Be tavęs viskas kvaila.
Ir tikrai. Kvailos gatvės, gėlės, mašinos, televizorius kvailas, žmonės kvaili. Aš kvaila. Jei kas ir atrodė aišku prieš išvykstant, tai dabar neaišku niekas. Paskutiniai metai universitete, amžius, kuris kažkada atrodė jau toks solidus, kuomet viskas jau turėtų būti aišku. Dabar nebežinau, nei kur teks nakvoti už savaitės, nei kur grįšiu pavasarį, nei draugai kas nei priešai nežinau. Aš ir vaikas ir senis, bijau pasaulio, bet jau žinau, kad didžiausias turtas, dėl kurio noris kovoti – ramybė. Ne tyla, ne muzikos neskambėjimas ar kaimynų vaidų negirdėjimas, ne. Ramybė, kai sėdi paryčiais karlsplatze prie fontano, šneki su nepažįstamaisiais, nesi tikras dėl kelio į namus, bet žinai, kad viduj ramu. Ak, kaip laukiu ir tuo pačiu prisibijau žmogaus, kuris grįš vasarį. Bet užvis labiau džiaugiuos, kad gyvenimas dovanoja tas klaidžias keliones, kai pamažu ieškai savęs ir jauti, kaip galvoje atsiskiria juoda ir balta, akmenys ir perlai, mylimi ir nelabai.
Pakomentuok Pirmas!