Pirmyn į turinį

Žyma: Meilė

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

Įrašas apie jausmus, interesantus, meilę ir jos nebuvimą

Gana dažnai per FB man parašo žmonės prašydami patarimo romantiniais klausimais. Kodėl jie kreipiasi į mane? Nežinau, tačiau, ko gero, paprasta parašyti žmogui, kurio nepažįsti ir kuris gali į tavo situaciją pažvelgti iš šalies bei pateikti nešališką savo nuomonę (nebūtinai ta nuomone privalu vadovautis, tikrai ne). Taigi, nutariau surašyti įžvalgas, kurių prikaupiau per 28-erius gyvenimo metus pabendravusi su daugybe žmonių, remdamasi ir savo, ir kitų patirtimis.

Man labai patinka du straipsniai šia tema – vienas interviu su psichologu, publikuotas dar prieš trejus metus, kuriame šaižiai ir tiesmukai išdėstytas požiūris į porų santykius (kaip suprantu, pokalbis verstas, tad kai kurie sakiniai skamba keistokai, tačiau esmė niekur nedingsta) ir dar kitas – mano numylėtojo Mark Manson ilgas (44 min read, jums ne juokas) rašinys, paskelbtas vos prieš porą savaičių, kai jau buvau pradėjusi pamažu užsirašinėti mintis tekstui, kurį skelbiu pati. Jei kai kurios mano mintys bus panašios į išreikštas šių žmonių, nereikėtų stebėtis, nes, pritardama jų mąstymui, reiškiu panašią nuomonę. Važiuojam.

Jeigu kažkoks interesantas, kuris neprivalo būti darbe, rašyti magistrinio, slaugyti sergančių senelių, nėra iš tikrųjų užimtas ir neserga pats, bet visgi renkasi laiko neleisti su jumis, žinokite, kad jūsų su tuo interesantu šviesi ateitis nelaukia.

Jei jūsų interesantas dingsta trims dienoms ir paskui apsireiškia it perkūnas iš giedro dangaus, o paskui vėl dingsta, didelė tikimybė, kad tą laiką, kai jis su jumis nebendravo, bendravo su kažkuo kitu, o dabar tas kažkas kitas paprasčiausiai yra užsiėmęs (arba su tuo kitu jam nepaėjo), tad jūsų pašnekovui tiesiog trūksta dėmesio ir jis kreipiasi į jus kaip į planą B. O kai jo planas A atsilaisvins, jis ir vėl pradings neribotam laikui.

Jei interesantas skambina po vidurnakčio (ypač, jei skambina per feisbuką, ko šiaip žmonės dažniausiai gyvenime nedaro), didelė tikimybė, kad skambinimo metu jis įpūstų daugiau nei pusę promilės ir jos drąsą skambinti įkvėpė įvairūs svaigieji gėrimai. BET. Jei interesantas, kad ir įkvėptas svaigiųjų gėrimų, renkasi skambinti jums, didelė tikimybė, kad norėtų jums skambinti ir neapsvaigęs, bet nedrįsta. Tačiau niekada negalit žinoti, gal jūs tų skambinamųjų sąraše koks trečias, o pirmieji du tiesiog nekėlė.

Jei turite ne vieną, o kelis interesantus, nesistebėkite sužinoję, kad tie interesantai savųjų irgi turi ne po vieną, o bent kelis.

Jei interesantas vengia su jumis fotografuotis bei prieštarauja, kad bendros nuotraukos atsidurtų internete, gali būti, kad jis paprasčiausiai nelabai palaiko visų savo asmeninių skudurų viešinimo kultūrą. Bet visgi, gali būti ir taip, kad be jūsų jis turi ir daugiau interesantų, tad tiesiog nepageidauja būti feisbukiškai pasisavintas ir paviešintas jūsų pašonėje.

Ir vis dėlto, nereikėtų pernelyg žavėtis ir pavydėti poroms, visuose socialiniuose tinkluose skalambijančioms apie savo tobulus santykius bei įtariai žvelgti į tuos, kurie internete santūriai viešina arba išvis nutyli, su kuo draugauja ir kasdien nekelia fotkių su bučiniais, katinais ir meilės prisipažinimais. Nebūtinai pas tuos garsiai apie viską kalbančiuosius viskas tobula, kaip ir ir nebūtinai pas santūriuosius kažkas ne taip.

Jei jūsų interesantas jau kaip ir turi jus, bet vis tiek tinderina, žinokite, kad į jus jis rimtai nežiūri. Jei jūs turite interesantą, bet vis tiek tinderinate, žinokite, jog tai ženklas, kad į jį rimtai irgi nežiūrite.

Jei su interesantu bendraujate tik girti, išgėrę arba pagiringi, gali būti, kad susitikę blaivūs nelabai turėsite ką vienas kitam pasakyti, bet pabandyti verta. Bet jei jums su interesantu smagu tik išgėrus, gerai pagalvokit, ar tikrai viskas čia tvarkoje.

Nepamirškite, kad svajonės – dalykas galingas ir visada reikėtų svajoti drąsiai. Su manimi sutiks tie, kurie jau įsitikino, kokia stipri gali būti žmogaus pasąmonė. Ne, čia aš ne apie kažkokius burtus ar margąsias magijas, aš apie norų konkretizavimą. Žinokite, kad norai išsipildo, tik mokėkite jos suformuluoti labai aiškiai ir tiksliai. Tačiau nepamiškite, kad užsispyrusiai sau sakyti „Noriu, kad Paulius/Milda/Saulius/Aistė mane pamiltų“ yra kvailoka. Didelė tikimybė, kad iš tiesų nereikia jums ten jokio Pauliaus/Mildos/Sauliaus/Aistės ir jūsų laukia visai kiti, netgi geresni dalykai su kažkuo kitu, tik jūs kol kas to nežinote. Geriau svajokite apie tai, kokiais būdo bruožais ir kokiomis asmeninėmis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kurį trokštate matyti šalia (kuo konkrečiau, tuo geriau, pasakymo „Noriu, kad būtų geras“ neužtenka (savaime suprantama, kad norit gero, kas gi nori blogo), verčiau sakykite „Noriu, kad mėgtų triphopą, kaip ir aš“, „Noriu, kad norėtų drauge keliauti į Aziją“, „Noriu, kad jam juokingi būtų dalykai, kurie juokingi man“.

Yra toks durnas mūsų su viena drauge sugalvotas testukas „Smėlio akimirka“. Kažkada labai susikaupusi jos paklausiau „O įsivaizduok, kad nu viskas, pasaulio galas, pabaiga, viskas baigiasi, vyksta smėlio akimirka (aš tikrai nežinau, kodėl tada buvo pasirinktas būtent šis terminas, bet jis prilipo) ir tu turi pasirinkti vieną žmogų, kurį nori matyti, ką pasirinktum?“ Tai čia tokia savotiška meditacija ir informacijos išsitraukimas. Gerai susikaupkite, pagalvokite ir be jokios gėdos ar kitų aplinkybių pasakykite sau, ką pasirinktumėte. Ir jei tas žmogus iki šiol vis dar nėra vedęs, miręs ar emigravęs į Antarktidą (nu labai brangūs bilietai ten, bet jei biudžetas leidžia, tai ir šis punktas ne toks baisus), pamėginkit imti ir gauti jį (angliškai skamba gražiau „Go and get them“). Aš žinau, kad viskas atrodo labai idiliškai ir lėkštai, bet gyvenam tai tikrai vieną kartą, o ne du, kaip sakė Žilva. Aš šiaip gyvenime dėl to dažnai ir prisidirbu su šituo mąstymu (ne tik romantiniuose reikaluose), bet, patikėkit manim, jei ne šitas mąstymas, neturėčiau daugybės tų nesveikai gerų dalykų ir prisiminimų, kuriuos turiu.

Jei jums tikrai patinka interesantas ir jūsų vidinis kompasas sako, kad reikia kažką daryt, tai jūs tai ir darykit. Jei jums atrodo, kad reikia žmogui, kurį matėt kartą, nusiųst į darbą gėlių, siųskit. Jei jums atrodo, kad žmogui, kurio nematėt penkis metus, nes jis gyvena tolimoj šaly ir bendraujat jūs tik žinutėmis, reikia įrašyti video sveikinimą su gimtadieniu, įrašykit. Jei jums atrodo, kad (nors toks elgesys ir prieštarauja visiems logikos ir sveiko proto dėsniams) turite sėsti į lėktuvą ir skristi kažkur, neaišku kur, susitikti su žmogumi, kurio nematėt šimtą metų ar niekada, bet kažkas viduj jums sako, kad reikia tai daryti – skriskit kuo greičiau. („Deal with the mess later.“)

Ir net jei viskas susiklostys ir ne taip, kaip užsisvajoję tikėjotės, jūs bent būsite pamėginę. Jei nemėginsit, nebus nieko, visiškai nieko.

Jei jums gėda prieš draugus dėl to, kaip jūsų interesantas atrodo, rengiasi ar kalba, labai gerai permąstykite savo vertybes ir atsakykite į klausimą, kas jums iš tikro svarbu. („Ne rūbais meilę juk lieti, o oda.“) Ir jei nutariate nebeplėtoti santykių su interesantu dėl to, kad jums neįtinka jo batai ar šukuosena, gali būti, kad dar nepribrendote normaliems suaugusių žmonių santykiams, kuriuose tokie dalykai visgi turėtų būti antraeiliai. Dailūs drabužiai ir išlavintas skonis – puiku, tačiau nėra nieko patraukliau ir žaviau už protą. Kad žmogus ne kažką pirmiausia signalizuoja ne drabužiai ir ne turimi daiktai, o tai, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis.

Jei interesantu džiaugiatės labiausiai dėl to, kad galite jo nepriekaištinga išvaizda pasipuikuoti prieš draugus, tačiau grįžę dviese namo neturite apie ką kalbėti, tai kamon, anksčiau vėliau viski šie santykiai eis velniop, na, arba laukia baisiai nuobodus gyvenimas.

Dažnai mėgstame įsižiūrėti žmones, kurie visai mums netinka, išties nėra reikalingi ir sėkmingi santykiai su jais neįmanomi, tačiau įnirtingai sau tą neigiame. Kai aptemdo akli jausmai, protas išsijungia, tačiau neleiskite sau užsiciklinti ten, kur nereikia. Laikas bėga, jūs su savo neadekvačiomis meilėmis niekur nejudate bei toliau meluojat sau. Jei netikite, kritiškai ir objektyviai pažvelkit į savo praeitį – negi neakivaizdu, kad kai kurioms simpatijoms, vos tik prasidėjusioms, buvo lemta žlugti ir dabar, prabėgus šiek tiek laiko visa tai atrodo visiškai aišku, tačiau aišku nebuvo tada, kai kliovėtės vien tik paikais jausmais?

Jei pamatėte, kad jūsų interesantas paliko įjungtą feisbuką, emailą, skype, paliko ant stalo atrakintą telefoną ir t.t., atsispirkite visoms pagundoms imti ir pradėti skaityti, su kuo ir apie ką jie susirašinėja. Svetimų chatų skaitymas ir telefonų tikrinimas dar niekam neatnešė nieko gera. Net jei nieko baisaus ten parašyta ir nebus, gali būti, kad imsite pretenzingai kabinėtis prie visko, ką perskaitysite ir susiinterpretuosite tą informaciją visai ne taip, kaip derėtų. (Kas ieško, prie ko prisikabinti, tas ras visada). Nepamirškite, kad, skaitinėdami kitų žmonių privačius pokalbius, negerbiate patys savęs. Jei randate save situacijoje, kuomet prieš jus įjungta interesanto paskyra ir niekas netrukdo nerti į skaitymus, tuč tuojau įjunkit sveiką protą ir tiesiu taikiniu spauskite „Log out“. Arba tiesiog patraukit į šoną kompiuterį/telefoną. Kitų geresnių sprendimų tokioje situacijoje nėra.

O štai bendrų feisbukų turėjimas ar vienas kito slaptažodžių žinojimas mano nuomone yra visiškas absurdas ir absoliutus privataus gyvenimo neturėjimas. (Kai tokios porelės išsiskiria, vienoms likusioms pusėms dažnai būna be galo sunku susigrąžinti prarastą asmenybę, užmirštus draugus ir prieš santykius turėtą savastį.)

Neleiskite, kad milijonas matytų filmų ir serialų formuotų jūsų požiūrį į žmonių santykius realiame gyvenime. Žinau, kad gali skambėti kiek juokingai, tačiau augome žiūrėdami labai daug TV ir iki šiol nemažai laiko praleidžiame akis įbedę į ekraną, tad kartais gali pasidaryti sunku atskirti realybę nuo herojų gyvenimo. Ir „Sex and the City“, ir „Californication“, ir „Seinfield“, ir „Gossip Girl“ ir dar daugybėje jų pagrindiniai herojai antrąsias puses keičia kiekvienoje serijoje, interesantus permeta dėl menkiausių smulkmenų, miega su geriausių draugų interesantais, o tie geriausi draugai jiems ilgai nesispardę už tai atleidžia, neišgėrę ofisuose plešia vieni nuo kitų drabužius ir čia pat vietoj užsiiminėja seksu, nepranešę išdygsta prie interesantų slenksčio ir oro uosto darbuotojams pernelyg neprieštaraujant bėga stabdyti kylančių lėktuvų. Ir vis dėlto, tikrame gyvenime tokių magiškų akimirkų yra truputį mažiau nei norėtųsi, tačiau mažiau ir serialinės dramos. Bet tuo tas tikrasis gyvenimas ir yra žavus. (Jei norit gero, realistiško filmo apie žmonių santykius, pažiūrėkit „Blue Valentine“. Tik nepažadu, kad nebus liūdna.)

Jei interesantas norės būti su jumis, tokios jūsų padarytos klaidos, kaip prastai parinktas filmas ar spektaklis, į kurį jį nusivesite, nepavykusi vakarienė ar prastai parinkta dovana Kalėdoms nieko nereiškia. Jei jums atrodo, kad ginčai kyla ar santykiai nesiklosto sėkmingai dėl tokių menkų dalykų, problemų esmė visgi slypi kur kas giliau.

Vertėtų nepamiršti, kad nusiteikimas, jog „Man gerai bus tik tada, jei šalia turėsiu kažkokį žmogų/tave“; „Aš be tavęs negaliu“ yra gana prastas. Reikėtų mąstyti šitaip: „Man vienam yra gerai, tačiau su tavimi – dar geriau“; „Aš be tavęs galiu, bet su tavim man kur kas geriau“.

Jei jums atrodo, kad gyvenime viskas susitvarkys ir pradės eiti gera linkme tik tada, kai susirasite antrąją pusę, tai nieko gero. Panaši mintis jau buvo suformuluota straipsnyje, į kurį nuorodą daviau prieš tai, tačiau dar kartą primenu. Jei esate vieni ir per mažai rūpinatės savimi (savo sveikata, išsilavinimu, išvaizda, laime) bei bandote save įtikinti, kad viskas pasikeistų tik tada, jei pašonėj atsirastų antra pusė, mąstote neteisingai. Na įsivaizduokite, jei nepaliaudami kankinat save ir elgiatės su savimi negerai, nesistengiate būti pati geriausia savo pačių versija, kaip galite tikėtis, kad iš dangaus ims ir nukris kažkoks stebuklingas altruistas, kuris ims ir staiga užsimanys užsiimti jūsų gelbėjimu? Galų gale, ar norite tam išsvajotajam puikiam žmogui, kurį ketinate sutikti, įsimylėti ir gal net nutarti kartu kurti bendrą ateitį numesti save visą sutaršytą, prastą ir pusėtiną? Kaip gi galite tikėtis, kad rasit nuostabų žmogų, jei patys būsite tik šiaip sau? Be kita ko, svarbu suprasti, kad santykių pradžia – ne laiminga pabaiga. Prasidėjus santykiams, viskas tik prasideda. Taip, ir didelis džiaugsmas, tačiau didžiulis bendras darbas – irgi.

Net jei ir penkis, dešimt, dvidešimt, šimtą kartų nepasisekė romantiniuose reikaluose, nenustokite stengęsi. Labai svarbu gyvenime tikėti gerais dalykais ir tikėti, kad ne visi žmonės, kuriuos sutiksite, bus savanaudžiai ir santykiai su jais pasibaigs tragiškai. Tik jei matote, kad vis lipate ant to paties grėblio, t.y. vis kartojate tuos pačius pragaištingai pasibaigiančius scenarijus, gerai susimąstykite ir pamėginkite kitą kartą kažką daryti kitaip.

Visų svarbiausia – elkitės su kitais taip, kaip kad norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

Apie Mano Mieliausiąją (Su gimtadieniu, Pokahonta)

Šiandien yra vieno man labai svarbaus žmogaus gimtadienis. (Svarbių žmonių mano gyvenime yra daug, todėl Jums gali atrodyti, kad dėl tos gausybės tas svarbumas pasidaro nebe toks jau ir svarbus, bet taip nėra.) Meilės turiu tiek, kad pakanka jos visiems mano mylimiems ir svarbiems. Ir tie mylimieji tai jaučia. O JI, toji šiandienos svarbioji, yra svarbiausių iš visų.

Ji yra ypatinga. Toji mieloji, su kuria viskas yra įmanoma. Su ja viskas yra įdomu. Su ja ir jai pildosi norai, paikiausios užmačios materealizuojasi. Su ja nebūna liūdna, nes net liūdėt su ja savotiškai žavu. Su ja išnyksta atstumai tarp Kanadų, Graikijų, Australijų ir Milanų. Su ja nebūna gėda.

Gyvenimas buvo, yra ir bus mielas, kai yra tokių draugų, kaip ji. Kai gulim išsitiesę nesvarbu kada ir kur, geriam šampaną ir niekas, gi niekas niekas nesvarbu.

Ji – ilgiausias ir audringiausias mano gyvenimo romanas, kuriam baigtis niekada neleisiu. Ji – gražiausia pasaulio moteris. Netikit? Et, netikėkit, bet tai tiesa. Ji – tikriausias žmogus, kokį jūs kada nors esate sutikę. Su gimtadieniu, miela mano.

Už „Trečią brolį“, už nufilmuotus filmus, kuriuos parduosim už 28.000eu, už „Smėlio akimirką“, už „Ant kiek rytoj pirmadienis?“, už kristalizaciją, šokančią ūdrą – melagį, už „Party Monster“, už „Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns“, už dieną upėje, už Hello Kitty, kuri kalba jausmais, už aštuonis devinto dangaus vienetus, už tai, kad prarijus obuolio kauliuką neišauga pilve obelis, už Neries ežerą, už visus vojažus, už tai, kad jei neturėsim, kur pasidėti, vis tiek pasidėsim, nes turėsim viena kita, už tai, kad mes degsim vienam pragare, už didžiausią meilę gyvenimui su visais jo kaprizais, už tai, kad turėjom nieko neturėt, bet turim viską, ką norėjom, už tai, kas jau buvo ir kas dar bus.

Aš tave beprotiškai myliu.

(Nobody knows me as well as you do.)

Bonus: listas, pagal kurį jau greitai vėl šoksim:

Rusko – Hold On

Flash mob – Need in Me

Depeche Mode – The Sinner in Me (Villalobos Mix)

Erasure – Always

Of Monsters and Men – Little Talks

Becker – Switch (Oliver Klein & Peter Jurgens Remix)

Foje – Vaikystės Stogas

New Order – 5 8 6

Peaches – Set it Off

Bronski Beat – Small Town Boy

Basement Jaxx – Where’s Your Head at

Groove Armada – I See You Baby

Tiga – You Gonna Want Me

Mercy Dance – Pabučiuok mane

Fedde Le Grand – Put Your Hands up for Detroit

Fischerspooner – Emerge (Dave Clarke Remix)

Slam – Lifetimes

Parachute Youth – Can’t Get Better than This

Crookers ft. Roisin Murphy – Royal T

Depeche Mode – Shake the Disease

Modeselektor – Let Your Love Grow

Lemon Joy su Irma – Balta Meilė

Agoria – Kofea

Elektra – Juda Tavo Rankos

Moby – Lift Me Up

Basement Jaxx – Raindrops

Smoke City – Mr Gorgeous (Mood II Swing Mix)

Palikite komentarą

Apie What’s Next, Samanthas ir Charlottes, liūtus ir avis, „Amneziją“, Somovą, Štombergą ir aistrą kambarinėms gėlėms

Norėjau kažkaip lyriškiau, bet ką jau ten. Gilius primadienio dūsavimus mandarinai ir savidisciplina gi visiškai sutvarko.

Tegu siurrealizmas virsta realizmu. Ir galima pasijuokti dar kartą iš savaitgalį išsijuoktų vėjų. Šįkart be iškarpų iš susirašinėjimų, nes visi perlai gimė gyvai.

Trumpai apie What‘s Next:

Prieškonferencinis dialogas, arba „apie neprigirdėjimus“.

„-Varau savaitgalį į What‘s Next.

-White Snake?“

Labai gerai tai, kad pranešimai ne ilgi, ne užtęsti, tie, kas pavarė, tai pavarė puikiai, Juozas is my love, su visais savo pričiūdais ir reklaminiais triūsikais, nes vieniems kai jau duota, tai duota, o kitiems net labai panorėjus taip nepavaryt. Kristupas Sabolius yra mano naujas interesas, pažadu sau rimčiau pasidomėti juo ir jo rašiniais, nes išklausyta ne pilna valanda buvo geras trigeris imt ir pamąstyt, taip labai maloniai.

Negerai: žiauriai neaiški programa. Užblūdijau ne aš viena, kitą kartą reikėtų aiškiau išdėstyti laikus. Gaila, kad kai kurie užsienio svečiai atsirado pagrindinėje scenoje, nors taip nieko doro ir nepasakė, o kai kurių vietinių pranešėjų mintys buvo kur kas įdomesnės, bet sulaukė mažiau dėmesio, nugrūstos į mažąją salę. Na, bet taip jau būna. Aj, nu ir eilini kartą wc situacija. Nu kamooon.

Absoliučiai visi verkė, kad nėra bariuko. Bet, kaip vienas draugas sakė, „Pop up bariukai dažniausiai būna su pop up policijos reidais“.

Aj, nu ir ne su mūsų gyvenimo būdu naivu būtų tikėt, kad suvaikščiosim į visą programą, ir šeštadienį atsikelsim į paskaitas, kai realybė tokia, kad šampanas laimi prieš sau numestas atsakomybes. Bet viskas bus gerai.

Juozo perlai:

1:„Jei aš vieną dieną pasirodau su triusikais ir kitą dieną nuperka 500 buteliukų kvepalų, tai aš parodysiu jums viską.“

2:„Gal kada atsiras tokie kremai, kur kaip lygintuvas ištiesina ten, kur reikia. <minia šėlsta> Gerai pasakiau, ania? Visi mes norim būti jaunesni, būkit ramūs. Gal jums neaktualu, man aktualu.“

Žmonių patarimai meilės tema:

„Būk Samantha, ne Charlotte.“

Apie geografines žinias:

„Varysiu į Slovakiją. O gal Slovėniją. Į Budapeštą žodžiu.“

Apie kelionių įtaką žmonėms:

„Jie nuvažiavę į Tailandą gal ir pasidaro linksmesni, bet po to ar turi ką pasiūlyt draugam?“

Apie lyrinius nukrypimus:

„Mes važiavom pas jį darbo reikalu pasiimti aplanko, bet pasimylėjom.“

Apie gerą atmintį:

„Kaip ten jo vardas? Laimonas? Aj joa, Dainius.“

Apie tobulus dj-ėjus (no racism intended):

„Dj Negriukas groja, šoka, nusirenginėja, mergos lipa, o jis mandagus, atvaro kartą į metus.“

Apie tai, kaip baigias gėrimai:

„Geri sau ledą.“

Apie pajamas:

„-Pirk būstą

-Tai kad išgalėčiau tik inkilą Radviliškyje.“

Apie puikius matematinius gebėjimus:

„-Kiek aš pučių turiu? Dv…ieną.“

Apie talentus:

„-Bet kaip tu gerai moki susikaupt.

-Ne, aš tiesiog miegu girtas.“

Apie talentus kalbai:

„Jis agresyvus ant anglų kalbos.“

Apie lemiamus faktorius:

„Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“

Apie Kiguolį:

„Kaip ten tas, Kotletas? Aj, Kugelis“.

Apie barų pavadinimus.

„“Amnezija“? Tai Kauno rajone yra. Stobal načnykas.“

Ar žinojote, kad Vilniuje yra bariukas „Savas ratas“? Bet ten renkasi tik savas ratas.

Apie higieną:

„Išsiprausiau su gaivikliais.“

Apie neįdomius pranešėjus:

„Ta moteriškė neįdomiai šneka, mums, pagiringiems, šou elementų reikia.“

Apie tai, kas trukdo progresui:

„Buvau stiprus ant fizikos, bet visą elektrą pragėriau.“

Apie savikritiką:

„Statybininkai išjuoktų pamatę pro langą, kaip mes čia mylimės.“

Apie atvirumą:

„Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad niekada nesakiau, jog Prisma – geriausia parduotuvė.“

Apie įvaizdžius:

„Barzdą bet kam uždėk ir gausis Somovas.“

Apie meilę gyvūnams:

„Man šuniukai patinka, nu bet ne penki.“

Apie savęs stabdymą:

„Aš tavo fotkes norėčiau laikint.“

Apie originaliausius wifi passwordus:

„Pas mus tai „Stombergas“ su „S“ didžiąja.“

Apie stimuliatorius:

„Geriausia kava yra ratai.“

Apie vakarėlius, į kuriuos nereikia eiti:

„Cementovkės visada šūdiniausi baliai.“

Apie etiketes:

„Ateik čia, Svieste, šaukė jis, nes anas su geltona striuke buvo.“

Apie įdomius būrelius:

„Yra čia toks būrelis. PGVS. (Patinai, gaunantys vaginalinio sekso.) Jų išskirtinė savybė ta, kad negauna.“

Apie kompleksus:

„Visada bandžiau savo ūgį nuslėpt. Bet ar pavyko.“

Apie filosofinius klausimus:

„Kas tave labiausiai taško iš judančių objektų?“

Apie realizmą:

„Aš niekada ir nesvajojau, kad mano santuoka ilgai truks.“

Apie įdomius polinkius:

„Aj, mes tai gėlių privalgom house parčiuose.“

Valgykit jūs kiek norit, tik atsargiai, neužsiraukit ant difenbachijos, nes galit bet kada mirt.

Ir šiaip gi, galit bet kada mirt, todėl reikia labai labai mylėti, daug juoktis ir nevaržyt savęs, nes žaviausios ir yra toks akimirkos, kai pasidavę jausmui jūs būnat tikriausi. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų ir kiek kartų tai jau būtų buvę sakyta. Kad ir kiek atsirastų bukapročių, velniai žino, dėl ko, užsimojusių maišyt jus su purvais. Liūtams avių nuomonė neturi būti svarbi.

Be juoko ir meilės gyvenimas būtų bevertis. Tai tiek.

Palikite komentarą

Apie fejerverkus, dumplainius, saldainius, gimtadienius, Opel Fiat’us, Nutellą, Sidro spalvos karstus ir nesibaigiančius egzistencinius klausimus

Sveikučiai. Žinau, kad laukėt, nes jau pradėjot judinti iš visų kampų KUR BLOGAS?

Tai prašom.

(Einasau, jau mėnuo prabėgo)

Aš kadangi gyvenime mėgstu siurrealizmą, tai pradėsiu nuo flashbacko į vieną šeštadienio vakarą, kuomet aš valgiau dumplainius. Dumplainiai užkabina ir tada jau nebegali sustoti. Ir valgai, kol apleidi svečius.

Apie kriterijus renkant mokyklos direktorių:

”Jo nepriėmė, nes jis metro šiampenkių ir ryžas.”

Apie orientaciją automobilių rinkoje:

“Jos mėgstamiausia mašina – Opel Fiat.”

Apie būsenas:

“O žinai, kai būna per jauku?”

Gyvenimo sarkazmas at its greatest:

-Ei, o kada tavo gimtadienis?
-Gruodžio dešimtą.
-Pala, kažkas dar yra gimęs gruodžio dešimtą… Aj, ne, mano močiutė mirė.

Gyvenimo sarkazmas at its greatest vol.2:

-O kiek tau bus metų?
-Dvymseptyni.
-Jau dvymseptyni?
-O ką, galvojai mažiau?
-Ne.

(Beje, mano geriausia draugė visus metus galvojo, kad jai šiemet sukaks 26. Kai perskaitė šį dialogą ėmė ir sutriko. Nes ji už mane penkiom dienom vyresnė. Sutriko visai kaip tie draugai, kurie nežinojo, kokiu adresu gyvena.)

Apie pasitikėjimą giminaičiais:

Apie fejerverkus:

”Šitie fejerverkai atrodo kaip saldainiai.”

Apie saldainius:

”Aš nesuprantu neskanių saldainių tikslo.”

Apie saldainius vol.2:

“Ar pažįstama situacija, kai paduoda bliūdelį saldainių ir visi “Vilniaus“ būna išrinkti?“

Apie moterų grožį:

Apie prisitaikymą:

„Sulytus pakelius rūkydavau kaip naujus.“

Apie šviesią ateitį:

Apie vaidmenis gvvenime:

”Aš Sūpynėse dirbau erke.”

Apie dėmesingumą moteriai:

„Aš jos net veido formos nepamenu.“

Apie optimizmą:

Mėnesio (jei ne metų) nuostaba: Pasirodo, kai kurie bernai, kai jų paklausi, ką jie veikia gyvenime (kas, mano ir ne tik mano nuomone, yra visiškai normalus klausimas, nes dažnai žmonių pasirinktas gyvenimo kelias juos gan smarkiai charakterizuoja), jie galvoja, kad tokiu klausimu panos tiesiog mėgina išsiaiškinti, kiek bernas uždirba. Aš vis dar šoke, garbės žodis.

Apie tai, kas ant kaktos parašyta:

Apie ribas:

„Žmogaus verslumui nėra ribų.“

Apie mitybos racioną:

-Su kuo tu tą Nutellą valgai? Su batonu? Su blynais?

-Su šaukštu.

Apie sveiką savikritiką:

Apie sąstingį:

„Tavo penis serga nepanaudojimu.“

Vienas geriausiu pastaruoju metų girdėtų komplimentų:

„Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.“

Apie tai, ką šneka asocialus vyras:

„Aš esu normalus, jaunas vyras.“

Apie visai nepavėluotus sveikinimus:

Beje, linkėjimai visiems, kurie mano, kad „The Killers“ ir „The Kills“ yra ta pati grupė. Aš nenoriu su jumis susitikt.

Apie tai, kokios google užklausos ėjo į trasą nubudus giliose pagiriose vieną pirmadienio rytą:

“Kur mano raktai?”

“Kiek kainuoja karstas?”

”Kiek kainuoja sidro spalvos karstas?”

Beje, 2016-ųjų festivalių sąrašą papildo Šalikelės 2016. Bilietai jau netrukus.

Apie apps’us:

Egzistenciniai klausimai:

Kodėl žmonės geria “Krupniką” ir kaip “Krupnikas” atsiranda žmonių šventėse? Ta prasme. Ateini į parduotuvę. Nužvelgi lentynas. Ir čiumpi “Krupniką”? Jūs rimtai?

Iš kur, kaip, kodėl, šiais, nuostabiaisiais 2015-aisiais vis dar atsiranda tiek senų, nuvalkiotų bajerių pasakotojų?

Kaip įmanoma taip dailiai nuotraukose atrodyti 11val. dienos po bemiegės nakties, kaip mes atrodėm praeitą šeštadienį?

Kodėl aš visada atsibundu likus minutei iki nustatyti žadintuvo? Kodėl? Man čia viso gyvenimo mistika.

Ir pabaigai. Mielieji. Mieli berniukai ir mergaitės. Liaukitės, meldžiu, sėdėti užsikabinę už tuščių vilčių. Kol gyvenime to nesuprasit, bus sunku. Žinokit gi, kad jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. O dabar pakartokit sau tai penkis kartus prieš miegą ir išsikraustykit iš savo vargano iliuzijų pasaulio.

Sakaitau F. Beigbeder “Prancūziškas romanas”.

Pora citatų:

“Jeigu būtumėte mane pamilusios, argi aš būčiau pradėjęs rašyti?”

“Sulaukęs dvidešimt šešerių metų jis jau turėjo būti seniausiai vedęs. Bet jam patiko poezija, muzika ir šampanas.”

Ir dar truputis grožio. Iš vienos „Boardwalk Empire“ serijos.

Woman: What’s that river?

Man: Susquehanna, flows into the Chesapeake.

Woman: Then where?

Man: Out to the ocean… across the world… anywhere it want.

Woman: Ain’t that water lucky?

Palikite komentarą