Pirmyn į turinį

Žyma: Nicolas Jaar

Pagaliau ramybė

Neįtikėtina, bet aš išgyvenau šiandieną. Penkios paskaitos su nesveiku krūviu ir krūva įsipareigojimų. Dar labiau neįtikėtina, kad viršijau savo lūkesčius ir turiu laisvę iki pirmadienio. Gal ir gerai, kad niekas nepasirašo lįsti iš namų – bus proga atsiduoti muzikos eksplorinimui, ko neteko daryti jau kaži kiek laiko ir filmų šlamštimui. Planuose – Liquid Sky, Bjutiful, A Fish Called Vanda, Sonnenallee (gal jau pagaliau) ir Vicky Christina Barcelona (matytas, bet tokia nuotaika).

Net keista kuriam laikui atsikvėpti nuo įsipareigojimų. Šiandien sėdėjom prieš saulę ir gėrėm kavą – trumpą akimirką net pajutau tą visų apkalbėtą pavasarį. Iki pilnos laimės tetrūksta išsidrėbt vonioje, kurios, deja, neturime.

Pasakyk tu man, prašau, kodėl būnant Vilniuj šėlti elektroniniuos vakarėliuos, klausyt techno ir panašių velnių bei egltis netinkamai noris šimtą kartų labiau nei vakarėlių sostinėj – Berlyne? At least for now lyriškas gitarų ir ramių pasisėdėjimų etapas is over. Vandens vandens, kramtomos gumooos. Na, gal ne taip stipriai, bet va.

Nicolas Jaar – Space is Only Noise if You Can See. Vuolia.

Palikite komentarą

Mergaitė pasimetėlė

Tiesa, labai gražus ir beveik estetiškas laikas Jaar’e pristabdė šiek tiek ir mano jau įsibėgėt spėjusį skeptiškumą. Bet visgi keista, kad dailiai ir meiliai regiu daugiau Lietuvoj, kur gi daug daugiau blogybių lyg ir turėtų būt nei čia! Galbūt tėvynės kasdienės sąlygos tiesiog įsišakniję manyje, o štai svetimos šalies navarotai – erzina.

Ir visgi, turbūt, patarlė tiesą sako – lauke vienas – ne karys, tad nuo trečiadienio prasidės atvirų durų dienos (suprask, mano durų), ir miesto eksplorinimas su savais. Vienas savas jau čia gyvenęs, tad tikiuosi, jog malonių siurprizų netrūks. O atvirų durų dienomis vadinu dėl to, kad per dvylika dienų sulauksiu 8 svečių. Nei daug nei mažai, juk senais laikais tiek apsilankydavo per vakarą, tik skirtumas tas, jog šie vizitai bus šiek tiek ilgesni nei viena tūso naktis, o ir asmeninių atsakomybių (universitetas, darbeliai ir visa kita) koncentracija vasarį susikaups nemenka. Visgi, gaila labai, kad teko pasakyti sorry, bet ne, dar penkiems žmonėms, kurie taip pat buvo sumąstę mane aplankyti. Niekaip nesuprantu, kaip visi taip talentingai sugebėjo pasirinkti tą patį laiką, kai tuo tarpu spalį ir lapkritį kukavau čia sau viena (su 1 išimtimi). Nors ne, suprantu aš viską, taip jau gaunas, kai atidėliojama ikipaskutinio, o dar ir ekstremaliai žemos bilietų kainos daro savo.

Šiąnakt aš vėl namie (rašyta penktadienį) (trečias savaitgalis iš eilės! asmeninis rekordas nuo 2006-ųjų, minia žiopčioja iš nuostabos, yeah). Skaitinėju literatūrą ir naršau internetą, bandydama bent kažką suprasti apie magistro studijas. Nes, jei pavyks šiemet užbaigti bakalaurą, gal visai protinga būtų neapsileisti ir varyti toliau. Bet čia atsiremiu į baisiai aukštą ir plačią sieną, ant kurios surašyta krūva klausimų – nei ką, nei kur studijuoti norėčiau, nesu tikra, sunkiausia atsakyti į klausimą, ar noriu negyventi Lietuvoje? Jei reiketų atsakyti dabar, sakyčiau, taip, taip taip, aš noriu būti Lietuvoje, mat spygauju viduj iš ilgesio ir purtausi, kaip atsibodo svetimumo jausmas. Bet juk pažįstu save ir, kaip žinia, man, kaip ir kiekvienam, gerai ten, kur jo nėra. Kai jau grįšiu, matyt, keiksiu save už neišnaudotas galimybes ir veršiuos kažkur kitur.

Labiausiai dabar norėčiau pastovumo, bet, patikėk, labiau už viską to pastovumo ir bijau. Na žinai, kai viskas stabilu, baisu, jog niekas niekada niekaip nesikeis, nes nuotykiai ir intrigos būna tik filmuos, o ne žmogaus gyvenime. O dabar, sėdint kažkur, jaučiantis kažkaip, nežinant, kas bus toliau, to aiškumo norėtus labai. (blogas tas mano blaškymasis šiuo metu tuo, jog asmeninis/socialinis gyvenimas, kad ir kaip būtų netikėta, snaudžia kaip niekad – aną pavasarį juk gyvenau Californication lygio mūvyje su visokiais pagerinimais).

Palikite komentarą

Ieškau vyro kompiuteristo + Emocijų banga, užplūdusi po Nicolas Jaar pasirodymo

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė – visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius – Tomas Urbelionis

2 Komentarai