Ko gero vieša paslaptis yra tai, jog aštuoniolika labai svarbių savo gyvenimo metų praleidau ne kur kitur, o Panevėžyje – mieste, kur viskas yra šiek tiek kitaip. Mieste, iš kurio atvykus į Vilnių, kurį laiką nesupranti, ar Vilnius keistas, ar mes.
Nežinau, ar pastebėjai, bet sostinėje panevėžiečius gali sutikti visur. Panevėžiečiai – vieni aktyviausių tūsofščikų. Spėju, kad šiai tendencijai pradžią davė tokie, hm, gal pavadinkim juos judėjimais (nors iš ties, paauglystės vėjų į rėmus sustatyti neįmanoma ir tu tai labai gerai žinai), kaip žvirbliai, matista ir šiepas. Labai didelis dalykas tais laikais mūsų bendravime buvo mirkas. Visos draugų ir pažįstamų kompanijos turėjo savo kanalus. Kai kurių kanalų foto albumai dar dabar kaip amžini nepanaikinami priekaištai kabo public.fotki tinkle vis primindami apie ne visų teisingus ėjimus šukuosenų srityje.
Jei nesi panevėžietis, visi šie pasidrabstymai faktais tau nieko nesakys. Jei nesi panevėžietis, ko gero, gal ir nežinai, kiek daug dabartinių vakarėlių dinozaurų ir šiaip judesio generatorių yra kilę ne iš kur kitur, o iš ten.
Žinoma, šiandien aš neįsivaizduoju savęs ne Vilniuje, bet į nieką nemainyčiau vaikystės Panevėžyje. Kai mums buvo penkiolika, suorganizuoti grandiozinį vakarėlį buvo vieni niekai. Tereikėjo šiek tiek užsidegimo, kelių kolonkių, stipriako, patalpos (visi po pitaką – ir yra), ir pasakyti mamai, kad nakvosi pas draugę. Maloniai keista suvokti, kad tada, laikais, kai, rodos, interneto ribos buvo žymiai siauresnės nei dabar, kažkokiu būdu mus pasiekdavo pakankamai skoninga muzika, apie kurią kalbėti negėda ir šiandien. Pas mus negrojo rusiškas popsas – mes darydavom DJ čempionatus, kuriuose skambėdavo Ficherspooner’is, The Horrorist, Dave Clarke, Lexicon Avenue, Probspot’ai, žinoma, Deep Dish’ai, Omid 16 B (šitas Panevėžyje net yra grojęs, whah), Aphrodite ir labai labai daug kitokių elektroninės muzikos perlų, o ypač – įvairaus d’n’b, techno bei speed garage. Tam aprangos ir šukuosenų stiliukui, kurį buvo įmušę etatiniai vakarėlių liūtai, iki šiol jaučiu simpatiją.
Vykdavo nemažai viešų vakarėlių – Elektroninė Patranka, Karaliai Visagaliai, Vinyl Sounds Good ir t.t. ir pan. Dar daugiau vyko vakarėlių privatuose – pradedant nesibaigiančiais plotais kažkur, pas kažką, kaip išeina, baigiant išnuomotom skaistuko, hbh, ar panašiom salėm (kaip tų salių šeimininkai ramia galva įsileisdavo krūvą neprognozuojamų paauglių, man iki šiol didelė paslaptis.) Pvz. Mano 16 gimtadienyje buvo nei daug nei mažai – 60 svečių. (kažkaip atrodė visai normalu). Kiek iš jų – pilnamečiai? Ne daugiau dvidešimt. Vėlgi, tada tai atrodė visiškai normalu.
Buvo (ir vis dar yra, tik miega jau kokius šešis metus) toks puslapis – pramoga.com. Gaila, šiandien kažkodėl nebeišeina atsidaryti senųjų tūsų nuotraukų, kurių ten – tikrai spalvinga kolekcija. Visgi, visagalis jotūbas mums čia pagelbėja – tikri, autentiški vaizdai iš Omid’o viešnagės (o dievai, jau gal dešimt metų atgal).
Neseniai teko girdėti (u)topinę mintį: kas būtų, jei visi visi, kadaise gyvenę Panevėžyje, imtų ir sugrįžtu į jį? – Būtų labai daug Dj ir dar daugiau go go šokėjų. Ir, savaime suprantama, vakarėlių. :))
Žinau, kad kiekvienas mūsų į paauglystę žiūrime per skirtingą prizmę, tad iškart sakau, kad manoji nėra pajėgi aprėpti visų aukso vertės akimirkų, iš tų, gal ir nelabai senų laikų, bet neatsispiriu pagundai bent pabandyti. Ypač gaila tų kelių tūkstančių fotkių, kurios prapuolė su perkepusiu hard’u.
Gali pasirodyti, kad visi senieji baliauninkai išsilakstė kas sau. Visgi, tai – toli gražu netiesa. Visi jie gyvi, dar ir kaip, o didžiausia jų koncentracija išsiveržia vasaromis, kur nors Sūpynėse, prie pagrindinio stage šeštadienį, 4 ryto, grojant senam geram techno, kurio garsams neliksim abejingi kol krisim negyvi.
Va ir pirmieji memuarai
cheers