Pirmyn į turinį

Kai nieko neturi

Nematyti, negirdėti, nejausti. Nieko nenorėti, dėl nieko per daug nesistengti, varyti tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Kalbėti, kai klausia, eiti, kai kviečia, padėti, kai prašo. Nieko nesitikėti, nieko nesureikšminti, nieko per daug nemylėti. O geriau nemylėti iš viso. Kuklumas – dorybė? Ne, tai ne kuklumas. Tai apatija, kai nusivili, kai visas entuziazmas subliūkšta ir lieki stovėt vienas sau. Vienas, kaip visada. Ne, tai ne kažkokie nauji pojūčiai ar išgyvenimai. Gyvenu gi tuo jau seniai, tik vėl ir vėl privalau sau priminti, kad nepasileisčiau ir nesileisčiau užliūliuojama kvailų iliuzijų. Visi būriais, o mes – po vieną. Taip ir liksim. Net nepastebėjau, kaip nustojau gėdytis savo egoistiškumo, savo keistenybių ir ydų, kaip įsikūriau uždaram apytuščiam mieste savo galvoje.

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

Ir vėl, čia visai ne liūdnas postas, tiesiog taip jau yra 🙂

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.