Viskas, esu mergina su aukštuoju. Atsimeni, sakiau, kad švęsiu porą mėnesių? Nešvęsiu. Po paskutinės egzekucijos jaučiuosi taip, tarsi būčiau išprievartauta visom įmanomom prasmėm. Turbūt sakiau, kad šiemet kaip niekad pamilau savo dalyką – man labai patinka dirbti, man įdomu, mane nuoširdžiai veža mano specialybė. Tačiau po to, ką šiandieną teko ištverti, jei būčiau silpnesnė negu esu, ko gero pasakyčiau, kad done su šiuo reikalu visiems laikams. Visgi, silpna nesu ir toliau nagais ragais kasiuos savo keliu, bet. Nesuprantu, kam reikia tiek nežmoniškumo, kokia prasmė šitaip morališkai žlugdyti žmones. Išėjusi iš rezultatų skelbimo sėdėjau trule, važiavau namo, o akyse kaupėsi ašaros. Ne dėl pažymio, o dėl to, kaip klaikiai blogai jaučiaus po visko. Paskutinis atsakinėjimas jei ne prilygo, tai bent jau buvo labai panašus į tardymą areštinėje (at least, palyginus su tuo, ką rodo filmuos). Grįžusi kritau ir miegojau penkias valandas. Viskas baigta, viskas, būtų galima eit švęsti, tik kad jau nebėr nei noro nei jėgų. Šiuo metu sėdžiu ir trinu žmones iš draugų. Je je je.
Labai galėčiau sutikti. Kartais atrodo, kad dalis sėdinčių universitete tai daro ne pagal savo paskirtį. kartais atrodo, kad nori tave su žemėm sumalti. Ir kartais pasižiūri į tuos „aukštos” moralės asmenybes ir supranti, kad žmogiškų dalykų daktaro disertacija neškrečia.
Ir kita vertus, prieš kelias dienas pamačius kaip antro kurso studentė kruopščiai žymisi ir mokosi, man net suspraudė širdį dėl jos idealizmo, nes greičiausiai tai neliks įvertinta. Nebent kada nors kas nors ateityje tai pamatys.
Nu ir dar pesimistine gaida baigiant, ar iš viso švietmo sistema pas mus bent jau panši į tokią.
Tai jau taip. Grįžau iš Vokietijos universiteto kupina optimizmo, nes spėjau greitai pamiršti, kokie bepročiai pas mus visi. Žmonės, savo kompleksus maskuojantys neapykanta kitiems.
nieko naujo.