Pirmyn į turinį

Kategorija: Vilnius

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje? (Atnaujintas vietų sąrašas)

Atnaujinta 2019 m. rugsėjo 30 d.

Originaliai šis įrašas buvo apie tai, kaip sunku rasti, kur galima skaniai pavalgyti Vilniuje. Prabėgus dvejiems metams jo publikavimo, matydama teksto aktualumą, nutariau jį jau antrą kartą atnaujinti ir papildyti. Kai kurios vietos, paminėtos originaliame tekste, jau užsidarė, kai kurios – pasitaisė, o ir naujų atsidarė/pavyko aplankyti nemažai. Palikau tik tą senojo teksto dalį, kuri yra vis dar aktuali, atnaujinau ir kainas (kai kur rašau apie, nes nepasižymėjau ir tiksliai neprisimenu). Originaliajame įraše buvo mažokai nuotraukų, tad taisausi ir pridedu jų daugiau. Dar pridedu ir subjektyvų savo kiekvienos vietos įvertinimą 5-balėje sistemoje. Važiuojam.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

pavalgyti Vilniuje
Čia yra Dolce & Gabbana, sukišę veidus į makarus liūdnai pagarsėjusio Richardsono fotosesijoje.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

Jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir gamindama namie, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną. Todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos.

Jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Jei sakysit kaip tu gali kritikuoti, jei iš viso nieko apie maistą neišmanai, būsit teisūs dėl to, kad išmanau tik tiek, kiek išmano eilinis valgytojas, norintis pasisotinti. Ir labai abejoju, kad į maitinimo įstaigas keliauja tik rafinuotą skonį turintys gurmanai.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų, bebandant skaniai pavalgyti Vilniuje. Nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį. Sąrašas pateiktas abėcėlės tvarka ir, nors kai kurie restoranai turi kelis taškus mieste, adresus pateikiu konkrečių vietų, kur lankiausi. 

1. Ararijo – Bokšto g. 3

Keliaudama po pasaulį sužinojau, kad mėgstu korėjietišką maistą. Ir štai Vilniuje atsidarė šviežias korėjietiško maisto restoranas. Jame nemažai dalykų yra kreiva – į FB žinutes neatsako, meniu lietuvių ir anglų kalbomis pakankamai skirtingas ir sunku nuspėti, kokį patiekalą gausi, o ir šiaip pilnas klaidų. Bet užtat maistas ten labai skanus. Valgiau korėjietišką deep fried chicken su sojos padažu, patiekiamą su marinuotais ridikais (8,5eur), o draugas – Donkatsu – deep fried kiaulieną donkatsu padaže, patiekiamą su ryžiais, plaktu kiaušiniu (8,5eur). Tikiuosi, kad pavyks jiems išsilaikyti, nes, kaip suprantu, klientų trūksta, o, su komunikacija ir reklamavimusi – ne kažką. 4/5

Čia yra korėjietiška deep fried vištiena.
O čia vat Donkatsu.

2. Briusly – Islandijos g. 4.

Phad tai (5,9eur už mažą porciją, kurios man per akis). Šitą vietą buvau palaidojusi tada, kai sriuba ten ėmė kainuoti 10eur. Tačiau, kaip suprantu, toks kainų pakėlimas sukėlė baisų klientų nepasitenkinimą ir dabar vėl viskas kainuoja gana adekvačiai. Apie tai sužinojau netyčia ir džiaugiuosi, kad dabar galėsiu ten daug visko išragauti. Dar labai skanu pas juos saldžios bulvės (3,5eur), donburiai (7,3-8,9eur), himalajų ekspresas (6,3eur)… tiesą sakant, skanu viskas, ką teko ragauti, išskyrus Tika Masala (7,5eur), kuri ne tai, kad buvo nepakankamai aštri, ji tiesiog buvo be skonio. 

Tik šiemet atradau, kad jie turi fainą vidinį kiemelį, jei nesat buvę, vasarą nepražiopsokit. 

Tik vat vienas dalykas. Metai bėga, bet liūdna rūsio tualetų situacija (nudrengti, apšnerkšti, be tualetinio popieriaus ir su sulūžusiom spynelėm) nesikeičia. 4/5

Čia yra puikiai atrodanti, bet nelabai skani Tika masala.

3. Delta mityba – Naugarduko g. 41

Gua Bao (garinta bandelė su saldžia bulve) (3eur), keto sriuba su kreivabudėmis be makaronų (5eur), bibimbapas – ryžiai dubenėlyje su daržovėmis, naminiu majonezu, ssamjang padažu, keptu kiaušiniu ir kreivabudėmis (7eur). Viskas, ką ragavau – pasakiška. Tai yra pati hipsteriškiausia vieta, kokią man yra tekę matyti Vilniuje ir tai šiuo atveju yra komplimentas. Super random interjeras + fone rodoma Takeshi pilis. 5/5

Nuostabusis bibimbapas.
Fantastiška Šaolino sriuba.

4. Don Simon – Kęstučio g. 34

Lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Viskas, ką yra tekę ragauti iš jų sušių meniu – puiku. O picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Papildymas: naujoji lokacija Žvėryne kažkokia keista. Nuoširdžiai maniau, kad interjeras ten toks, koks yra, todėl, kad anksčiau ten buvo įsikūręs koks mandras ir nelabai skoningas restoranas. Bet ne, pasirodo, tas interjeras kurtas būtent Don Simon užsakymu. Na, dėl skonio nesiginčijama. 4,5/5

5. Drama Burger – Gedimino pr. 31

Jautienos burgeris (5,99eur), saldžiosios bulvytės (2,59eru) ir majonezas (1,19eur). Kažkada ši vieta man atrodė labai brangi, tačiau dabar, kai priviso visokių pretenzingų skylių su užkeltomis kainomis, Dramos kainos atrodo labai adekvačiai. Kokybiški ingredientai, aiškus skonis. 5/5

6. Džiaugsmas – Vilniaus g. 28

Su šita vieta turiu keistą santykį. Žinau, kad Džiaugsmas yra išrinktas geriausiu Lietuvos restoranu ir tas, ko gero, verčia ten einant turėti didžiulius lūkesčius, kad visa ko skonis ir patiekimas buvo top notch. Ir kai viskas būna tiesiog okei, lieku šiek tiek nusivylusi. Paragauti ten teko nemažai ko – puikios menkės spurgos (8eur), duona su lašiniais ir obuolių uogiene (6eur) – puiki, jautienos išpjova (apie 26eur) buvo ok, veršiuko smegenėlės buvo tiesiog ne mano skoniui, ešerio tartaras (apie 12eur) buvo skanus, bet jau toks mažulytis, kad norėjos dar mažiausiai tokio paties sotumui pajausti, krapų ledai buvo įdomus, bet nelabai skanūs. Labiausiai patiko baravykų ledai su obuolių actu (apie 6eur), tik, gaila, paskutinį kartą kai ten buvau, jų jau nebebuvo. Apskritai, visus tartarus (jautienos, patiekiamas cukruotuose kauluose, jei teisingai atsimenu, ešerio, ungurio) kelčiau į užkandžių skiltį, nes būdami greta pagrindinių patiekalų sukelia lūkestį, kad porcija bus didesnė. Kalbant apie jautienos tartarą (apie 13eur) – nepatiko, kad jį reikia (smarkiai rekomenduotina) teptis ant duonos. Labai geros varškės spurgytės su karamele (apie 7eur).  

Užtat mane truputį suglumino kai kurių patiekalų patiekimas – veršiuko smegenėlės patiekiamos molinėje veršio galvoje, iš kurios jas kabliuoji su šaukštu. Tokia trapi riba tarp žavios išmonės ir baisaus kičo. O štai grikių ledų vafliukas patiekiamas įstatytas į dubenį grikių. Va čia man kilo klausimas, kur tie grikiai keliauja toliau? Turbūt į šiukšlių dėžę, nes žmonės juos tai pačiupinėja iš to įdomumo. Tai kaip ir liūdna, jei taip švaistomas maistas. 4,5/5

Tie juodi dalykai yra menkės spurgos.
Ešerio tartaras su trešnėmis.

7. Galo do Porto – Aušros vartų g. 11

Apie šią vietą sužinojau nagrinėdama geriausių Lietuvos restoranų sąrašą. Tačiau kol ten nenuėjau, nežinojau, kad Vilniuje yra tokia jauki vieta, kurioje atmosfera smarkiai skiriasi nuo įprastų restoranų. Valgiau kataplaną – keptuvėlėje troškintas jūros gėrybes su bulvėmis Lisabonos padaže (19eur). Faina, kad tų jūros gėrybių buvo prikrauta negailint – pusę porcijos net parsinešiau rytojaus pietums. Sugrįšiu dar, nes meniu daug žuvies ar jūros gėrybių patiekalų, kuriuos noriu išmėginti. 4,5/5

Kataplana su jūros gėrybėmis.

8. Goštauto sala – Goštauto g. 40

Apie šios vietos egzistavimą žinau tik dėl to, kad dirbu netoliese, nes ji veikia tik nuo 9 iki 15 val. Jie ten serviruoja šiek tiek brangesnius (5-7eur, priklausomai nuo patiekalo) negu kokiam iLunche (kur kainos ir kokybės santykis yra liūdnokas), bet labai kokybiškus pietus. Meniu netrūksta daržovių, žuvies, puikiai paruoštų mėsos patiekalų. Kartais būna taip skanu, kad pagalvoju, jog einant vakarienės į restoraną dar negali būt tikras, kad taip gerai gausi, kaip pas juos. 5/5

Kišas su špinatais ir lašiša, apie 5eur.
Lašišos kepsnys su spanguolėmis, 5,6eur. Buvo fantastiškas.

9. Ha Noi – Sausio 13-osios g. 2-110

Galbūt dar bus nežinančių, kad Karoliniškėse yra puikus vietnamiečių restoranas. Čia rasit visokių pho ir kitų patiekalų variacijų bei burbulinės arbatos. Valgiau pho su jautiena (apie 5eur), pusę nešiausi namo, nes porcija buvo didelė. Labai skanu ir šiaip įdomi patirtis, kai norisi išlįsti iš centro. 4.5/5

Pho su jautiena (ir, aišku, be kalendros). Foto neperteikia puikaus skonio.

10. Kalimera LT – A. Smetonos g. 5 (Downtown food hall)

Souvlaki pitoje (4,8eur). Džiaugiuosi, kad Vilniuje galima rasti greito graikiško ir šitas yra puikus. Skaniai iškepta vištiena, geras drėgnumas, o mažos porcijos man buvo sočiai. 4,5/5

11. Le Butcher – Mėsinių g. 3-13

Le Butcher firminis mėsainis (8eur) ir saldžiųjų bulvių puselės (2,5eur). Viskas buvo visiškai vidutiniškai. Just mėsainis, just bulvytės ir geras aptarnavimas. Jokių ekstremalių įspūdžių, bet turbūt tai ir yra gerai. 4/5

12. Meatbusters – Kauno g. 35

Meatbusters Busterio jautienos burgeris (7,77eur) ir sweet potato crisscut (3eur), draugas valgė jaučio žandą (6,99eur). Dabar, kai suvokiu, kad puikus jautienos burgeris Dramoje kainuoja 5,99, o čia už šitą siaubingą reikalą mokėjau 7,77, šiurpas per nugarą nueina.

Labai faina aplinka, geras aptarnavimas ir skanios saldžiosios bulvytės. Užtat mano mėsainis (sakė, kad čia jų signature burgeris, o varge) buvo toks liūdnas, nu toks liūdnas, kad valgiau ir liūdėjau. Užsisakiau be kiaušinio, bet tikrai abejoju, kad jis būtų išgelbėjęs reikalą. Pamiršau paprašyti, kad mėsa būtų vidutiniškai iškepta (šiaip galvojau, kad čia defaultas), gavau sausą mėsgalį. Jis buvo ne tik sausas, bet ir kremzles iš mėsos spjaudyt reikėjo. Bandelė irgi ne kažką.

Busterio jautienos burgeris. Atrodo kokį šimtą kartų geriau negu yra skonio prasme.

Update: jų reklaminis veidas yra Maybachas. Says it all. 1,5/5

13. Meat Lovers Pub – Šv. Ignoto g. 14

Originalųjį 2017 m. gruodį skelbtą įrašą paskatino nenusisekęs apsilankymas Meat Loveriuose. Ten labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas, tąsyk labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Po to karto kojos kelti ten nebedrįsau, gal kada reikės pabandyti, mažu pasitaisė. Po to apsilankymo būčiau davusi 2/5

14. Pizzaland – Trakų g. 4

Čia visos picos apie 7eur ir visos žiauriai skanios. Dažniausiai užsisakom į namus. Juokauju, kad jie ten deda kažką stebuklingo, kad pradėjus valgyti sustoti nebepavyksta ir sukemši net daugiau negu planavai. Būtinai imkit su pesto (galima pasirinkti ant kiekvieno picos varianto), bus dar gardžiau. 5/5

15. Pizza Verde – A. Smetonos g. 5 (Downtown food hall)

Tai tiesiog yra labai, labai skani pica. Kai ją valgau, net nesijaučiu kalta dėl carbsų intake, jaučiuosi tiesiog laiminga. Kainos varijuoja nuo 4,5eur už Marinarą iki 7,99eur už picą su krūva ingredientų. 5/5

Nuostabiai skani pica.

16. Queensberry – Didžioji g. 18

Restorano konceptas – moderniai ir netikėtai paruoštas lietuviškas maistas. Valgėm lėtai keptą antienos kulšelę (apie 15eur), cepelinus su kanapių sėklomis ir morkomis (vienas – apie 3,5eur), rūkyto ungurio užkandį (apie 11eur) ir morkų pudingą (apie 4eur). Viskas atrodo labai mandrai ir gražiai, net kiek pretenzingai, bet, deja, deja, nelabai skanu. O aš taip norėjau, kad man ten patiktų, nes pati vieta tai žiauriai jauki. Iiir, puikus vynų pasirinkimas. 3/5

Ungurio užkandis su liūdnai paruošta duona, kuri galėjo būti pakepinta, bet nebuvo.
Kulšelė, kurios neva lėtas kepimas stringa tarp dantų.

17. Saigon – prekybos centras Panorama, Saltoniškių g. 9

Čia esu ragavusi tik pho ir tas pho buvo skaniausias ragautas gyvenime. 5/5

18. Selfish Bistro – Vilniaus g. 29

Ši vieta einant pro šalį manęs niekad neviliojo ir ten atsidūriau tik dėl to, kad pakvietė draugai. Ir teko maloniai nustebti – didžiulis jūros gėrybių pasirinkimas, skanios midijos (apie 12-15eur), tuno tartaras (apie 8eur), sriuba. Valgiau lašišos kepsnį (15eur), kuris buvo tiesiog geras, tik kiek kukloko dydžio. 4,5/5

Skanus, tik kiek mažokas (primenu, kad dažnai visos porcijos neįveikiu) lašišos kepsnys.

19. Tarbushi bistro – Gynėjų g. 4

Tarbushi bistro Mixed skinny platter (4,1eur) ir Vega mix (4,6eur). Maisto daug, jis įvairus ir spalvingas. Iš skanumo nešūkčioju, tačiau kainos ir kokybės santykis geras. Gėrimai ten po 1eur! Dviese pavalgyti už 10eur pačiame centre yra puiku. Suktiniai, tuo tarpu, man ten nelabai. 3,5/5

Visa ko pilnos lekštės. Paskui sunku pajudėt.

20. Vathaitau – J. Basanavičiaus g. 37

Vathaitau tajų kalmarai (6eur), pavasario suktinukai (5eur), raudonasis karis (8eur), Phad tau (7eur). Nežinau, kur aš buvau šitiek laiko, kad tik dabar atradau šitą vietą. Viskas, ką teko ragauti – dieviškai skanu. Žinot tą variantą, kai liūdi, kad baigsis? Tai čia tas ir buvo. Grįšiu dar daug kartų. Be to, labai jauki aplinka ir nepriekaištingas aptarnavimas. 5/5

Atrodo gal ir neįspūdingai, bet yra dieviškai skanu.

21. Vieta – Šv. Ignoto g. 12

Gėda prisipažinti, bet šiame, jau šitiek metų veikiančiame vegetariškame restoranėlyje pirmą kartą vakarieniauti užsukau visai neseniai. Valgėm vegetarišką čili troškinį (apie 5eur) ir keptą varškės sūrį (apie 5-6eur). Buvo tikrai skanu, na ir kainos kaip senamiestyje stebinančiai draugiškos. 4/5

Čili troškinys.
Keptas varškės sūris, kuris atrodo geriau negu čili, bet iš tikro yra mažiau skanus.

22. Žvėryno smuklė – Vytauto g. 37-1

Jei norite nukeliauti laiku kokius dešimt metų – užeikit į Žvėryno smuklę. Ir tai sakydama neturiu nieko blogo omenyje. Kokie jie super oldschooliniai matyti atsidarius jų FB puslapį. Jų meniu pilna visko – keturios rūšys bulvinių blynų, Kijevo kotletas, visokie kepsniai, troškiniai ir panašūs dalykai. Kainos svyruoja nuo 3,5eur už basic bulvinius blynus iki kokių 9eur už liežuvio troškinį. Absoliučiai visus kartus kai ten valgiau, pusę ar net daugiau porcijos nešiausi namo. Tik vat patiekalų skonis, sakyčiau, nėra stipriausia jų vieta – viskas kaip ir ok, bet už skanumą girt negaliu. Vis užeinu, nes tai yra greitas ir pigus išsigelbėjimas netoli namų, kai labai tingisi gaminti. 3/5

Bulvinių blynų ir keptos duonos balius.

Komentaruose lauksiu rekomendacijų! Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

36 komentarai

Sekmadienis Užupyje

Šiandien buvo nuostabi diena. Kokias tris valandas praleidę “Kablio” brunche (kokia skani lazanija su burokėliais ir ožkos sūriu!) nutarėme, kad reikia pasivaikščioti. Prisiminiau, kad Užupyje yra labai gražios senos Bernardinų kapinės, tad patraukėm jų link. O kadangi nereikėjo niekur skubėti, plavinėjom po miestą tarsi jame anksčiau nebuvę ir atradinėjom nematytus vaizdus. Dalinuosi jais.

Bevaikštinėdami vis aikčiojom, koks gi gražus yra Vilnius ir kokia graži ši diena.

Keista vieta laikrodžiui.

Samara ant sienos prie “Kablio”.

Jaukus naudotų knygų knygynas “Keistoteka”.

Knygyno direktorius.

Kai atėjom į Bernardinų kapines, mus iš karto pasitiko šitas katinas, kuris nuo mūsų viso apsilankymo metu nesitraukė nė per žingsnį. Juokavom, kad gal čia užburtas nekaltas berniukas, paverstas katinu, kaip filme “Fokus Pokus”. Praminėm jį Maksu, kaip ir filme.

Na labai gražios kapinės.

Įdomu, kas čia per namukas ant šlaito.

Įdomu, ką reiškia ta kaukoalė.

Maksas vis dar čia.

Labai įdomus antkapis su šalmu ant jo.

Nežinojau, kad Vilniuje būna skalbyklų. Ką ten Vilniuje, Lietuvoje.

Faina iškaba.

18.500 žingsnių, noriu dar.

Palikite komentarą

2017-ųjų metų geriausieji

Šiemet trumpiau negu bet kada, nes kažkaip vat taip norisi. 2017-ieji prasidėjo gulint be plionkės su temperatūra lovoje, o jau sausio 3 d. važiavau į ligoninę nosies operacijos. Pradžia skamba prastokai, bet visai nebuvo baisu. O vėliau man, priešingai negu daugeliui kitų (drįstu taip teigti, nes žmonės 2017-uosius peikė ir keikė kur bepasisuksi) buvo nuostabūs metai.

Taigi, jūsų dėmesiui, metų geriausieji.

  1. Metų Facebook paskyra: Faksimilis Reklamos Agentūra, Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės, Kur vakarėlis.
  2. Metų instagram paskyra: 90s_lithuania.
  3. Metų filmas: nors ir 2016-ųjų, jau 2017-aisiais pamatytas Nocturnal Animals, pakirtęs kojas, rankas, galvą ir širdį. Po to filmo vėliau jau labai greitai viskas buvo kitaip.
  4. Metų inside tūsas: laidos dešimtmečio susitikimas, perėjęs į Nidą su M & T komanda ir „aš atsimenu, kad turėjau piam eurų ir nebėra jų“.
  5. Metų interjeras:
  6. Metų interneto žmogus: Liudvikas Andriulis, Aušra Kaziliūnaitė, Lukas Ramonas.
  7. Metų koncertas: Studio Maruko 11/11. Ką ten tie festivaliai, ką ten tos užsienio žvaigždės. Marukas su Nijolės Tallat-Kelpšaitės „Be scenos negaliu gyventi“ nušlavė visus.
  8. Metų daina: A Scene from a Future – Manfredas edit, o dainų daina: Šventinis bankuchenas – Music music music.
  9. Metų laimė: šitiek įspūdingų naujų pažinčių. Bet senieji draugai niekur nedingo, kaip ir neblėstanti meilė jiems.
  10. Metų margas pasaulis: kai į darbo emailą ateina užklausimas, ar aš esu buvusi realybės šou „Baras“ dalyvė.
  11. Metų pabėgimas:
  12. Metų nauja veikla: Panevėžio city alumni.
  13. Metų naujai atrastas laisvalaikis: puzlės.
  14. Metų naujas iššūkis sau, kulminaciją pasieksiantis jau sausio 27 d.: Nacionalinė viktorina. Ateikit.
  15. Metų lietuviška knyga: A. Vienuolis – „Viešnia iš šiaurės“.
  16. Metų nelietuviška knyga: M. Abramović – „Walk Through Walls“.
  17. Metų public festivalis: Devil stone.
  18. Metų interjeras 2:
  19. Metų inside festivalis: Vasaros brizas.
  20. Metų serialas: Big Little Lies.
  21. Metų skaitomiausias įrašas: Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui.
  22. Metų startupas: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje. Kas in? Rašykit komentaruose, dar yra laiko suspėt į sąmatą.
  23. Metų šlapios kojos: tie nesibaigiantys liepos lietūs.
  24. Metų šlapia viskas: Sūpynės.
  25. Metų nušvitimas:
  26. Metų valgis: humusas neribotais kiekiais.
  27. Metų vieta būti: Vėjai.
  28. Metų vieta pavalgyti: Rhum Room.
  29. Metų tikėti ir netikėti taškai: Klaipėda ir Kaunas su Vėliavos dienomis, Talinas, Stokholmas, Rusnė, Daugpilis, Roma.
  30. Metų pasiekimas: atleisti sau ir kitiems, pusė metų be alkoholio.

Sau ir visiems jums linkiu mažiau pavydėt, smerkt, dejuot, tingėt, ir apkalbėt, daugiau žavėtis, grožėtis, klausytis, juoktis, keliaut ir mylėt, mylėt, mylėt.

10 komentarų

Konferencija “What’s Next?” – ne taip įkvepiančiai kaip pernai. O gaila.

Šis įrašas bus įdomus gana siauram ratui žmonių, tačiau kažkaip neišeina bent trumpai nepareflektuoti.

Vakar ir šiandien teko trečią kartą dalyvauti penktą kartą „Lofte“ vykusioje konferencijoje „What‘s Next?“. Skirtingai negu, numanau, nemažos dalies jos lankytojų atveju, ten lankiausi ne pasiųsta darbo, o grynai asmeninio smalsumo įvairiems dalykams vedina. 2015-aisiais dėl paikų asmeninių priežasčių teko dalyvauti kiek fragmentiškai, bet matydama puikią renginio programą prisižadėjau sau pernai jau būti visavertiškai ir stengtis pamatyti kuo daugiau. 2016-aisiais pastebėjau, kad, lyginant su ankstesniu „What‘s Next?“, renginys sumažėjo, bet tas susipaprastinimas atrodė išties sveikintinai – panašu, kad išsigrynino tikslinė auditorija, paskaitos ir diskusijos vyko, sakyčiau, labiau kamerinėje aplinkoje. Užtat turinio kokybė didžiąja dauguma atveju išties puiki. Pernai per tas dvi dienas vieną gerą pranešėją keitė kitas, džiugino išmoningai išdėliota temų įvairovė, patirti įspūdžiai neišdilo dar kelias savaites, o įsikvėpiau metams į priekį. Buvau tikra, kad 2017-aisiais dalyvausiu vėl.

Šiemet sekdama nedidelėmis porcijomis skelbiamą artėjančio renginio programą ieškojau to kabliuko, kuris paskatintų jo laukti dar labiau, tačiau, atvirai pasakius, taip ir nesulaukiau. Bet kokiu atveju, maniau, kad, ko gero, dėl menko savo akiračio tiesiog nesugebu atsirinkti, kas gi bus tas wow, kas šiemet ir vėl privers džiaugtis renginiu. Prisimindama ankstesnių konferencijų paliktą įspūdį, visiškai pasitikėjau organizatoriais ir galvojau, kad „What‘s Next“ metu vis tiek viskas ir vėl bus puiku, o mano įtarus skeptiškumas išgaruos. (Panašiai jaučiausi laukdama šių metų „Sūpynių“, baimindamasi, kad festivalio susipaprastinimas gali neigiamai atsiliepti jo kokybei, tačiau į jį nuvykus teko lengviau atsikvėpti).

Tik gaila, kad su „What‘s Next?“ buvo kitaip. Galbūt klystu, tačiau susidarė įspūdis, kad šiemet konferencija buvo rengiama turint kur kas mažesnį biudžetą nei anksčiau ir stengiantis sutaupyti kiekviename žingsnyje.

Kas patiko? Na, A. Grigorjevas, kartu su G. Užkuraičiu, puikus kaip visada (tema – vertės paieškos remiantis tendencijomis), Victorios Dias paskaita apie dirbtinio intelekto įtaką mados ir kūrybos industrijai buvo gana įdomi, o šiokias tokias turinio spragas smarkiai kompensavo be galo charizmatiška pranešėjos asmenybė, patiko toji Clare Mcnally pranešimo apie naujas galimybes prekės ženklų inovacijoms dalis, kurią pavyko išgirsti, ir, galiausiai, penktadienį išgelbėjo Rimantas Stanevičius iš „Milk“, kompanijų veikimo principą palyginęs su jazzo muzika.

Beje, pagyrimo žodis vedėjai Živilei Kropaitei ne tik už sklandų renginio vedimą, bet ir už puikiai valdomą anglų kalbą. Tą patį galiu pasakyti ir apie paskutiniosios diskusijos moderatorių Darių Udrį.

Įdomiausias buvo ketvirtadieninis Thomas Plantenga pasakojimas apie tai, kaip prieš metus jis atvyko gelbėti žemyn riedančios „Vinted“ situacijos. Tai padaryti jam pavyko pasitelkus tris-keturis kertinius įrankius: sumažinant kompanijos darbuotojų ir po pasaulį išsimėčiusių ofisų skaičių,  padarant tinklapio paslaugas visiškai nemokamas, griežtai susitelkiant ties Vokietijos rinka ir reklamos kampanijas įgalinant ne kokiais kitais, o būtent televizijos kanalais. Pastarasis aspektas šiais, socialinių medijų viešpatavimo laikais, nuskambėjo išties stebinančiai, tačiau vėliau su drauge diskutavome, kad, ko gero, žmonės, kurie turi laiko žiūrėti televizorių, jo turi ir parengti drabužius pardavimui internete.

Tuo tarpu Enrique Goes Mate pranešimo pavadimas suponavo kitokį jo turinį negu šis buvo iš tiesų. Buvo pakankamai įdomu, tačiau nežinau, ar sąžininga klaidinti žiūrovus. Taip pat netoleruotina yra pranešimus pradėti anksčiau negu tai nurodyta programoje. Kai ketini išgirsti sau įdomų pasakojimą konkrečiai nustatytu laiku, o atėjęs pamatai, kad pranešėjas kalba jau kokias penkiolika minučių, būna žiauriai apmaudu.

Šiek tiek ironiška tai, kad Faris ir Rosie Yakob pranešimo apie tai, kaip patraukti vartotojo dėmesį, metu buvo gana sunku tą dėmesį išlaikyti. Matyt, iš dalies ir dėl to, kad jis tądien buvo paskutinis.

Giriu už tokias smulkmenas, kaip nemokamai ir sklandžiai veikianti rūbinė, ir dalyvių vaišinimas vandeniu ir sūreliais. Baru už, man regis, žingsnį atgal – kuomet, kiek pamenu, pernai jau buvo suteikta galimybė bent jau kai kur už maistą ir gėrimus atsiskaityti kortele, šiemet tokios nebebuvo. Kai eini į renginį, kuriame kažkokia smulkmena pernai buvo pasirūpinta, tikrai nesitiki, po metų kad bus nepatogiau.

Taigi, susumuojant, kuomet pernai „What‘s Next?“ rašiau 9,7/10, šiemet, deja, tegalėčiau skirti 6/10. Ir nežinau, ar bedalyvausiu kitąmet. Kaip jau minėjau anksčiau, norisi konferencijas palyginti su festivaliais. Prieš keletą metų, kai jų pasiūla buvo kur kas mažesnė, turėjome nedaug, bet pakankamai kokybiškų renginių. Didėjant konferencijų, paskaitų, seminarų, mokymų, etc. pasiūlai, smunka kai kurių jų turinio ir išpildymo kokybė, be to, numanau, kad publiką privilioti darosi vis sunkiau. Juk tikrai daromės išrankesni. Puikiai suprantu, kad renginių organizavimas yra be galo sudėtingas, įvairialypis ir ilgalaikis procesas, o prie šių metų „What‘s Next?“ prisidėję žmonės tikriausiai man pasakytų: „Lengva kritikuoti, o net neįsivaizduoji, kiek vargo įdėta“. Tuo nė neabejoju, gerai žinau, kaip nemiela girdėti net ir argumentuotą kritiką, ir noriu konferencijos organizatoriams kitais metais palinkėti išspręsti šiemet iškilusias problemas ir smarkiai padirbėti prie turinio. Tokių išlaidų kainuojančių niuansų, kaip, pavyzdžiui, švieslentėje pateikta programa, atsisakymas, renginio kokybei įtakos neturi, tačiau, kai lėšų apkarpymas pasijunta per bendrą išpildymą – jau negerai, ir vien gero vardo norint kitąmet sukviesti publiką gali nebepakakti.

Palikite komentarą

Pakalbėkim apie gerus dalykus

Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.

Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.

Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.

Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.

Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.

Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.

Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.

Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.

Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.

Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.

Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.

Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.

Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.

Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.

Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.

Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.

Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.

Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.

Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.

Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.

Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.

Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.

Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.

Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.

Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.

Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.

Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.

Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.

Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.

Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.

Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.

Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.

Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.

Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.

Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.

Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 komentarai