Pirmyn į turinį

Žyma: Berlynas

7 rekomendacijos vasarai

Šiandien supratau, kad, regis, vos tik prasidėjusi vasara jau nusinešė visas dvidešimt šešias dienas. Nu ir tempas. O aš, kaip visada, daug visko veikiu, skaitau, žiūriu ir domiuos, tad nutariau pasidalinti septyniais dalykais, kurie yra verti to pasidalinimo ir jūsų dėmesio.

  1. Serialas Babylon Berlin.

Šitą serialą pradėjau žiūrėti dėl kelių priežasčių:

-Mano amžinosios meilės Berlynui ir vokiečių kalbai, kurios vis dar nemoku, bet kas kart girdėdama apsiseilėju. (Jau rašiau apie Dark).

-Fakto, kad visas serialas iš viso turi jau išleistus 2 sezonus ir 16 serijų (reiškia, nenusitęs į dvylika sezonų ir nereiks rymot laukiant tęsinio)

Super aistringo Babylon Berlin aprašymo, kuriuo prieš pat naujuosius pasidalino Laura Kurlinskaitė (Pripažinkit, tokį perskaitę ir jūs ilgai nebedvejotumėt)

Siužetas: 30s Berlynas, komisaras Gereon Rath persikelia iš Kiolno į Berlyną ir kaip mat įsisuka į sostinės kriminalinį, politinį ir socialinį gyvenimą, katras ten tiesiog kunkuliuoja.

Nei laikmetis, nei santrauka pernelyg neintriguoja, tad tiesiog pateiksiu keletą faktų.

-Brangiausias visų laikų serialas, sukurtas NE anglų kalba. Biudžetas – 40.000.000 eurų.

-Vokiška kokybė: muzika, (beveik visada) neholivudiškas siužeto dėstymas, realistiškai atvaizduotas brutalus tų laikų varguomenės skurdas, taip pat brutaliai grubus seksas ir smurtas, dėmesys detalėms ir personažo vystymas.

-Vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Severija Janušauskaitė – nepaprastai talentinga ir graži (o dieve, kokia ji man graži) lietuvių aktorė, apie kurią, tikiu, gal ir nesat girdėję. Išgirskit.

-Jei patiko Boardwalk Empire (kurio haipint nenustoju iki šiol), panašaus vaibo čia netrūksta.

Minusai: buvo vietų, kur istorija patikėti pasidarydavo sunku. Na, bet juk čia kinas – ne gyvenimas, ane?

  1. B. Gylio knyga Bitonomija.

Prisipažinsiu, šitos knygos skaityt ar, juo labiau, apie ją vėliau rašyt tikrai neketinau. (Sutikit, šūkis „Įvadas į pirmąjį milijoną internetu“ skamba ypač įtartinai). Atsirado namuose pati ir vieną dieną visgi neatsispyriau rūžavo viršelio vilionėms – atsiverčiau.

Išankstinis nusistatymas greit dingo, nes supratau, kad knyga yra gera. Iš pradžių maniau, kad autorius bus dar vienas verslo nuo nulio pardavinėtojas ir kaučeris-motyvatorius, kuris valandų valandas pilsto iš tuščio į kiaurą ir kartoja „Follow your dreams“. O taip tikrai nėra.

B. Gylys informaciją apie tai, kaip dalykai vyksta internetiniame versle pateikia nuosekliai ir aiškiai, o svarbiausia, su krūva praktinių pavyzdžių. Kadangi tai yra tik įvadas į šią sritį, knygoje aptariama daugybė skirtingų internetinio verslo aspektų, nesikoncentruojama į siaurą sritį. Užtat pateikiamas ilgas nuorodų, kurias galima nagrinėti toliau, sąrašas.

Apibendrinant – puiki santrauka tiems, kurie nori suprasti, kas tas internetas už primityviųjų socialinių medijų ar naujienų portalų ribų.

Skaitosi ir lengvai, ir sunkiai. Lengvai – nes pasakojama tikrai visiems įkandama forma, o sunkumas tai jau asmeninis dalykas – man sunku užsikabinti ant ne grožinės literatūros. Na, bet vadovėlis ne tam ir skirtas. Tiems, kurie sukasi IT pasaulyje, rekomenduočiau parodyti draugams ir giminaičiams, kurie nuolat klausinėja „tai ką tu dirbi“, o aiškint nebeturit jėgų, nes vis tiek nesupranta.

Ai, nu ir labai fainas dizainas.

Minusai: nežinau, ar pats autorius, ar redaktorius truputį nusaldino kalbą, todėl kartais pateikiami palyginimai nuskamba kaip bereikalinga beletristika.

  1. Ekskursija (Ne)pamirštos Vilniaus moterys, kurią rengia „Idėjų karalystė“.

Kiekvieną ketvirtadienį 18:30 prie prezidentūros susirenka žmonės, kurie nori šį tą sužinoti apie mūsų istorijoje taip dažnai primirštamas moteris – Sofiją, Feliciją, Juliją, Marianą, Oną, Elžbietą, Mariją, Boną, Fanią, Clarą ir kitas, tą istoriją kūrusias kartu su vyrais.

O dabar – kodėl man patiko ir kodėl rekomenduoju jums.

Savaitę prieš tai teko dalyvauti ekskursijoje apie Kauno modernizmą. Ji buvo tokia neįdomi ir žudanti (ir apie ją rašyti nėra ką), kad į šią ėjau turėdama minimalius lūkesčius (kad būtų bent truputį geriau). O buvo žiauriai gerai.

-Labai faina gidė Elena Gasiulytė, kuri sugeba istorijas pasakoti įtraukiančiai ir šmaikščiai. Geras gidas ne tas, kuris daug žino. Geras gidas yra tas, kuris daug žino ir moka tas žinias auditorijai pateikti taip, kad jie norėtų dar ir dar. Būtent tokia Elena ir yra.

-Puikus akcentas – ekskursijos interaktyvumas. Daiktinės nuorodos, spėliojimo žaidimai ir kiti prieskoniai, kurie padeda garsinę informaciją sieti su vaizdais.

-Optimali ekskursijos trukmė ir maršrutas – apie 2,5km per apie 2h.

Nueikit, tikrai nepasigailėsit.

  1. P. Gritėno laida Apie ką negalima kalbėti.

Kuisdamasi namie, dažnai mėgstu pasiklausyti visokių įdomių dalykų. Kažkada atradau Pauliaus Gritėno laidų ciklą „Apie ką negalima kalbėti“ ir vis, kai išpuola proga, pasileidžiu ją fone.

-Įvairūs ir ką papasakoti turintys pašnekovai – R. Miliūtė, A. Kaziliūnaitė, D. Puslys, R. Šapauskas, V. Landsbergis ir kiti.

-Labai patinka pasirinktų temų jų vystymo stilius – pokalbis plėtojamas ramiai, neskubinant, išklausant kalbinamus žmones ir, matyti, kad nesiekiama įtikti plačiajai auditorijai.

-Medijose daug dalykų, kurie kartais priverčia manyti, jog jau viską supranti ir baisiai gudrus esi, tačiau klausydamasis, kaip kalba kur kas platesnį išsilavinimą ir supratimą tam tikrose srityse turintys žmonės, truputį nusileidi ant žemės ir tada jau klausaisi labai įdėmiai.

Jauti, kad tikrai dar yra ko pasimokyti ir meti sau iššūkį toliau be paliovos plėsti akiratį.

Paskutinė laida, kurią išklausiau pastačiusi ausis buvo pokalbis su kalbotyrininke Loreta Vaicekauskiene. Apie kalbą, iš kur ji atėjo, kur ji suka ir kaip nebaisu yra joje nuolat vykstantys pokyčiai. Vertinga ieškant argumentų diskusijose su tais, kurie yra įsibaiminę, kad visi mes tuoj tapsim beraščiais.

Labai patiko L. Vacekauskienės mintys apie sudėtingą akademinę kalbą. Tą, su kuria kaskart susidūrus noris užverst akis į dangų ir giliai atsidust. Anot mokslininkės – kuo labiau patyręs yra specialistas, tuo paprasčiau jis kalba, o vat štai didelių akademinių ambicijų kamuojami magistrantai ir doktorantai rašo painiai ir sudėtingai.

  1. Velnio akmuo/Devil Stone.

Apie parą šitame festivalyje pernai vienu įkvėpimu sugebėjau pripilt visą puslapį ir būčiau varius toliau, bet gi yra ribos. Šiemet taip jau išeina, kad Devil Stone tampa pagrindiniu ir vieninteliu mano vasaros festivaliu. Po pernykščio maratono kažkaip nebesinori visur šitiek lakstyt, tad atsirinkau tą, kuriame muzika, siūlomos veiklos ir mano chebra, kuri varo, sukuria geriausią variantą.

-Anykščiai. Paauglystėj, kai šitas miestelis dar nebuvo įžengęs į savo ne taip jau ir seniai prasidėjusią Renesanso fazę, vis sakydavau „noriu vieną dieną čia gyvent“. Nežinau kas, bet yra kažkas man su tuo miestu, todėl ir festivalis šiame jame pernai suskambėjo teisingai.

-Joan Cornellà paroda. Viskas kaip ir aišku.

-Gintarinių akinių + Liverpool Music Quiz kolaboracija. Abu šitie protmūšiai yra puikūs, o kartu turėtų būt išvis jėga. Na ir milijonas visų kitų veiklų.

Kablio scena. Taip, originaliai Devil Stone – sunkiosios muzikos festivalis ir elektroninė alternatyva senbuviams čia atrodo keistai. Senieji festivalio fanai keikia pokyčius ir ilgisi tamsesnių ir sunkesnių muzikinių laikų, bet man, jų nepatyrusiai, viskas ten atrodo kaip tik.

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Devil Stone šiemet jau tikrai yra The Festivalis. Ai, o plakatas tai fantastiškas.

  1. Podcastas Pralaužk vieną šaltą.

Prisipažinsiu, apie jį girdėt gal dar ir nebūtų tekę, jei jo kūrėjai Airidas ir Mantas į antrąją laidą nebūtų pasikvietę manęs pačios.

Nuo tada vis paklausau pokalbių ir su kitais pašnekovais. Labiausiai juokiausi per pokalbius su mano rašytinio žodžio crushu Luku Ramonu (no homo) bei Mantu Bartuševičium.

O kitas pokalbis bus su Faksimilio Reklamos Firmos kolektyvu. Lūkesčiai aukšti.

Minusai: Nu čia labiau ne minusas, o niuansas. Vis zyziu, kad kur daugiau moterų, nes vien vyrai ir vyrai, bet vis dar esu ta vienintelė iš dešimties. Tai jei norit, kad kurią nors pakalbintų, pasiūlykit gal jiems ar kažkaip.

  1. Young Fathers.

Na o pabaigai reikia muzikos. Tai mano šviežiausias muzikinis kliopas yra grupė „Young Fathers iš Edinburgo. Čia jų KEXP pasirodymas, čia dar vienas, o čia daina, nuo kurios dažnai pradedu savo dieną, kad gyvent būtų geriau.

Norėčiau į jų live, tai 8 Days a Week, pretty please.

3 Komentarai

Sudie, mano mielas drauge

Su Emrah susipažinau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai 2010-aisiais ieškojau kur apsistoti Berlyne, kur ketinau vykti mokytis pagal Erasmus programą, nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Atsidariusi Couchsurfing puslapį aptikau vieną vyruką, Florianą, kuris skelbėsi ieškąs kambarioko. Jam parašius paaiškėjo, kad saviškį jis jau rado, bet nuomininko ieško jo draugas Emrah. Sakė: „Tiesiog parašyk jam email“. Užmetusi akį į jo nuotrauką truputį bijojau – tamsut tamsutėlis turkas su didžiuliais juodais antakiais (vėliau Emrah juokaudavo, kad dėl jų galėtų vaidinti kregždutę), auskarais ir žiedais (tada dar buvau baisiai mažai pasaulio mačiusi ir stereotipų prikimšta galva). Ir visgi parašiau, paklausiau, ar dar ieško žmogaus. Jis atsakė „Taip, gali kraustytis. Kiek gali mokėti?“ Pasakiau savo sumos lubas ir viskas jam tiko.

Spalį atvykau į Berlyną. Emrah parašė: „Aš Turkijoje, bet tave į butą apžiūrėti įleis mano mergina Sophie.“ Susitikau su ja, apsidairiau, man viskas puikiai tiko. Sophie man davė raktus ir pasakė, kad sumokėsiu, kai Emrah grįš iš savo kelionių. Taigi, man 21-eri, aš viena Berlyne, turiu raktus nuo buto, už kurį nuomos dar nesusimokėjau, o būsimo kambarioko dar nesutikau. Emrah grįžo tik po dviejų savaičių, o aš visą tą laiką šiek tiek nuogąstavau, kad susipažinę visai nesutarsim.

O sutarėm puikiai. Jis buvo be galo pozityvus, draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Rūpinosi, kad savo kambaryje jaukiai įsikurčiau, nepyko, kad pas mane per tą pusmetį vienas po kito vis keliavo ir trumpam apsistodavo draugai (tada Ryanair buvo paleidę bilietus į Berlyną tokiomis neįtikėtinomis kainomis kaip po 7lt), padėjo susipažinti su Berlyno socialiniu gyvenimu ir Coushsurfing bendruomene. Kai pas mane viešėjo mama, buvo jos gimtadienis, tai jis grįžo su gėlių puokšte jai. Labai, labai daug dirbo (hardware inžinieriumi, nežinau, kaip tiksliai tai vadinasi lietuviškai), tris savaites gyveno Berlyne, tris – Turkijoje, tad dažnai namie šeimininkaudavau viena, nepaprastai skaniai gamindavo. Mane vis stebino jo gebėjimas bendrauti ir begalinis pasitikėjimas žmonėmis. Mano visi kadais turėsi narrow-minded nuogąstavimai gyvenant turkų kvartale su turku kambarioku išsisklaidė visiems laikams.

Vėliau, jau išsikrausčiusi iš Berlyno, ne kartą ten grįžusi pas jį apsistojau. O ir jis pats buvo atvykęs kartą į „Sūpynes“, kartą į „Tundrą“. Abu kartus per pusdienį spėjo susibičiuliauti su mano draugų kompanija. O ir tas būrys draugų, kurie mane lankė Berlyne, turėtų jį prisiminti. Kokį kartą per pusmetį susirašydavom, pasidalindavom, kaip kam sekasi. Vis užsimindavo, kad reikalai ne visada klojasi taip, kaip norėtų, bet viskas bus gerai. Sakė, kad kol kas negali planuotis kelionės į Lietuvą, nes vis dar labai daug dirba, buvo nesklandumų dėl leidimo nuolat gyventi Vokietijoje, bet viskas bus gerai.

Ir štai paskutiniuosius pusantrų metų man vis nepavykdavo su juo susisiekti. Prieš kokius pusantrų metų sapnavau baisų sapną, kad Emrah nutiko kažkas labai blogo. Vėl rašiau jam. Nei skype, ne Facebook man jo siųstos žinutės nesulaukė atsako ir mačiau, kad jos neperskaitytos. Pradėjau nujausti, kad nutiko kažkas negero. Gal susirgo? Gal kokiomis nors aplinkybėmis pateko į kalėjimą? Gal kas dar baisesnio? O gal dėl ko nors ant manęs pyksta. O gal tik išsigalvoju ir jis tiesiog nusprendė atsiriboti nuo socialinių tinklų ir jais su niekuo nebebendrauja?

Nujausdama, kad atsakymas manęs nepradžiugins, vis atidėliojau parašyti Florianui ir paklausti, kur dingo Emrah. Šiandien, Floh pakomentavus po mūsų sena nuotrauka, pagaliau pasiryžau. Matydama, kad jis man rašo atsakymą jaučiau, kaip širdis krenta į kulnus ir kažkoks keistas jausmas veria kūną. Taigi, nusižudė. Prieš pusantrų metų. Kodėl? Depresija, problemos su darbu, nenusisekę santykiai. Niekas nežino. Jam buvo 34-eri.

Labai, be galo be krašto skaudu atsisveikinti su žmonėmis, kurie, nors ir gyvendami toli, visiems laikams liko tau artimi ir kuriuos tikėjaisi dar ne kartą pamatyti. Mano atmintyje Emrah visada liks tas besišypsantis, linksmas vyrukas, mane, pasaulio dar visai nepažinusią kaip šeimos narę priėmęs Berlyne, turbūt geriausias mano turėtas kambariokas.

Labai saugokit ir puoselėkit tuos ryšius, kuriuos esate užmezgę su jums brangiais žmonėmis. Kad ir kaip arti ar toli jie nuo jūsų bebūtų. Nepamirškit karts nuo karto jų pakalbinti ir svarbiausia, ne tada, kai iškyla koks nors reikalas, o tiesiog. Ir ne rytoj, o dabar.

Sudie, mano mielas drauge ir ačiū tau už tai, kaip smarkiai, matyt to ir nežinodamas, kažkada prisidėjai prie to, kad, jau palikusi Berlyną, į pasaulį žiūriu plačiau atmerktomis akimis. Niekada tavęs nepamiršiu.

Palikite komentarą

Aš nekenčiu Naujako

Dar vienas įdomus faktas iš mano gyvenimo yra tai, kad aš žiauriai nemėgstu Naujako. Kasmet su siaubu jo laukiu. Mielai paspausčiau mygtuką „Skip“ ir iš karto persikelčiau iš gruodžio trisdešimtos į sausio antrą. Tikrai, nejuokauju.

Taip, aš mėgstu juokais dar rugsėjį klausti, „Tai kur naujus?“, bet iš tikro tai dažniausiai man nusispjaut, kur tuos naujus.

Viena naktis metuose, kuomet miestas pilnas klykiančių bepročių, kuomet viskas visur kainuoja kosminius nesuvokiamus pinigus, kai vakarą prieš parduotuvėse nusidriekia eilės iki vaisių skyriaus, žmonės vežimais perka gėrimus ir bengališkas ugneles, o takso išsikvieti neįmanoma, tad tenka strigti kur nors ten, kur visai nenorėtum būti.

Visi tie ypatingi vietų pasiūlymai („Vieta prie stalo, šventinė programa (gyvai atliekama dueto „4Fun“ muzika („Country Roads“, „Whatever Will Be, Will Be“ lietuviški koveriai ir „Svajoklis“ bei „Ilgas kelias“) ir trečiarūšis renginių vedėjas Aleksas su raudona varlyte), užkandis ir taurė šampano – tik 99,99eu, paskubėkite!) verčia tik paklausti “Is this real life?”

Naujakas man asocijuojasi su didžiuliu bardaku, patvinusiom jūrom alkoholio, miniom žmonių, besišlaistančių po visus kampus, šiukšlėmis, triukšmu, beprasmybe ir ant pritryptos baro žemės besimėtančiais paltais, kurių kabliukai nutrūko jų kominiams savininkams nerangiai mėginant juos pakabinti.

Be to, aš labai labai bijau fejerverkų. Jei vyksta šventimas kažkur namuose, dažniausiai lieku viduje ir neinu į lauką jų žiūrėti, nes man tiesiog baisu. Stebėti juos danguje man kažkaip yra nulis emocijų. Visai nieko, bet neaikčioju ir neleipėju iš susižavėjimo. Užtat mane baugina vien mintis apie tai, kiek nelaimių neatsakingai elgiantis su jais galima prisišaukti arba visai netyčia tapti jų aukomis. Apskritai nesuprantu žmonijos pomėgio į orą ištaškyti tiek pinigų, sorry. Nu gal ir gražu, bet tikrai neverta. 2011-uosius sutikusi Berlyne apie 2val. nakties metro ir traukiniais grįžinėjau namo, o žmonės kaip išprotėję mėtė fejerverkus ir bombioškes tiesiog požeminėse stotelėse ir po atvažiuojančiais traukiniais. Buvo tikrai labai, labai baisu.

Dar vienas labai blogas Naujakas buvo kai šventėme Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero. Iš dangaus krito lietus, sniegas, ašaros ir vanduo visi iš karto, o matomumas vairuojant buvo tragiškas, tačiau kažkaip pavyko pasiekti įvykio vietą. Buvome išsinuomavę namelį, kurį nuomavę šeimininkai tikino, kad šilumos tikrai netrūks. Nors dar prieš mums atvažiuojant buvo kūrenamas židinys, namukas taip ir neįšilo, tad buvo žiauriai, nežmoniškai šalta (tūlikas, aišku, buvo kitame namuke, kurį pasiekti buvo įmanoma tik perėjus lauką). Nepadėjo net stiprieji gėrimai. Aj, dar be kita ko, apsinuodijau. Taigi, tobulas rinkinys – stingdantis šaltis, veikti atsisakęs skrandis ir super mega girti draugai, kurie kas penkias minutes rėkė „Nemiegoook“. Kai atėjo rytas, nuoširdžiai džiaugiausi, kad viskas pagaliau baigėsi.

Bet štai su Naujaku man asocijuojasi du labai neblogi kūriniai.

Nick Hornby knyga „A Long Way Down“. Keturi vienas kito nepažįstantys nuo aukščiausio Londono pastato nušokti pasirengę britai  Naujųjų naktį susitinka ant stogo ir pradeda kalbėtis. Kai klausiau BBC audio knygos, kurią įgarsino profesionalūs aktoriai, kartais užsižvengdavau balsu. Labai rekomenduoju. Yra ir filmas. Visai nieko, bet knyga – kur kas geriau.

Filmas „200 Cigarettes”. Man tai yra vienas geriausių visų laikų filmų apie šventes. Ben ir Casey Affleck, Elvis Costello, Janeane Garofalo, Kate Hudson, Courtney Love, Christina Ricci ir dar daug kitų aktorių įkūnytų herojų bando įsimintinai pasitikti naujuosius. Žiūrėčiau over and over again. Baisiai didelės išliekamosios meninės vertės neieškokit, tiesiog mėgaukitės.

O mane pradanginkit kur nors, prašau, kur ramu ir nėr chaoso, kad atsibusčiau ir jau būtų šviesus rytojus be kieme besimėtančių nusproginėjusių fejerverkų griaučių.

13 Komentarai