Pirmyn į turinį

Žyma: Rauna Stogą

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Palikite komentarą

Gal tai meilė?

Oras įkaitęs iki begalybės, dangus raudonais dažais išsitepęs, žmonės klajoja klejoja, ir viskas ir nieko, ir viskas ir nieko, o aš labai. Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesuprantu. Taip stipriai, kad net pati netikiu. Aš noriu, man reikia, aš..! Koks egoizmas. Bet po velnių. Kai tokie skambūs žodžiai kaip whenerver I’m alone with you, you make me feel like I’m home again su keistai užburiančia jėga ima ir materealizuojasi, nebesupranti, nei kur save padėti, nei kam save išrėkti, nei kas, nei kodėl, niekas neaišku, sukasi galva.

I’m madly in love. It’s official.

Palikite komentarą

Apie moralę bei discipliną ir jų nebuvimą

Vasara nesuvokiamu greičiu veržiasi rudenin, o aš atsirandu ten, iš kur kažkada jau pabėgau. Aš neįstojau į Berlyną, aš liksiu gyventi Lietuvoje. Kvaila suvokti, kad tas pasilikimas čia mane itin lengvai gali nuvesti į regresą, bet dar kvailiau žinoti, kad viskas priklauso tik nuo manęs, tad tik sava valia renkuosi, kaip bus. Būtų gerai, jei ta valia nebūtų pasileidusi man iš rankų pastaraisiais mėnesiais.

However, gana lyriškų natų, ne viskas prarasta. Jei jau taip nutiko, reiškia, kad ne be reikalo, joa?

So far gyvenu geriausią vasarą gyvenime. Ir ne viena aš. Tundra, stovykla, Migruojantys Paukščiai, Šopkinės, vakarais su žmonėmis… Pasaka, ne gyvenimas. Ypač džiūgauju sutikusi keletą naujų žmonių, kurie nėra drungni. Neįtikėtina, kaip pusę gyvenimo kažkas tūno visai greta, tik kažkokių atsitiktinumų ir sutapimų dėka (ar dėl jų kaltės?) nesusiduriam kaktomuša. Man labai labai baisu, bet tas baisumas žadina. Tik va stogelį rauna nesveikai. Išties, kažkas toje galvoje verčiasi kūliais. Dieve duok, kad nepersitemptų.

Aną savaitę teko nemažai bendrauti su filosofu L. Degėsiu. Klausiausi ir registravau išgirstas, kartais gal ir šimtąsyk girdėtas, tačiau iki skausmo tiesias tiesas. “Žmogaus misija – iš savęs ką nors padaryti”, teigė jis. Kaip spyris šiknon man tie žodžiai visada prisimins, kai užsimanysiu patingėti ir užplaukt pasroviui. “Jei nieko su savim nedarai, vis tiek vykdai nedarymo procesą.” Atsiriboti neįmanoma.

“Moralė – tai neleidimas sau tam tikrų dalykų. Nedarom nuodėmių, nes sveikatos tiek neturim.” Po šimts, negi ne?

Aš tiek daug noriu ir tiek daug galiu, kad ta plačioji pasirinkimo laisvė veda į beprotybę. Ir, kaip sykis, į, ko gero, ne pačius išmintingiausius sprendimus. Išmintis pradeda byrėt į šipulius, kai nebeturi laiko pabūti su savimi. O valia praranda savo stiprybę, kai tik patiki, kad jau užtenka, kad viskas jau tavose rankose. Kai leidi sau pasileisti ir nebemoki savęs sustabdyti su pagreičiu savo balta spalva įsiliedamas į visą kitą juodą. Ir lieka tik pilka.

Meldžiuos, kad mano numylėtieji vidiniai virsmai, su kuriais taip susigyvenau prieš pusmetį neapsamanotų ir nepasitrauktų iš mano pasąmonės. Jokių sentimentų, tik sveikas pragmatiškumas, jokių sentimentų! Nes meilės kančios – neurotikų užsiėmimas. Neleiski man pavirsti į mergaitę, kurių taip nemyliu.

Kada, jei ne dabar?

Dalbajobai, aiškinantys, ką turiu daryti, eikit ir nusižudykit, vis tiek jūsų niekas nepasiges.

„Išnuomojame butą tvarkingai ramiai dirbančiai merginai be žalingų įpročių.“ Ich liebe Lithuanian society, bliatt.

Palikite komentarą

Princesei depresija

Antiek vakuumas galvoj, kad net žodžių neturiu. Ant nosies milijonas deadline‘ų ir streso. Aš neturiu valios, aš tingiu, aš nieko nenoriu. Noriu guminukų, spalvų, švaros, rūbų, kvepalų ir vakarėlių.

Esu vienas nelaimingas karaliukas savo sostelyje, aplink spalvų ir linksmybių mažai, man neįdomu. Mane užkniso šitas visas balaganas visur mieste, lietus, dargana ir paviršinis bendravimas su žmonėm. Galiu kažkur eiti, bet neinu, nes mane migdo šabloninis bendravimas, mane nervina tai, kad nuoširdžiai čia juokiausi gal tik kartą, o kiti kartai, išprovokuoti balso iš Lietuvos, nesiskaito, mane žudo tai, kad čia nesirūpinu savimi, nes neturiu, prieš ką būti graži, man tiesiog nesvarbu, ką žmonės pagalvos, nes niekas nepagalvos nieko, mane nervina skaičiuot kiekvieną centą, nervina nepastovumas. Taip, man kaip tai gėlei žvėriškai trūksta dėmesio. Kur tie laikai, kai grožis ir geismas sklandė ore?

Braškių ir šampano, greičiau, alpstu!

4 Komentarai

Speigas (nors ir nėra šalta)

„You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.“


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Palikite komentarą