2025-aisiais skaičiau truputį mažiau negu 2024-aisiais, bet vis tiek, kaip man, nemažai. Internetuose matau žmones besidžiaugiančius 50+ perskaitytų knygų, tai mano skaičiai kur kas kuklensi, bet džiaugiuosi, kad šiais laikais, kai taip sunku susikaupti, į knygą sutelkti dėmesį vis dar kažkiek pavyksta.
Net 16/20 knygų (#10, #14, #15 ir #16 turiu pati) skolinausi iš Adomo Mickevičiaus bibliotekos. Grįžti į biblioteką man jau kelintus metus iš eilės yra didžiulis džiaugsmas. Knygų skolinimas iš bibliotekos padovanoja drąsos rizikuoti pabandyti skaityti tai, ko pati pirkti nesugalvočiau (nepatiks – nieko tokio, grąžinsiu), o šitai išvirsta į netikėtus sau atradimus. Kartais knygas užsisakinėju pagal sąrašą ir tik ateinu pasiimti, o kartais kelias valandas prasitrinu tarp lentynų žiūrinėdama ir rinkdamasi gyvai.
Kaip ir pernai, šįkart pasidalinsiu skaitytų knygų sąrašu (chronologine seka) su jų išleidimo metais, vertinimu, kurį palikau Goodreads (mano paskyra ten, jei norit sekti), trumpais įspūdžiais ir viena kita citata (jei matysiu to vertų). Tai, kokia kalba užrašytas pavadinimas, reiškia, kuria kalba knygą skaičiau. Jei knyga nepatiko, per daug nesiplėsiu.
1. Andrea Levy – Small Island, 2004, 5/5. Nuostabi, nuostabi knyga. Labai faina su tokia buvo pradėti savo skaitymo metus. Šią knygą pastebėjau kažkurios kelionės metu (lyg ir Edinburge? O gal Berlyne?..), naudotų knygų knygyno vitrinoje. Užsižymėjau, bet tąsyk nepirkau, užtat vėliau radau bibliotekoje. Romano veiksmas vyksta po Antrojo pasaulinio karo. Jame pasakojama keturių veikėjų – Hortenses ir Gilberto, jamaikiečių, atvykusių į Britaniją ieškoti geresnio gyvenimo, bei Queenie, juos apgyvendinusios baltaodės anglės ir jos vyro Bernardo, priešiškai žvelgiančio į atvykėlius, istorija. Knygoje, be abejo, vyrauja migracijos, tapatybės, rasizmo temos. O man čia žaviausia buvo tai, kaip šioji istorija dėliojama iš kiekvieno personažo perspektyvos. Tekstas toks gyvas, toks turtingas ir smagus (ir net juokingas), kad, regis, net girdi veikėjus kalbant.
Labai rekomenduoju, nuostabus perlas.
2. Joe McGinniss – Fatal Vision, 1983, 5/5. Kaip ir nemažai jūsų, aš taip pat labai mėgstu true crime. Tik su tokio tipo filmais/serialais bėda tokia, kad, regis, viskas, kas geriausia, peržiūrėta ir rasti ką naujo ir kokybiško nėra lengva. O štai čia į mano rankas pakliuvo tokio žanro knyga.
Knygoje pasakojama tikra istorija apie JAV kariuomenės gydytoją Jeffrey MacDonald (kuris, beje, vis dar gyvas, jam dabar 82-eji), 1970 m. apkaltintą savo nėščios žmonos ir dviejų mažamečių dukrų nužudymu. Iš pradžių Jeffrey tvirtino, kad šeimą nužudė į namus įsibrovę hipiai (visai neseniai šalį buvo supurčiusi Mansonų šeimos žudynių istorija), bet tyrimo metu įtariamojo pasakojime ėmė matytis vis daugiau prieštaravimų. Daugiau nepasakosiu, paskaitykit patys. Tikrai labai įdomi knyga, kurią skaitydama laiką praleidau ne ką prasčiau negu žiūrėdama kokį The Keepers (čia būtų man didžiausią įspūdį palikęs true crime serialas).
3. David Sedaris – Calypso, 2018, 5/5. Tai – esė rinkinys, kur autorius pasakoja apie savo tikrą gyvenimą – šeimą, santykius su vyru, požiūrį į senėjimą ir mirtį ir t.t. Čia buvo mano pirmas susidūrimas su David Sedaris. Baisiai mėgstu literatūra, kuri priverčia mane juoktis, tad, skaitydama šią ir matydama, kad Sedaris tų knygų prirašęs daug, džiūgavau (kuo viskas baigėsi, sužinosite priėję #13).
„There are only two kinds of flights: ones in which you die and ones in which you do not.”
4. Naoise Dolan – The Happy Couple, 2023, 2/5. Žinokit, nieko neatsimenu apie šitą knygą.
Vieną popietę įsisukau į bibliotekos detektyvų skyrių, tai trys knygos iš eilės ir po to dar kelios (#9 ir #12) bus iš jo. Visas jas skaitydama smagiai praleidau laiką, bet, kaip tai dažnai nutinka su detektyvais, užvertusi paskutinį puslapį viską ir pamiršau. Tad, jei čia ieškote detektyvo rekomendacijos, užtenka pasižiūrėti į įvertinimus. Tų su 3/5 visgi nesiūlau, bet tos su 4/5 bei 5/5 tikrai vertos dėmesio.
5. Harlan Coben – Gone for Good, 2002, 3/5. Toks ilgas fever dream čia buvo, jau dabar ir sunku kažką prisiminti.
6. Helen Fields – Perfect Prey, 2017, 5/5. Veiksmas vyksta Edinburge, kur siautėja serijinis žudikas. Patiko ir siužeto lipdymas, ir nusikaltimo tyrėjų portretai. Geras skaitalas.
7. Samuel Bjork – I’m Traveling Alone, 2013, 3/5. Pradžia atrodė daug žadanti, tačiau istorijos išvystymas nesužavėjo.
8. Lisa Jewell – A Friend of a Family, 2003, 4/5. O čia buvo visiškai atsitikrinai prigriebta knyga, kuriai tokį aukštą vertinimą daviau dėl jos kitoniškumo – skaitydama jaučiausi kaip žiūrėdama tokius feel-good serialus kaip Gilmore Girls, Seventh Heaven, Parenthood ir pan. Nei čia buvo kokios intrigos, nei spėlionių, kaip kas vystysis, tiesiog jauki šeimyninė dramedy.
9. Jodi Picoult, Jennifer Finney Boylan – Mad Honey, 2022, 4/5. Skaitydama šią knygą ir ją pabaigusi dar nesupratau, kaip man ji patiko. Bet, žvelgdama į šitą 2025-ųjų knygų sąrašą būtent ją atsimenu su didžiule šiluma. Visų pirma, knygų koautorystė man atrodo keistas dalykas. Na, su dokumentika gal suprantamiau, bet grožinės literatūros rašymas keliese man sunkiai suvokiama. Bet čia tai išpildoma puikiai – knygos siužetas pasakojamas iš dviejų motinų perspektyvos, tad įsivaizduoju, kad abi autorės ir apsiėmė tų dviejų motinų roles.
Knygoje turime visus geram detektyvui reikalingus elementus: bitininkė Olivia su sūnumi Asheriu persikelia į mažą miestelį, kur nori pradėti naują gyvenimą. Netrukus miršta Asherio mergina Lilly ir prasideda ilgas ir klampus žūties tyrimas.
Ši knyga nustebino siužeto posūkiais, sužavėjo žmogiškumu, jautrumu, bendrai buvo labai gražus skaitinys – su dar ir įpinta netikėta, bet čia puikiai tikusia, bitininkystės tema. Šiaip įsivaizduoju, kad kažkada turėtų atsirasti ir filmas ar mini serialas pagal šią knygą.
Labai rekomenduoju, dabar lyg ir norėtųsi sugrįžti ir tą 4 pakeisti į 5.
10. Trevor Noah – Born a Crime: Stories from a South African Childhood, 2016, 5/5. Ši knyga namuose atsirado tik dėl to, kad ją nupirkau dovanų, mano pačios susidomėjimo ji nepatraukė. Bet štai ruošiantis į kelionę nebeturėjau, ką skaityti, ir supratau, kad šio leidinio dydis puikiai tinka į rankinį bagažą. Na ir ką, pasidovanojau sau netikėtai smagią kelionę į komiko Trevor Noah vaikystę ir paauglystę Pietų Afrikoje. Knyga buvo išties labai smagi, ją skaitydama netgi ėmiau galvoti, kaip panašiu stiliuku norėčiau papasakoti apie savo augimą Panevėžyje. Per 800k įvertinimų su 4.49 vidurkiu Goodreads yra ne juokas – ir, perskaičiusi visiškai nesistebiu, kad taip yra.
Labai rekomenduoju.
11. David Sedaris – Naked, 1997, 3/5. Žinau, kad čia – viena garsiausių Sedario knygų ir po Calypso ją ėmiausi skaityti su didžiuliu džiaugsmu. Na ir ką. Nežinau, gal aš esu suminkštėjusi, bet kuo daugiau skaičiau, tuo mažiau ten jaučiau klasikos satyros, autorius man tiesiog dažnai pasirodė MEAN (nežinau, kaip čia geriau lietuviškai įvardinti – grubus, kartus, nemalonus). Buvo kelios fainos vietos, bet bendrai tai vos pabaigiau ir dar vienos jo knygos, kurią buvau pasiėmusi, net nepradėjau.
12. Laura Shepherd-Robinson – Blood & Sugar, 2019, 3/5. Šio detektyvo/trilerio premisas atrodė žavingas – XVIII a. Londone jauna laisva juodaodė moteris Eugenia kreipiasi į advokatą Jamesą Byrną, prašydama padėti surasti dingusį vyrą – cukraus plantacijos savininką. Kas gerai: tikrai daug sužinojau apie vergovę, kuri tuo metu klestėjo ir šioje pasaulio pusėje (nors knyga grožinė, ją rengdama autorė rėmėsi daugybe istorinių knygų ir dokumentų) ir bendrai tarsi pratęsiau nuo Small Island pradėtas savarankiškas šios temos studijas. Kas ne taip gerai: ilgainiui pasidarė nuobodu, siužetas sunkiai įtikinantis, pribaigiau iš reikalo, nes pradėjusi žiovauti jau buvau persiritusi į antrąją knygos pusę.
13. Jodi Picoult – Plain Truth, 2000, 3/5. Po Mad Honey norėjau dar šį tą perskaityti iš Jodi Picoult kūrybos ir ilgai bibliotekoje stoviniavau prie lentynos su keletu ten buvusių variantų, kol išsirinkau šį. Romanas pasakoja apie amišų bedruomenėje gyvenančia paauglę Katie, kuri apkaltinama savo vos gimusio kūdikio nužudymu.
Iš esmės knyga buvo visai nieko, bet supratau, kad kiek pavargau nuo amerikietiško teisinio proceso aprašymų, kurių netrūko jau ir Mad Honey (kas buvo mažiausiai patraukli tos knygos dalis). Kaip suprantu, šitai Picoult kūryboje gana įprasta, tad, manau, truputį luktelėsiu prieš imdamasi skaityti kažką kito iš jos kūrybos.
14. Bret Easton Ellis – American Psycho, 1991, 5/5 (būtų galima, duočiau 10/5, hehe). Prieš ketverius metus pažiūrėjau filmą, kuris tapo man tų metų filmu, o rugpjūtį baigiau knygą, kuri be konkurencijos tapo 2025-ųjų metų knyga. Ir šiaip įsitaisė lentynoje prie tų pačių pačiausių. American Psycho – laiką pralenkęs nesveikai stilingas ir patrauklus kūrinys, reiškinys, kurį sunku apipasakoti, reikia patirti. Bet tikrai sutinku, kad ne visiems būtina.Labai prajuokino vienintelė Goodreadsuose esanti lietuviška knygos recenzija, kur skaitytoja bendrai ryškiai viską pro šalį supratusi dar ir pastebi, kad jos skaitytame lietuviškame leidime trys skyriai be pabaigos: „tikriausiai pamiršo užbaigti sakinius”. Aha, brokas turbūt.
15. Arvydas Stašaitis, Darius Pocevičius – Kaip kūrėme kapitalizmą, 2021, 4/5. Tai – vieno garsiausių visų laikų Lietuvos verslininkų Arvydo Stašaičio atsiminimų knyga apie laukinius 1980-1994m. ir jo verslavimo kelionę. Buvo smagu skaityti apie jį ištikusios nuotykius ir kuriozus, knygoje netrūko savigyros (bet nusprendžiau dėl šito per daug nepykt, ką jau čia), tačiau ilgainiui pasirodė monotoniška, į pabaigą vis daugėjo Stašaičio filosofavimų ir postringavimų, regis, siekiant ištęsti knygos apimtį. Bendrai jaučiuosi gerai praleidusi laiką, bet 30% turinio būtų galima išmesti ir nieko neprarastume.
16. Richard Balls – A Furious Devotion: The Authorised Story of Shane MacGowan, 2021, 4/5. Pirmasis leidimas rašytas dar prieš Shane mirtį, o mano turėta versija – jau papildyta jam iškeliavus anapilin.
Yra toks (diskutuotinas) pasakymas: sex is like pizza – when it’s good, it’s good and when it’s bad, it’s still pretty good. Tai man taip yra su muzikinėmis biografijomis. Netgi ne tokios geros, jos vis tiek pakankamai geros ir mane džiugina.
Ši skaitėsi visai nelengvai, tačiau bendrai jaučiuosi labai daug sužinojusi apie Airiją ir jos muziką, Shane kelią, jo aplinką, nemažai ir prisijuokiau, skaitydama apie visokius nesąmoningus jo gyvenimo nutikimus.
Nesakyčiau, kad perlas, bet tikrai verta dėmesio. Ypač, jei esat Shane ir Pogues fanai (aš dar nesu apsisprendusi).
We watched our friends grow up together
And we saw them as they fell
Some of them fell into Heaven
Some of them fell into Hell
17. Aarto Paasilinna, Aida Krilavičienė – Gudrioji nuodų virėja, 1988, 3/5. Čia turbūt buvo kažkokia pamokanti šiuolaikinė pasakėčia, bet aš nei ką supratau, nei ja mėgavausi. Vėlgi, pribaigta, nes buvo įpusėta.
18. Ocean Vuong – On Earth We’re Briefly Gorgeous, 2019, 4/5. Ši knyga man buvo toks rollercoasteris – iš pradžių mėgavausi, paskui vargau ją skaitydama, bet pabaiga gavosi tokia literatūriškai graži, kad ramiausiai įpaišiau 4 žvaigždutes.
Ši knyga – tai autoriaus, iš Vietnamo į JAV pabėgusio homoseksualaus vaikino laiškas, kreipimasis į tėvą. Tai prisiduodu, kad man tikrai ne visada išeina mėgautis tokios tematikos kūriniais jau vien dėl to, kad tapatintis tai neišeina – nežinau, kaip jaučiasi žmogus su tokiomis problemomis, nes tokių problemų turėjusi nesu.
Taipogi, pritrūko siužeto nuoseklumo, kažko, kas įtrauktų ir kviestų sugrįžti. Tačiau pripažįstų, kad literatūrinė tapyba mane visgi pačiupo ir sužavėjo.
„A page, turning, is a wing lifted with no twin, and therefore no flight. And yet we are moved.”
„Remember: The rules, like streets, can only take you to known places. Underneath the grid is a field – it was always there – when to be lost is never to be wrong, but simply more.”
„There is so much I want to tell you, Ma. I was once foolish enough to believe knowledge would clarify, but some things are so gauzed behind layers of syntax and semantics, behind days and hours, names forgotten, salvaged and shed, that simply knowing the wound exists does nothing to reveal it.
I don’t know what I’m saying. I guess what I mean is that sometimes I don’t know what or who we are. Days I feel like a human being, while other days I feel more like a sound. I touch the world not as myself but as an echo of who I was. Can you hear me yet? Can you read me?”
19. Valerie Perrin – Fresh Water for Flowers, 2018, 5/5. O dievulėliau, kaip man patiko šita knyga. Tai – Violetos, mažame Prancūzijos miestelyje įsikūrusios kapinių prižiūrėtojos, istorija. Daugiau siužeto atskleisti nenoriu, nes bijau papasakoti per daug, tačiau žanro prasme, sakyčiau, čia persipina ir romantika, ir mistika, ir šiek tiek detektyvo.
Knyga yra nepaprastai (bet ne lėkštai) jausminga, tikra, išjudinanti, įtraukianti, paliečianti – nuostabi literatūrinė patirtis. Ją skaitydama jaučiausi esanti prie pat tų aprašytų veikėjų, kartu išgyvenau jų situacijas, kartu sėdėjau užkandinėj ar vaikščiojau po kapines. Prancūzų kalbos nemoku, tad nežinau, kokios išties kokybės buvo šis vertimas į anglų kalbą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kiek daug jį skaitydama gebėjau pajusti, numanau, kad puikus.
Labai, labai rekomenduoju, noriu daugiau tokių knygų.
„I’ve always loved life. I love eating, I love fucking. I’m all for movement, amazement. If you fancy sharing my pitiful existence, to shed some light on it, you’re most welcome.”
„You must learn to be generous with your absence to those who haven’t understood the importance of your presence.”
„When we miss one person, everywhere becomes deserted.”
„If a flower grew every time I thought of you, the earth would be one massive garden.”
„It’s the words they didn’t say that make the dead so heavy in their coffins.”
20. Christie Tate – Grupė: kaip vienas psichoterapeutas ir ratas nepažįstamųjų išgelbėjo mano gyvenimą, 2020, 3/5. Pati esu Grupėje ir apie šią knygą sužinojau iš savo Grupės narių, kurios jau buvo ją skaičiusios ir kurioms ji labai patiko. Aš pati labai vengiu skaityti vertimus iš anglų į lietuvių kalbą. Profesinė liga, net kai vertimas geras, man sunku nematyti, kaip skambėjo originalus tekstas ir kaip skaitant originalo kalba viskas skambėtų organiškiau. Tačiau angliškos versijos bibliotekoje neradau, o pirkti nenorėjau, tad pabandžiau.
Tai šitas vertimas buvo tiesiog pasityčiojimas iš vertimo meno/amato (apstu epizodų, kur surašyti kliedesiai, kai kur nesutikrinti faktai (pvz., minimas dainininkas Bilis Holidėjus). Aš suprantu, kodėl taip nutinka – knygos leidžiamos palyginus nedideliais tiražais, vertėjams mokama nedaug, tad knygas verčia ne tik tikrai geri vertėjai, o ir tie mažiau apmokami galbūt turi mažokai motyvacijos labai stengtis.
Kad ir kaip ten būtų, knyga buvo įdomi dėl to, kad turėjau progą palyginti autorės ir savo Grupės patirtis, geriau suprasti, kaip veikia toji grupinė terapija, kokius lūkesčius turėčiau jai turėti. Tai bendrai patirtis buvo okei, bet, jei skaitysit, pagailėkit savęs, imkit originalo kalba.
***
O šiandien yra sausio 25 ir aš esu ~ 250-ajame savo skaitomos pirmosios šių metų puslapyje iš ~700. Tai sėkmės man šiemet toliau vejantis savo skaitymo tikslus.
***
Jei tau patinka tai, ką rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
Pakomentuok Pirmas!