Pirmyn į turinį

Paradoksas

Kai mudu žaidžiam, tirpsta ledas. Tik, deja, trumpam.
Žinai, aš visada sau prisižadu gyventi taip, jog žmonės, mane stebėdami sakytų : „Na šitai tai ir sekas.” Ir norėtų būt šalia. Tik niekada man tai nesigauna. Niekas nenori būt šalia žmogaus, kuris tarsi neigiamos energijos šaltinis visus atbaido. Niekas nenori klausyti irzlaus padaro išpažinčių. Juk ir pati visad kartoju, kad kitų gyvenimai – visiškai man neįdomūs. Tai kodėl kitiems turėtų rūpėti maniškis?
Ji man sakė, kad žmonės dažnai būna būtent tokie, kokių jie nemėgsta. O jei aš tokia, kokių nekenčiu, tai esu reto bjaurumo sutvėrimas.
Ir žinai, jau pradedu tikėti, jog Ji nemelavo.
Manęs visada nemėgsta tie, kuriais susižaviu. Ir įsižiūri tie, kurie man šiurpą kelia
.

4 Komentarai

  1. nekenciuROZINIUdrugeliu nekenciuROZINIUdrugeliu

    paradoksalu…

    o buna akimirku- norestusi "aukso viduriuko".

  2. Manta Manta

    dažniausiai nėra taip kaip norėtųsi…

  3. Maryte Maryte

    Dekui uzh komentara 🙂

    Stengiuosi ash taip save tikint, bet kol kas nepavyksta. O deja… 100% marazmas, bet bent kokios naudos, ar dziaugsmo ir geros nuotaikos, nepavyksta man ishspaust.. Na, bet dar yra laiko pasitaisyt 🙂

  4. EternalEnigma EternalEnigma

    O…Pavydėtina mintis- "kitų gyvenimai man visai neįdomūs".

    Kad man taip truputį mažiau kitais domėtis. Nes vis prarandu save. Kaip TAU pavyksta?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.