Pirmyn į turinį

Kategorija: Be kategorijos

Koronavirusas: kaip kiekvienas mūsų gali padėti

Prasidėjus naujiems metams, mėgstam prisirašyt sąrašų su pasižadėjimais. Tokie daugiau skaitysiu-mažiau tinginiausiu-daugiau sportuosiu-mažiau meluosiu linksmieji kalneliai. Dažnai tie pasižadėjimai griūva sausiui dar nė nepasibaigus, iš pradžių graužia sąžinė, o paskui užsimirštam.

Šitas pavasaris turėjo būti kitoks.

Palikite komentarą

Apie mano mylimiausią lietuvių rašytoją ir įkvėpėją – Ugnę Barauskaitę

Ugnė Barauskaitė, kaunodiena.lt nuotrauka

Pakalbėkime apie įkvėpimą.

Yra tokia rašytoja bei radijo laidų vedėja, filmų įgarsintoja Ugnė Barauskaitė. Jei klausotės ar kada esate klausęsi radijo stoties M1+, jos balsas jums tikrai turėtų būti girdėtas, nes laidas ten ji veda jau daugybę metų. Be visų šitų rolių, Ugnė Barauskaitė dar yra ir rašytoja. Viena mano mėgstamiausių.

Jos citatomis dalinusis esu ne kartą, bet niekada nesu rašiusi apie tai, kokią didelę įtaką man ir mano norui rašyti padarė jos kūryba.

Palikite komentarą

Parkė ant parkės, o ta parkė dar ant parkės

Įspėjimas: jei mėgstat pamokslaut apie tai, kad kažkas zyzia dėl bereikšmių problemų (aka first-world problems), aplenkit šitą tekstą penkių kilometrų spinduliu.

Panašiomis temomis jau esu rašiusi ne kartą, tad dovanokit, jei kartosiuosi. Mano blogas veikia kaip savianalizė ir nėra man geresnės terapijos už rašymą. Tai ir toliau narplioju.

Palikite komentarą

Kaip vokiečių porelė prieš du dešimtmečius išdūrė visą meno pasaulį

Maxo Ernsto paveikslas “Solitary and Conjugal Trees” (1940) m.)

Kai dėsčiau anglų kalbą suaugusiems, vienas iš daugybės to užsiėmimo privalumų buvo darbas su vis naujais vadovėliais, kuriuose būdavo apstu įdomių tikrų istorijų.

Štai taip aš sužinojau apie vieną įdomiausių kada nors įvykusių nusikaltimų, apie kurį noriu papasakoti ir jums. Jei mėgstat detektyvus ir apie šitą istoriją girdėti dar neteko, šį tekstą turėtumėt skaityti apsiseilėję, o vėliau, numanau, jūsų laukia smagaus papildomų šaltinių nagrinėjimo valandėlė.

Kiek pabandžiau paieškoti, išsamaus ir detalaus šios istorijos nušvietimo lietuvių kalba internetuose neradau. Nu, arba nemoku ieškoti. Tai pabandysiu papasakoti pati.

Palikite komentarą

Apie aukštą ir žemą lygį ir tvirtinimus, kad kažkas yra ne lygis

Kartais išgirstu tokių visokių pasakymų, kaip kažkas yra ne lygis. Ne lygis lankytis Bixuose, ne lygis pietauti profkės valgykloje, ne lygis drabužius pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėje ar Maximoje, ne lygis pirkti nukainotas prekes, ne lygis kosmetiką pirkt Droge, ne lygis baigti pedagoginį, o ne VU, ne lygis turėt ir žiūrėt teliką, ne lygis dirbt mokytoju, barmenu, ar pardavėju, ne lygis važinėti viešuoju transportu, vairuoti seną automobilį, naudotis Huawėjum, o ne iPhonu, Lenovo, o ne Macu, gyvent Pašiluose, o ne Senamiestyje, gert Švyturio Extra, o ne Kronenburgą, o jau pats didžiausias ne lygis yra klausytis lietuviškos pop muzikos.

Jei taip einant per sąrašą dalykų, kuriuos esu girdėjusi esant ne lygiu, tai aš esu pats didžiausias ne lygis, kokį esat sutikę. Keista, kaip dar kas nors iš viso su manim bendrauja.

Dalykai gali patikti arba nepatikti, bet juos niekinti dėl to, kad jie yra ne lygis – ne kažką. Man nepatinka Cicinas ir jo koncertus neinu, bet ir gerai, kad egzistuoja jis toks kaip reiškinys, nes juk pilna žmonių, kuriems jis suteikia tiek pat džiaugsmo, kiek man Depechai.

Dalykai gali patikti ir nebepatikti, arba kaip tik – nepatikti ir pradėti patikti, tad nereikėtų spjaudyt į šulinį.

Man nepatinka austrės ir tikras šampanas – o čia jau tikriausiai būtų lygių lygis, ale nieko su savim negaliu padaryti, gal kada nors pradės patikti. Su klasikine muzika tas pats.

Yra kokybiški ir nekokybiški dalykai ir taip, dažnai jų kaina signalizuoja aukštesnę kokybę, bet būna ir taip, kad kainuoja tik logotipas, o ne vertė.

Jei jums verčiasi liežuvis apie kažką sakyt ne lygis, labai didelė tikimybė, kad dar nesat iššikę kažkokių asmeninių nevisavertiškumo kompleksų. Ir kaip taisyklė – kuo žemesnė savivertė, tuo didesnis logotipas ant bliuskės ir tuo labiau norisi apie jį papasakoti. Žema savivertė tikrai nėra kažkoks dalykas, dėl kurio turėtų būti gėda (pati su ja dirbu kasdien, tik ne lygio-ne lygio tematikoj) tik gali būti, kad šito sau dar nebuvot diagnozavę.

Mes, lietuviai, kaip tauta šiaip turim rimtų problemų su saviverte, kuri materialiniam saugumui augant pamažu kyla, bet to pagirias vis dar jaučiam. Dėl to pas mus taip vis dar klesti blizgučiai ir beskonybės paradai, iš to kyla ir visos tos varžybos pas ką mandresnės šmutkės, automobilis, namai, plaukai ar ragai, dėl to per šventes stalai lūžta, o pilvai pučiasi. Nepykit, bet dėl to miestams taip ir norisi tarpusavyje razborintis, katro eglutė gražesnė. O koks nelygis, jei ne itin puošni, vaje, vaje.

O kai viskas namie gerai ir nieko netrūksta, ir baimės nelanko, ir su saviverte viskas tvarkoj – nei tų šmutkių mandrų noris, nei tuo logo kažkam pamosikuot. Nebent tas logo reiškia kokybę ir faina pačiam tuo kokybišku daiktu naudotis.

Vat yra visgi vienas dalykas, kas man yra ne lygis. Tai – keltis, pūstis, įsivaizduoti ir demonstruoti, kad esi už kažką viršesnis, geresnis ir turtingesnis. Nes tai yra nepateisinama bet kokiomis aplinkybėmis ir nėra situacijos, kuomet tai būtų lygis. O ir be to, gyvenimas jau toks dalykas, kuris mėgsta nustebinti – tad vieną dieną besipūsdamas gali taip dribti į purvus, kad gali ir nebepavykti išlipti.

Palikite komentarą