Vakar taip jau nutiko, kad atsidūrėme netoliese miesto įvykių epicentro – išleistuvių. Pasileido, jei neklystu, Balčikonio gimnazija, o tuo pačiu mums, po kelių parų gamtoje jau spėjusiems patapti miško vaikais, padavė seniai regėtų vaizdų ir peno atsiminimams.
Kai baigiau aš, mano mokykla išleido daugiau nei 250 (pamatytumėt vinjetę, gali užtrukst ir pats savęs ieškodamas) mokinių. Išleistuvės, kaip ir dauguma Panevėžy, vyko Kultūros rūmuose. Dėl neįtikėtinos masės žmonių (mokiniai, tėvai, mokytojai, broliai, sesės, sužadėtiniai, etc.). Tūsas vyko ir salėj, ir lauke, ir priestate ir aplinkiniuos užkaboriuos. Visi buvo žiauriai solidūs, visi buvo žiauriai pasipuošę (tiek tortų (suprask, prašmatnių suknių su devyniais nuometais) kiti žmonės nepamato per gyvenimą, kiek jų ten buvo tą vakarą).
Visa mokykla klykė pagal puikiai atidirbtą atitinkamo ansamblio repertuarą, kūliais vertėsi žaidimuose bei šoko traukinuku (direktorius varė prieky ir vaidino, kad eina garas). Nemoku apsakyti, kokia solidi ir didelė tuomet jaučiaus (labai nujaučiu, kad ne aš viena). Kur ten nesijausi, kai esi apsirėdęs rūbais, mažų mažiausiai dešimtmečiu lenkiančiais tavo tikrąjį amžių, su kirpyklinėm garbanom bei tona makiažo.
(Solidumas baigėsi šeštą ryto trim pusnuogiams bendramoksliams plaukiant paskui paleistus vainikus, šimtu pavydėtinai įkaušusių tėvelių bei čeburekais prie vispario.)
O moralas kame? Moralas tame, kad dabar, po penkių metų (oho) stebint visą tą procesą, suvoki, kokį cirką tuomet kėlėm nieko neprašyti ir gal ir gerai, kad nuotraukų išliko nedaug. Dabar bene visi atrodom kur kas paprastesni, subtilesni ir ne su dangų remiančiais ragais. Smagu buvo labai, bet kaip gerai, kad tas laikotarpis jau pareity.
Pats geriausias laikotarpis buvo.
Man tai vis geriau ir geriau, tik jau kitaip. Nenostalgizuoju 😉