Pirmyn į turinį

Žyma: Seilėjimaisi

Apie stogo rovimą, meilę filmuos ir realybėj bei tobulus gyvenimo scenarijus

Ko gero jau ne sykį minėjau, kad vis stipriau ir dažniau jaučiu tai, ką įvardiju stogo rovimu. Pamenu, kai susipažinau su viena buvusia meile, aplink buvę žmonės mane vis bandė įspėti “geriau tu su juo neprasidėk, jam rauna stogą”. Ir nesupratau tada, mielieji, ką jie norėjo pasakyti. Maniau, tiesiog taip įvardijamas buvo tada jo vėjavaikiškumas ir neatsakingumas. Visgi ne. Tai yra šis tas daugiau. Aišku, toji meilė baigėsi greitai, lengvai ir neskausmingai, kaip ir jos visos mano gyvenime, bet iš jos atsinešiau tam tikrą supratimą apie tam tikrus dalykus.

Tą būseną apsakyti sunku. Pasireiškia ji keletu požymių, kurių pats žaviausias bei tuo pačiu grėsmingiausias – kai jau ir pats nežinai, ko iš savęs tikėtis. Ir nežinia, ar tavo neišsitekimas savam kaily pasibaigs tatuiruote ant krūtinės, ar metų savanoryste Kambodžoje.

***

Visi kalba apie meilę. Jau ne vienas sako, kad romantiniai filmai ypač žalingi tam, kas vyksta tikrų žmonių tikruose tarpusavio santykiuose. Nes filmuos viskas dailiai, o dviejų kambarių butuke, kurį dažniausiai dar tenka dalintis su kambarioku, tūnančiu už sienos, senos statybos name krasnūchoj dailiai gal išeina ir ne visada. Nes filmuose jie visada žino, ką reikia sakyti, o mes jau pastebėjome, kad romantiškos dejonės ir klejonės lietuviškai dažniausiai skamba mažų mažiausiai komiškai.

Tie, kurie jau nebekalba apie meilę, kalba apie poravimąsi. Tik paprastai tie, kurie daugiausiai kalba, mažiausiai poruojas. Nemažai ir tokių, kurie kalba mažai, bet niekada nemiega vieni.

Yra ir tokių, kaip aš. Tokių, kurie susižavi šimtus kartų per gyvenimą, niekada nesugeba apsistoti vienoje vietoje ir baisiai greitai viską pamiršta. Ir visada sau bedūsaudami naiviai tiki, kad gal jau dabar tai bus joa, bet joa niekada nebūna. Ir užuot virkavę jie stebi savo draugus ir pažįstamus, jaukiai bemurkiančius savo inkiluos ir džiūgauja, kad, laimei, dar ne joa. O sekmadienio vakarais kažkur pameta sveiką protą, dairosi po savo vienišus namus ir dūsauja, kad gal visgi ta vienatvė ir nėra tokia žavi. Pirmadienio rytais jie gimsta iš naujo, pamiršdami ir užbraukdami visus idiotus, įkalintus tuose inkiluose.

Kai mes kalbamės, vis pajuokauju, kad, kadangi jau mokslus baigėme, dabar tobulas scenarijus būtų susirasti rimtus kostium(ėli)o reikalaujančius darbus, pasiimti paskolą butui perkūnkiemy (pasirodyti prieš gimines) bei dar vieną – šių metų mašinai (pasirodyti prieš kaimynus), prisigimdyti vaikų ir gyventi gyvenimą. Tada mes labai juokiamės, sudaužiam taures ir giliai viduje sau prisiekiam taip niekada nedaryti.

Palikite komentarą

Šimtas (?) mėnesių vienatvės

‘Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’

F. Beigbeder

Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.

Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.

3 Komentarai

Vyrai

Ir vis dėlto. Man patinka vyresni. Nes jaunesni*. Nagi. Am, kaip čia pasakius. Sekina? Is it the right word? O vyresni. Vyresni. Puoselėja. Ir nesielgia dalbajobiškai, whatever happens.

Kartais tas žinojimas, kad teoriškai būtų įmanoma būti labai laimingai, bet praktiškai – neįmanoma, hmmm, na gi gelia nuo to žinojimo, duria jis, smaugia mane, mon ami. Tik neatsakyta meilė gyvena, tik neatsakyta… Tai toji, apie kurią kalbu, liepsnoja žaižaruoja tiesiog iš to neįmanomumo, spėju.

Tuoj apsibliausiu, kaip vaikas, po velnių.

*FYI, jaunais mes vadiname mažų mažiausiai iki 25.

Palikite komentarą

Gal tai meilė?

Oras įkaitęs iki begalybės, dangus raudonais dažais išsitepęs, žmonės klajoja klejoja, ir viskas ir nieko, ir viskas ir nieko, o aš labai. Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesuprantu. Taip stipriai, kad net pati netikiu. Aš noriu, man reikia, aš..! Koks egoizmas. Bet po velnių. Kai tokie skambūs žodžiai kaip whenerver I’m alone with you, you make me feel like I’m home again su keistai užburiančia jėga ima ir materealizuojasi, nebesupranti, nei kur save padėti, nei kam save išrėkti, nei kas, nei kodėl, niekas neaišku, sukasi galva.

I’m madly in love. It’s official.

Palikite komentarą