Pirmyn į turinį

Sudie, Armute, širdele

Man rašė daugybė žmonių, teiraudamiesi, kaip sekasi Armutės paieškos. Rašau šį tekstą todėl, kad noriu visiems papasakoti, kaip viskas (daugiau ar mažiau) buvo. Ir dėl to, kad kai skauda, rašymas padeda.

Šita savaitė prasidėjo prastai. Ryte, vos prieš išeinant iš namų iš rankų iškrito veidrodis. Ką ten tie prietarai, pagalvojau sau, kas gi blogo gali nutikti.

Apie tai, kaip eidama į darbą radau save absoliučiai idiotiškoje situacijoje ir pati vos sprando nenusisukau smarkiai neišsiplėsiu. Trumpam buvau puolusi į visišką paniką, bet, ačiū die, viskas baigėsi laimingai.

Popiet mama pranešė, kad, tėčiui bevaikštant už Ekrano marių prie Panevėžio su mūsų šeimos šuniuku Arma, ši miškuose nuo jo atsiskyrė ir niekaip nebepavyksta jos prišaukt. Arma buvo visiškas vijurkas. Nė septynių kilogramų nesvėręs šuniukas turėjo tiek jėgos ir energijos, kad tokie nubėgimai nieko nestebino. Tik kas kartą nubėgusi ji grįždavo. Kai pirmadienį jos prisišaukti nepavyko kelias valandas, pradėjo darytis neramu.

Po trijų parų intensyvių paieškų ir nepaliaujamo informacijos skelbimo visais įmanomais kanalais apie rastą Armos kūnelį šįryt apie 9 val. pranešė žmogus, vykęs į mišką malkų, kažkur prie Paliūniškio. Gavau iš mamos žinutę: „Nebėra Armutės.“

Trumpai susumuosiu įvykių versiją, kuri išsigrynino sužinojus visus faktus.

Arma nuklydo Pajuostės miške, kažkur netoli Kaimiškio. Šiandien ją negyvą, sulūžusiu stuburu rado prie Paliūniškio, 12, o gal net daugiau kilometrų nuo pradinio taško. Toje pusėje ieškoti net į galvą nešovė.

Pakalbėjus su vietiniais paaiškėjo, kad pirmadienį Paliūniškio apylinkėse popiet bėgiojo stirnos. Vieną net nutrenkė automobilis. Ko gero, būtent stirnas vydamasi Armutė sugebėjo nukarti tokį tolimą kelią. Tokiam energingam šuniukui tiek kilometrų yra niekis. Įtariam, kad pirmadienį nelaimė ir įvyko. Ko gero, bebėgdama palindo po automobilio ratais, o šis ją nusviedė nemenką atstumą pagriovin. To pagriovo nuo pagrindinio kelio nesimato. Absoliučiai visi kiek daugiau šunų elgesį išmanantys žmonės tvirtina, kad, jei būtų buvusi gyva ir sveika, anksčiau ar vėliau būtų grįžusi į vietą, iš kurios prasidėjo jos kelionė. Ten buvo palikta jos daiktų, kad kvapas padėtų geriau susiprasti. Bet jau nebegalėjo grįžti.

Pasiėmęs kūnelį tėtis su ašaromis akyse nuvežė palaidoti.

Armutei buvo trys metai. Šuniukas pačiame žydėjime.

Kaip skauda širdį ir ašaros rieda upeliais irgi daug nepasakosiu. Matyt patys įsivaizduojat. Išėjau iš ofiso dirbti iš namų, kad savo raudomis neblaškyčiau kolegų.

Šitoj istorijoj nieko linksmo nėra, tačiau visgi kažkaip ramiau žinant, kad mergytė nesikankino ir nesiblaškė viena tris dienas išsigandusi, sušalusi ir alkana. Negalvojo, kad mes ją palikom. Tikiuosi, kad lėkdama per miškus ji buvo džiaugsminga iki paskutinės akimirkos. O žinoti, kas nutiko, visgi yra geriau negu kankinanti nežinia. (Jei kas sugalvosit kokių faktų, galinčių paneigti mūsų versiją, labai prašau, nerašykit ir neginčykit, aš noriu tikėti, kad buvo taip, kaip čia rašau.)

Net ir varstoma širdgėlos dėl mažytės mirties, negaliu nepaminėti vieno dalyko. Tai, kiek žmonių neliko abejingi ir dalinosi Armutės nuotrauka, kiek žmonių man rašė su patarimais, domėjosi, kaip sekasi ieškoti ir darė visa kita beieškant mūsų varlytės (aš taip mėgau vadinti), šildo širdį. Tų žmonių aš nepažįstu, nežinau, kas jie tokie, bet jų geranoriškumas yra stiprus įrodymas, kad ta mūsų visuomenė nėra jau visai suvilkėjusi. Ačiū jums visiems ir kiekvienam, jūs esate tie žmonės, dėl kurių pasaulis yra labiau geras negu ne.

Nemėgstu perdėto deminutyvų vartojimo, vengiu jų iš viso, bet kalbėdama apie Armutę be jų nemoku. Sudie mūsų mažyte, mūsų varlyte, mūsų širdele. Visada visada liksi mūsų šeimos mintyse ir mes tavęs niekada nepamiršim. Gal dar pasimatysim sapnuos, kaip antradienį, kai sapnavau radusi tave Vilniuje, prie Gedimino prospekto Makdonaldo ir smarkiai apsikabinau. Prisiekiu, sapnuodama jaučiau tavo šilumą ir taip gerai pažįstamą kailiuko prisilietimą. Sudie, Armute, ačiū, kad išmokei mus mylėti truputį stipriau negu numanėm galintys.

Vienas komentaras

  1. Skaitytoja Skaitytoja

    Ašaros akyse susikaupė skaitant. Išgyvenau tokią pačią situacija prieš kelis metus. Skauda, plyšta širdis, bet su laiku tikrai geriau pasidarys. Skaudu ir neteisinga atrodo, kai šuniukas iš gyvenimo išeina prieš savo valią, bet kaip ir rašei, reikia tikėtis, jog paskutinės jos akimirkos buvo laimingos. Labai užjaučiu, stiprybės tau! ❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.