, tiek ir, kiek besistengtum, atsimuši į tą tau paskirtą ribą, už kurios išlįst tau nepavyks ir tiek.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aš stojau į magistrantūrą, buvo noras sutikti žingeidžius žmones, nerti į įkvepiančias diskusijas ir tobulėti, tobulėti, tobulėti. (Diplomas buvo paskutinis dalykas, rūpėjęs man toje magistrantūroje.) Universitete aš sutikau skausmingai nežingeidžius ir paikus dėstytojus (arba dėstytojus, kurie yra taip atitrūkę nuo realybės, kad jų jau nebesugaudyt) ir dar ribotesnius kursiokus. Aš mėgstu žmonėse ieškoti gerųjų savybių, nepuolu sutikti žmonių su išankstine nepagarba, tačiau po visų bandymų kalbėtis ir atsimušimų į apiplėkusią pilką ribotumo sieną net ir po trejų metų turiu tik tokius prisiminimus. Po pusmečio aš iš ten išėjau. Gali būti, kad grįšiu, bet jau nebe ten. Tiesą sakant, labai noriu grįžti, bet bijau ir vėl kaip pupos beriedančių ašarų, kokios riedėjo, kai supratau, kad mano begalinis troškimas toliau mokytis nuėjo velniop sumindytas tų žmonių, kuriuos ten sutikau.

Žodis baisu šiame tekste buvo paminėtas septynis kartus, gėda – penkis.

Baimė ir gėda yra visa ko kliūtys, baimė ir gėda neveda niekur, nebent atgal. Velniop, velniop visą šitą baimę ir gėdą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 Komentarai