Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?
-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?
<…>
Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.
Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.
Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.
<…>
-Ačiū, buvo miela…
-Bau-mi-la?
“Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”
Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.
“Čia ne gimtadienis – das ist Oktoberfest!”
Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.
However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.
Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.
Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.
Amen.
Pakomentuok Pirmas!