Pirmyn į turinį

Žyma: Klubai

Vilniaus miesto spindesys ir skurdas arba mažo miestelio ponios ir ponai

Vilnius yra stebuklų miestas, kuriame dauguma jo gyventojų valgo restoranuose ir kavinėse, o kiekvienas turi mažiausiai bent po vieną (dažniausiai naujesnę) mašiną.

Vilniuje dažnas, pakviestas į restoraną ir kavinę, gali būti, kad atsisakys ten eiti, nes į tokias vietas nevaikšto, arba nuėjęs: a) teigs, jog yra sotus; b) užsisakys indiškų bulvių skiltelių, nes nenori apsunkti. Jei baigiantis pietums paaiškės, kad tais pietumis buvo vaišinama, kuklusis pietų dalyvis mintyse nusigrauš sau galvą, kad nepasiėmė anties kepenėlių vyno padaže su apelsinų plutele ir našlaite tame kupste.

Vilnius yra fašionistų miestas, kur 40% gyventojų turi stebuklingus kedus su N raide, kurie yra tokie nepaprasti, kad juos galima dėtis ir į darbą, ir į prezidento inauguracijos vakarėlį, ir į pusbrolio vestuves. Prie tų kedų dera absoliučiai viskas, o labiausiai – įliemenuotas švarkelis su petukais.

Vilnius yra nepaprastas miestas, kur alaus bokalas kainuoja maždaug 0,5 – 1 % etatinio barų lankytojo mėnesio pajamų. Teoriškai, per kalendorinį savaitgalį iš kraniuko išvarvinti įmanoma iki 7 – 10% tų pajamų, tik kad šiame mieste savaitgalis prasideda trečiadienį, o baigiasi – pirmadienį, o dar ir valgyt kartais reik, dar ir nuvažiuot kažkur.

Vilniuje kas septintas žmogus turi bent vieną dizainerio rūbą (pvz. kepurę su drugiu, tympas su silke, plačias kelnes su močiutės skaros fragmentu, ir t.t. ir pan.)

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės nežmoniškai mėgsta vakarėlius. Vilnius yra stebuklų miestas, nes jame, atsižvelgiant į jo didumą, vakarėlių (ir tikrai gerų) tankis kartais būna protu nesuvokiamas. (jų daug)

Vilniuje žmonės labai nemėgta sumokėti už tuos vakarėlius, o geriausas draugas bus tas, kas turės galių įrašyti į sąrašus.

Vilnius yra stebuklų miestas, kur labai populiarios brangios tonizuojančios substancijos, kurias visi labai mėgsta, bet mokėti už jas nemėgsta labai.

Vilniuje visi puikiai moka anglų kalbą. Dažnai į lietuviškus sakinius žmonės įtraukia angliškus žodžius, keikiasi angliškai, skaito/rašo angliškai.

Vilnius yra miestas, kuriame yra 44 privačios anglų kalbų mokyklos, du trečdaliai kabelinės televizijos skamba rusų kalba, o atjungus vieną niekingą kanalą nuo iš sielvarto nuo infarkto krito septyni žmonės.

Vilnius yra miestas, kuriame vienas transvestitas sukelia didesnį ažiotažą nei inovacijų forumas, knygų mugė ir LKL kartu sudėjus.

Vilnius yra miestas, kuriame žmonės mėgsta dirbti ne šiaip sau darbus už ne šiaip sau algas, gyventi ne šiaip sau namuose su ne šiaip sau vaizdais pro langą ne šiaip sau rajonuose.

Didelė dalis Vilniaus žmonių tui išmaniuosius telefonus. Ne ką mažesnė dalis vilniečių rūko ir rūko ne juokais.

Vilniuje žmonės labai dažnai dabar neturi sąskaitoje, arba parūkyti. Arba kur gyventi.

4 Komentarai

Apie tai, kad žmogų iš tūso išvaryti galima, bet tūsą iš žmogaus – sunkoka

Taip, dabar už lango yra šalčiau nei bet kada per pastaruosius metus, bet tai nėra kažkas baisaus, ypač, kai neturi reikalų bent iki pirmadienio. Oficialiai paskelbiau, kad artimiausias tris dienas niekur neisiu, nes tikrai bijau, kad galiu sustingti į ledo gabalą (kažkaip pavaikščiojus į/iš darbo kelissyk vakar jaučiu, kad keistai maudžia galvą :D), gulėsiu lovoje, gaminsiu skanų sveiką maistą, skaitysiu, rašysiu, žiūrėsiu filmus ir panašiai ilsėsiuos. Užsileidau muzikikės ir ką tu manai, ką tu manai, šoku ir pagaunu save mąstant, kad blem, gi šiandien afigenai geras Opiuuuumas!

Anksčiau maniau, kad mano aistra tūsams išblės su pirmosiomis abstinencijos savaitėmis, bet dabar, praėjus jau dviems mėnesiams galiu drąsiai sakyti, kad net ir tai entuziazmo nei kiek neslopina, gal net kaip tik kelia, nes muzika man skamba vis geriau ir geriau, o šokiai kiekvieno vakarėlio metu įvykdomi vis rimtesni. (Prieš kelias savaites grįžusi iš Pliusų, sakiau, nu fsio, gana kuriam laikui, bet vakare jau sugebėjau susigalvoti princesės vaidmenį Yagai, kurios metu vykusio šėlsmo žodžiais apsakyti tikrai nėra įmanoma.)

Kai buvom mokykloj, dėl tūso galėdavom eiti pėstute per visą miestą, pasidirbti dokumentus ar kentėti namų areštus. Vienuoliktoj klasėj pinigų tai nelabai turėjom, tad susitaupę bilietams tranzavom į Nokia Trends’us per didžiausią pūga ir važiavom, man regis, ne su pačios sveikiausios psichikos vežėjais, bet tai niekis, nes gi į vakarėlį. Dvyliktoj klasėj vienas vasario savaitgalis buvo toks pats šaltas, kaip ir šis, nereikėjo į mokyklą. Tada ketvirtadienį mes šventėm siestą draugo namuose (vienas svetys net atėjo su dviem striukėm, kaip šalta buvo, bet atėjo!), o penktadienį susipakavom daiktus ir išmovėm į Vilnių. Keliavom į D’n’b tūsą Arkoje, šėlom Gravity, gėrėm daug daug dėgtinės ir šokom šokom šokom.

Aš jau nebekalbu apie šimtus fiestų soduose aplink gimtąjį miestą, apie legendinius vakarėlius užmiesčio sodybose (atvažiuoji, atsišildai aplėdėjusią spyną, užkuri pirtelę ir balius prasideda), apie mano vienos vojažus į techno balius Vienoj ir Berlyne, arba kai žinojom, kad Tundroj lyja non stop, grimzta mašinos, sekmadieniui yra planų, bet vis tiek išvažiavom. Ar pasakojau apie mūsų Lithuanian trip’us į tūsus Utenoje, Šiauliuose ar kokioj Trakų Vokėj?

Sutikus kokį etatinį Vilniaus vakarėlių liūtą vidury baltos dienos einantį pavalgyti pietų pertraukos metu ar apsipirkinėjantį antradienio vakarą Akropolyje, vis tiek matai tą jokiais būdais neužgesinamą kibirkštį akyse, sakančią, kad jis visada pasiruošęs tūsui, ir užgrojus muzikai rankas kaip mat iškels į viršų.

Nežinau, kokia jėga už tai atsakinga, bet kiekvieną penktadienį pradedu jausti, kaip svyla šikna ir verda kraujas iš noro kažkur išeiti.

Man dar įdomus toks dalykas, ar daug žmonių, išėję trumpam į miestą, sugeba pro namų duris įžengti tik šeštadienį šeštą ryto, aplankę dešimt linksmybių zonų, mėlynom nuo įėjimų štampų rankom ir ne viena apyranke. (Antakalnio Šv. Trejybės reunion prieš porą savaičių, plačiau – gyvai).

Man toks jausmas, kad mes niekada nepasikeisim. Gal ir gerai.

Šiandien Opiumas, ryt – Pliusai. To party or not to party?

Skiriu visiems likimo broliams nuostabaus filmo (jei dar nematėt, būtinai pažiūrėkit) soundtrack’o gabalą Tomcraft – Overdose.

Palikite komentarą

2011m. Suvestinė

Šabloniškai nuskambės šis pastebėjimas, bet negaliu susilaikyti neatsidususi ir nepasakiusi – laikas bėga vis greičiau ir grečiau.

Skaičiuojam paskutines metų dienas, o aš, kaip visada, norėčiau pateikti detalią praėjusiųjų apžvalgą. Visgi, 2011-ieji buvo velniškai geri metai. Geriausi metai mano gyvenime. Jauti jėgą?

Taigi, renkam šių metų įspūdingiausius. Kad būtų paprasčiau, taikau kategorijas, naudotas praėjusiais ir pridedu šį tą naujo.

Metų Pasididžiavimas: baigtas universitetas ir per savaitę po grįžimo gyventi į Lietuvą susirastas darbas (ne per pažįstamus).

Metų miestas: Berlin (Don’t underestimate the power of the Berlin TV tower).

Metų Public Tūsas: Nicolas Jaar @ Watergate, Oliver Deutchmann @ Soul Box, +++ @ Soulbox.

Metų Private Tūsas: Sodukai pas mane; Ežerai @ Vencavai; Jau ir Kalėdų Balius Pnv rajone.

Metų Pravalas: kai imi ir neįstoji į MA Berlyne.

Metų Aksesuaras: karūna.

Metų Laimės Kūdikis: aš (neskaitant neįstojimo).

Metų Naujos Žemumos: kai ropoji keturiom ir sakai “au au”; įsiverži į klubą ir šauni stipriausius įmanomus šotus; pabundi ir klyki, “kur aaaaaš?!” (nors gal ir namie); įvykiai iš 2011 10 01 į 2011 10 02, o ypač 10 02 (kai pameti kuprinę, piniginę, mobilųjį tel., fotoaparatą ir striukę)..

Metų Muzikiniai Atradimai: Verslo Rizikos Rezervas, Bon Iver, Noah and the Whale, Animal Collective, The Weeknd, David Bowie (įsivaizduok), Jachoozi, Blawan, Lykke Li, The Smiths.

Metų Simbolis: Širdutė

Metų Titulas: lochų magnetas.

Metų Maistas: linų sėmenys, kviečių ir rugių sėlenos, musli, kalnas ledų, baklažanai, cukinijos, kriaušės.

Metų Filmas: The Skin I Live In (masterpiece), Party Monster, The Shortbus, Les amours imaginaires.

Metų Rašytojas: Nick Hornby.

Metų Angelas Sargas: mama.

Metų Koncertas: Elton John.

Metų Serialas: The Office, Modern Family, Seinfeld.

Metų Leksikonas: “Tchuss”, PNV (Pūsk Nx, Valkata); “Išvyniojami saldumynai” (saldainiai). „; “Susipisus Dėžė” (Tundra), “Saulė šviečia, žmonės šypsosi”, “Verkia saulė”.

Metų Inside Jokes: katė – aladinas, submarinas, prikolai apie švarplę; mediniai bajeriai – net girelė linksta.

Metų Šūkis: “Tikėk, kuo tiki”; “Gyvenimas – tai dyskė”.

Metų Sadomazo: Auskarų vėrimas namų sąlygomis.

Metų Eilėraštis: “Dancing Skeletons”.

Metų Straipnis: “Meilės kančios būdingos tik neurotikams”.

Metų Fetišas: religiniai simboliai, širdutės, rūžava.

Metų Vojažas: Naktinės klejonės savaitgaliais Islandijos Kultūros centre ir šiek tiek atokiau; Savaitė Telšiuose su nepažįstamais žmonėmis; Kelionė Panevėžys – Lenkijos/Vokietijos siena – Kaunas – Vilnius.

Metų Gėrimas: vanduo, jogų arbata.

Metų Baltas Arklys: Sūpynės.

Metų Humoro Jausmas: B. B. ir R. P.

Metų Vieta: senų namų Antakalnyje virtuvė; Gringo; Soulbox; Vienkiemis.

Laimingiausia Metų Diena: 2011 07 09 (Tundra).

Metų Gabalas: Bon Iver – Skinny Love; Noah and the Whale – Rocks and Daggers; The Rolling Stones – Heaven; Koudlam – Love Song; Adele – Someone like You; The Weeknd – Wicked Games.

Metų Hitas: IŠDALINAU.

Metų Vyras: Dave Gahan.

Metų Spalva: rūžava.

Metų Mylimieji: D. Š. ir A. S.

Metų Šaldytuvo Magnetukai: Filip Kirkorov i Nikolaj Baskov.

Metų netikėtumas: Lietuviška Estrada.

Metų Desertas: ledai su Daim’u @ McDonalds.

Metų Profesija: princesė.

Metų Vieta, Kurią Tesinori Apvemti: VPU. (Pykint pradeda vos pažvelgus Žvėryno pusėn).

Metų Išmintis:Kad ir koks piktas būtų, šuo nori turėti šeimininką.”; “Moters – kaip šūdo krūvos, vyrai ieško kuo mažesnės.”; “He, who hesitates – masturbates.”, “At rabota dochnut koni, no a ja – bezsmertnyji poni!”

Metų Klubas: Watergate, Opium, Soulbox.

Metų Labiausiai Atsibodę Objektai: Branderburgo vartai, Alexander Platz ir Berlyno Siena.

Metų Muzika: M-1 Plius, BBC Radio 1, Radio Paradise.

Metų Naujas Draugas: A. S. (kai mes juokiamės, mes išverkiam visas įmanomas ašaras ir praklykiam balsus); D. R. (Škėma Junior).

Metų Nemeilė: katės, vaikai.

Metų Vakarėlių Liūtas: M. K. (@ Tundra), B. B. (@ Tundra, etc.), aš.

Metų Naujai Atrastos Senos Meilės: K. M. ir N. P.

Metų Moteris: D. Š.

Metų Priešas ir Stabdis: svaigalai. (vėl).

Metų Avantiūra: darbas vaikų futbolo stovykloje; praktika Hiutenfelde.

Metų Visagalis: valia, atkaklumas, pasitikėjimas savimi ir optimizmas.

I call it a year! Šampano į studiją!

Palikite komentarą

Kam klubuose reikalinga muzika?

Klubuose muzika reikalinga šokiams. Taip pat muzika ir tam, kad etatiniai socializingo vampai turėtų pasiteisinimą, jog į klubą eina paklausyti vieno ar kito artisto, o ne pavėpsot į kitus tokius, kaip jie, bei parodyti visuomenei, kad jie vis dar juda ir paduoda ir jie gyvi, nesvarbu, nosis balta ar raudona (priklauso nuo sezono ir laikų – gerų ar ne visai).

Klubuose muzika reikalinga tam, kad nereikėtų kalbėti, nes juk neturime, ką pasakyti. Jei turime, einame arčiau baro ir ten atliekam išpažintį kantresniems išklausytojams, kurie suteikia išrišimą ir, jei pasiseka, pasidalina ostija. Jei mintis paliejame šokių aikštelėje, dėl garso lygio vis tiek kalbame nedaug, intensyviais srautais, tad tokiu atveju atrodo, kad pasakyti turime, ką.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad identifikavę mums pažįstamą gabalą išsiduotume, kad, ak, mes jį juk žinome, taip visuomenei duodami suprasti, kad, muzika mes juk domimės ir žinome, kas yra ant bangos.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad turėtume foną savo neršimo ritualams. Tas fonas dažnai sąlygoja, kokius sąveikautojus sutiksime. Paprastai tai, kiek artistai bei neršimo teritorijos prižiūrėtojai paprašo už įžengimą į teritoriją lemia publikos amžių bei materealinį statusą. Bet nebūtinai.

Klubuose muzika reikalinga tam, kad, norėdamas pakalbinti interesą provokuojantį neršimo ritualo partnerį, turėtum prie jo prieiti labai arti, apsikabinti, nusitaikyti į suokimui jau paruoštą ausį. Šio veiksmo metu turite progą ne tik atsidurti prie jus dominančio objekto arčiau nei įprastai, bet ir pasimėgauti jo šikarnų kvepalų aromatu bei, gal net gi akimirką panardinti rankas į jo ar jos ševeliūrą.

Viskas yra paprasčiau nei atrodo, mielieji.

‘Clubbing is all about getting laid. The music is just an excuse.’ S. Kleinenberg

Palikite komentarą

Naktinis gyvenimas Berlyne: Ellen Allien ir kiti ‘navarotai’

Taigi taigi, vakar pradėjau explorinti Berlyno naktinį gyvenimą. Čia veiksmas vyksta absoliučiai kiekvieną dieną, visada yra, kur eiti, miestas niekada nemiega. Peržiūrėjusi krūvą variantų vakar nusprendžiau apsilankyti Watergate, kur pagrindinė headliner‘ė – Ellen Allien.

Jei neklystu, porą kartų buvo ji i Lietuvoje, bet taip ir neteko apsilankyti. Kaina – 12eu, eilė kilometrinė, įleido ne visus. Kai įeidinėjau, pasiteiravo, ar aš viena ir kiek man metų. Stovint eilėje minią prisivilioti bando čiuvelis su lentele – Shot – 1eu. Pažiūrėjus į patį čiuvelį nieko, kas būtų pateikta iš jo rankų, ragauti nerizikuočiau. Įėjus pasitinka iškabos ant sienų – fotografuoti klube griežtai draudžiama, visi, kas nesilaikys šios taisyklės bus kaip mat išmesti, todėl nieko ir nenupyškinau. Klubas įrengtas prie pat Spree upės, pro milžiniškus langus atsiveria nerealiai gražūs vaizdai į vandenis, kuriuos nušviečia aplinkinių pastatų šviesos.

Interjeras šiek tiek primena Gravity, tik čia pliusas tas, kad klubas ne rūsyje (turiu lengvą klaustrofobiją). Gan keista tūliku sistema – lankytojų beprotiškai daug, o wc vos keli. Ypač kebli situacija prie jų susidaro ir dėl to, kad didžioji dauguma eina ten ne pirmine wc paskirtim pasinaudoti, ir, aišku, eina ne po vieną, todėl siutas šiek tiek ima. Užėjusi įdomumo dėlei pūstelėjau į sienelės paviršių, kur, kaip nekeista, pakilo baltų dulkių kamuolys. Labai pagirtina ventiliacija – šokių salėje pilnai rūkoma, stumdosi ne mažiau nei trys šimtai žmonių, bet nei nemalonių kvapų nei varginančio karščio per visą vakarą taip ir nepajutau, nors ir gan aktyviai šokau visą laiką.

3.00 į ringą įžengė Ellen. Kokia žavi moteris! Žinojau, kad ji jau nebe jauniklė, bet nemaniau, kad jai jau keturiasdešimt vieneri. Su publika bendravo itin energingai ir draugiškai – leidosi ir pačiupinėjama ir vodkės su keliais gerbėjais įkalė ir porą vyrukų pasuko šokio sūkury. (Bet niekada nesuprasiu, kodėl tiek žmonių jaučią poreikį čiupt zviozdai už rankos). Visai nesužavėjo gigantiška girtoka moteriškė ant milžiniškų kablų, pasipuošuti penkių metrų drakulos apsiaustu, kuri atliko velniai žino, kokią funkciją, staipydamasi šalia Ellen jos pasirodymo metu. Kalbant apie muziką, jau kuris laikas jaučiu, kad mėgstu sunkiai ir stipriai, todėl tai, ką girdėjau vakar, įvertinčiau kaip švelnų, lengvą, bet subtilų ir skanų reikalą. Spėju, kad Ellen stipriai įsimylėjusi, nes pasirodymą pradėjo žodžiai ‘If you love someone send them free. If they return they were always yours‘ (banalu iki skausmo, bet techno skambesyje ši frazė visai neskambėjo gūdžiai), o paskui vieną po kito sekė gabalai, pilni lyrics‘ų panašia tema. Vakar kaip tik iš naujo atradau seniai pamirštą perliuką – Charlie – Spacer Woman.

Po Ellen grojo Kiki, tačiau pabuvau vos pusvalandį, nes muzika nebuvo tokia kabinanti, o aš nebuvau tokia entuziastinga, kad užtrukčiau ilgiau.

Pamiršau paminėti, kad tai buvo vienas iš tų retų kartų (o galėtų būti taip visada, pripažįstu), kuomet į klubą keliavau visiškai blaivia ir dar net ir šviežiai išsimiegojusia galva. Vos įžengus prisistatė vaikinas, besidomintis, ar nežinau, kur čia gavus dragsų, o vėliau įsitaisiau kokių trijų metrų ūgio gerbėją, kuris veržėsi lapdancinti prieš mane ir bandė aktyviai palaikyti pokalbį tiesiog šokių aikštelėje. (Joo, klausyt atgrasaus nepažįstamojo rėkimo į ausį vienas labiausiai viliojančių užsiėmimų penktadienio vakarą). Nustebino ir paguodė (o gal pralinksmino) tai, jog baltmarškinių (baugių berniukų, kurie eidami į klubą būtinai dedasi marškinukus ir tepa plaukus žele) pilna ir čia, ne tik Panevėžio klubuos ar kokiam Universiteto Pabe, kaip maniau anksčiau. Tiesą sakant, vakar pirmą kartą mačiau tiek daug vaikinų, kurie vos ne mano ūgio. Na aš tai aš, bent mergaitė, nors ir tai viena mažiausių pasaulyje, o jiems ką? Turbūt vienintelė atgaiva ir telieka lapnot mdma ir burtis į spiečių klubeliuose.

Po vakar išvada viena – arba aš pasenau, arba man tikrai reikia alkoholio, kad būčiau tokia entuziastinga vakarėlyje, kaip anksčiau. O gal tiesiog trūksta pažįstamų, kurių buvimas šiek tiek sušildytų atmosferą. Namo parsiradau 6.30. Šiandien norėjau į Deine Lakaien, bet, deja, neišgaliu mokėti šimto lietuviškų, kad ir koks kokybiškas ir daug žadantis jo pasirodymas atrodytų.

Lapkričio 6 Paul Kalkbrenner ir Sven Vath. Gal ir eisiu, nes nu kaip neit.

Palikite komentarą