Pirmyn į turinį

Parkė ant parkės, o ta parkė dar ant parkės

Įspėjimas: jei mėgstat pamokslaut apie tai, kad kažkas zyzia dėl bereikšmių problemų (aka first-world problems), aplenkit šitą tekstą penkių kilometrų spinduliu.

Panašiomis temomis jau esu rašiusi ne kartą, tad dovanokit, jei kartosiuosi. Mano blogas veikia kaip savianalizė ir nėra man geresnės terapijos už rašymą. Tai ir toliau narplioju.

Jei vyktų koks overthinkinimo (šiame tekste dažnai naudosiu šitą žodį, pasiruoškit) čempionatas, tai čia būtų viena iš tų retų veiklų, kuri man sektųsi fantastiškai gerai ir garantuotai imčiau prizines vietas. Nes nu. Tik duok man paoverthinkinti. Jei paskaitinėjate, ką rašau internetuose, turbūt jau atkreipėte dėmesį į mano pastabumą detalėms. Tačiau lygiai taip pat kaip gerai pastebiu visokias smulkmenas, geras ar kritikuotinas, taip ir iš mažulyčių dalykų aš sugebu išpint milijoną šalutinių minčių ir, aišku, nemaža dalis jų yra nelabai adekvatūs (kaip dažniausiai paaiškėja vėliau) stresai dėl menkniekių.

Tas nuolatinis galvos sukimas, aišku, atneša ir daug visokių naujų idėjų blogo įrašams, asmeniniams projektams ar pokalbiams su žmonėmis, bet šįkart noriu pakalbėti ne apie tai. Šito įrašo tema – parkės, kurios, kai užpuola tokie overthinkinimo priepuoliai, lipa viena ant kitos, viena kitą maitina ir sustiprina. O tada išsijuosusios talžo, vanoja be gailesčio.

Keletas labai primityvių pavyzdžių, kaip viskas veikia.

Pradėkim nuo to, kad aš esu labai aukšto lygio hipochondrikė. Hipochondrija – paranoja, kuri yra kur kas dažnesnė negu galėtumėt pagalvoti. Ir mano gyvenime ji tikriausiai nevešėtų šitaip smarkiai, jei nebūtų buvę atvejų, kuomet nutariau pasitikrinti, ar kuo nesergu ir paaiškėjo, kad hey, problemyčių visgi yra. Taigi, toji hipochondrija kartais ir naudos duoda – kai nenumoji ranka į sveikatą, išties gali užkirsti kelią rimtesniems susirgimams. Bet vis dėlto, aš nežinau, ar tiek paranojinti ir overthinkinti, kiek tai darau aš, yra normalu.

Kaip ir, spėju, ne vieno patyrusio hipochonriko, mano minčių srautas veikia štai šitaip – pradedu jausti kokį simptomą – pradedu Googlinti (tai žinoma) – atrandu, kad tas mano simptomas gali reikšti labai nejuokingus reikalus – registruojuosi pas gydytoją – gydytojas kraipo galva „aha, gal ir rimtai čia jums šitas“ – padaro tyrimus – tyrimas parodo, kad viskas gerai arba parodo, kad oi, tikrai ne viskas gerai – gydausi (arba, jei tyrimai geri, tai ne) – pasijuntu geriau (arba ne).

Ir visa tai būtų visai neblogai – nes savo sveikatą prižiūrėti būtina ir tikrai better safe than sorry. Bet, bet, bet – kiekviename mano aprašyto proceso žingsnyje mano galvoje sukasi daugybė minčių. Apie tai, o kas, jei viskas bus blogai, o kas, jei per savo aplaidumą nepasirūpinau savimi anksčiau, o kas, jei tas abejingumas turės padarinių visam likusiam gyvenimui. Kartais užpuola tokia baisi, stingdanti baimė, kad vieną dieną viskas baigsis, viskas praeis ir tu nieko negalėsi padaryti. Nes jau bus per vėlu.

Lygiai tas pats galioja, kai eina kalba apie mano artimuosius ir draugus. Neužtenka man savų paranojų apie save, labai sėkmingai stresinu ir dėl kitų.

Neneikime, ant žmonių baimių pastatyta, clickbaitinė žiniasklaida dosniai maitina tas mūsų, overthinkintojų, mintis. Net ir tada, kai liepi sau jos vengti, pasiveja ir išlenda iš už kokio kampo. Na, o tada matai, skaitai ir galvoji.

Reklama:

Kitas overthinkimo pavyzdys – nuolatinis jaudinimas dėl to, kaip kitus veikia tavo buvimas – žodžiai, elgesys, tie patys pokštai. Ar tinkamai elgiuosi su žmonėmis, ar nieko neįžeidžiau, neužgavau ar nepersistengiau klausdama, juokaudama, ar ne pernelyg kritiškai vertinu situacijas. Kiek kartų galvoje suku mintis apie dėl nepaaiškinamų priežasčių nutrūkusius ryšius, nesuskaičiuočiau. Apgalvoju, išanalizuoju kiekvieną aplinkybę, kiekvieną pasakytą žodį, išsikeliu prielaidas, matau, kad nieko daugiau pergalvoti jau nebesugebėsiu, pasidedu kažkur šalin, o po kiek laiko ir vėl grįžtu. Ir vėl suku tą pačią plokštelę, galo tam nematyt.

Net ir prabėgus daugybei metų, šūsnis, krūvas, ilgiausius puslapius ištartų žodžių šiandien be vargo galėčiau atkartoti. Taip gerai juos prisimenu, nes savo galvoje juos prasukusi esu šimtus kartų. Nes nu – taigi reikia pasiparinti.

Ir dėl darbo aš nuolat jaudinuosi. Man labai patinka tai, ką darau ir, net, regis, suvokdama, kad viskas juda teisinga linkme, randu užtektinai kampų, dėl kurių reikėtų pasiparint. O jeigu aš iš tikro nieko nesugebu? O jeigu per lėtai dirbu? O jeigu susimausiu? O jeigu, o jeigu, o jeigu.

Kas blogiausio gali nutikti? – paklaustų psichologai. Aš nežinau, bet ir nenoriu sužinoti.

Šiandien su vienu žmogumi kalbėjomės apie tai, kad, kad ir kaip įnirtingai trankytum sau mental pliūchas ir bandytum grąžinti save į realybę, kad ir kaip griežtai siektum naudotis logika, o ne baimėmis ar kalte grįstais minčių klodais, ir priminti sau, kad visos tos parkės yra bereikšmės ir dažniausiai įsikalbėtos, nevaldomi jausmai ir striokai ima viršų ir daryk tu ką nori.

“Pala, pala, tu tikriausiai rimtų problemų neturi, kad turi prabangą skirti laiko galvoti apie visokius šūdniekius”, turbūt sakysit.

Gal, o gal tiesiog taip jau yra, kad nėr žmogaus, kuris gyventų sau ramų gyvenimą dėl nieko nesijaudindamas. Tik vienas jaudinasi dėl skrydžių į kosmosą ar širdies operacijų, kurias atlieka, o kitas – dėl to, kad varnėnai vyšnias nulesė. Problemos, regis, nesulyginamos, tačiau žmonių jausmai ir reakcijos į jas – ne visada adekvačiai pasireiškiantys ir prognozuojami ar suvaldomi. Todėl mane visada truputį stebina patarimas vengti streso. Nežinau, kur ir kokį niekur ir nė kiek neblaškantį gyvenimą turi gyventi žmogus, kad jis dėl nieko nesijaudintų ir dėl nieko jam širdelė nevirpėtų.

Na, bent jau tokie, kaip aš, visada susiras, dėl ko išgyventi. Dabar tiesiog stengiuosi visas tas sruventi nepaliaujančias mintis nukreipti teigiama linkme – kai baisu, kad kažkas bus blogai, labiau vertinu tai, ką turiu, vengiu kažką atidėlioti, kai stresinu dėl darbų – dar labiau stengiuosi, kai bijau, kad nesimato, kaip smarkiai myliu, pasistengiu, kad dėl to klausimų nekiltų.

Ir ne, šis tekstas tikrai nėra bandymas ieškot paguodos. Kaip visada, tik noriu pasidalinti pasvarstymais. Ir, jei kartais, o gal ir dažnai, jaučiatės panašiai, parodyti, kad jūs ne vieni. Ir visi šitie overthinkinimai – neišvengiama mąstančio žmogaus kasdienybės dalis. Ar ne?

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.