Pirmyn į turinį

Žyma: Jausmai

Nebijok, aš irgi bijau

Kai sulauki tam tikro amžiaus, sakykim, trisdešimties, baigiasi kompleksai, išnyksta baimės, jautiesi stipresnis negu bet kada anksčiau. Ir dar, ateina galas odos problemoms.

Gerai būtų.

Yra tame šiek tiek tiesos, bet tik šiek tiek.

Nes net ir užaugus atsiranda progų prisiminti, kad giliai tavo viduje pilna nemarių baubų, kurie, užgimę dar vaikystėje, niekada tavęs nepalieka. Ir tikriausiai niekados ir nepaliks.

Prieš pusmetį rašiau apie kompleksus ir tai, kaip ilgus metus su jais nesėkmingai kovoju. Ir dabar vartoju esamąjį laiką, nes, kaip ir paauglystėje, kaip ir prieš dešimt metų ar pusmetį, taip ir šiandien, tai yra vis dar besitęsianti kova. La Sagrada Famillia prilygstančios nesibaigiančios pasitikėjimo savim statybos. Nurieda žemyn koks blokelis ir tada vėl kapstais iš naujo.

Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, kai, sutikęs kokį seną ar naują pažįstamą, kuris puikiai atrodo, skaniai kvepia ir akivaizdžiai yra nepaprastai sėkmingas, pradedi kompleksuoti ne tik dėl savo prastesnių drabužių ar fizinės formos, bet ir padėties, pasiekimų, kilmės ar išsilavinimo trūkumo. Jautiesi kaltas, kad nesi pakankamai šaunus.

Kai tau visai sekasi, jautiesi atrodantis ir gyvenantis pakankamai neblogai, vis tiek atsiras kažkas, prie ko pasijusi it beveidis, pilkas sutvėrimas, ir išore, ir vidumi. Išvydęs save šalia intelektualių puošnių ponų, išsigąsi, kaip smarkiai nušiurę tavo plaukai, išbalusi oda, kokie per paprasti kvepalai, drabužiai ar aksesuarai, kaip mažai knygų esi skaitęs, kiek mažai garbių žmonių pažįsti, kaip nedaug esi pasiekęs profesinėje srityje.

Esu rašiusi apie tai, kaip nesveika lygintis su kitais ir toji mano nuomonė niekur nedingo. Tačiau akimirksnio instinktas tai daryti taip pat gajus kaip ir anksčiau.

Kai prigauni save išgyvenantį tokius jausmus, blaivus protas primena, kad, kuo didesnė tavo savivertė, tuo mažiau reikšmės teiki išorei, tuo rečiau menkas jauties greta kietesnių. Prisimeni ir tai, jog vargu, ar kas apie tave tiek galvoja, kiek įsivaizduoji juos galvojančius, nes visi mes esam pernelyg užsiėmę savimi. Bet vis tiek, regis, kilstelėjęs aukštėliau, tokiomis akimirkomis vėl krenti nuokalnėn. O po to ir vėl keliesi.

Mūsų visuomenėje į nepasitikėjimą savimi žiūrima neigiamai, tad pripažinti, kad tau trūksta to pasitikėjimo – silpnumo požymis. Tad mažai kas ir kalba apie tai garsiai. Visi sau tyliai gyvenam su savais skausmais ir, nežinodami, kaip iš tiesų jaučiasi kiti, galvojam, kad tik mums čia taip. Visi kiti juk stiprūs, tik aš vienas ne.

Įraše apie kompleksus daugiausia kalbėjau apie išvaizdą. Tačiau nesaugumas nesibaigia ten, kur baigiasi išorė. Jis lenda, vejasi, savo šakomis apraizgo kur kas giliau.

Turiu tokią bjaurią ydą – noriu patikti žmonėms, man svarbu, ką apie mane galvoja kiti.

Here, I said it.

Čia ir dabar kalbu visiškai atvirai, neapsimetu stipresne ar kietesne negu esu.

Nenoriu, kad taip būtų, bet taip yra. Nežinau, iš kur tai atkeliavo. Gal vaikystėje trūko dėmesio ir, siekdama jo gauti, išbandydavau visokias taktikas. O gal iš ankstyvosios paauglystės nešuosi baimę nebūti tarp kiečiausiųjų, likti nuošalyje, nebūti prie chebros.

Didžiąją savo gyvenimo dalį nedrįsau rengtis vienokių ar kitokių drabužių vien dėl to, jog žinojau, kad rasis žmonių, kurie jais pasibaisės, nesupras, sukritikuos. Rizikinga bandyti išsiskirti. Kartą pabandęs gali sulaukti tokio žodinio pliekimo, kad kitąsyk jau ir nebeišdrįsi.

Nepaprastai didelį nerimą man kelia jausmas, kad mane pamiršto, nepakvietė, nepakalbino. Sveiku protu suprantu, kad šita baimė dažniausiai yra nepagrįsta, tačiau jausmai yra jausmai ir jų taip paprastai neišjungsi.

Jaučiuosi nusikaltusi, nevykusi ir prasta, kai man atrodo, kad kažkam neįtikau. Tiek, kad būčiau pakviesta, pakalbinta, priimta ir prie chebros.

Kai taip nutinka, nemažai laiko praleidžiu analizuodama, ką padariau ne taip.

Protu suvokiu, kad neįmanoma turėti šimto draugų – nei aš tiek paneščiau, nei toji tiekos draugysčių padrika kokybė vargu ar džiugintų. Tačiau pajutusi, kad nutrūko vieni ar kiti santykiai, ir čia pasineriu į apgalvojimus, ką padariau ne taip, kuo prasikaltau, kad taip nutiko. Galvoje vėl ir vėl suku praeityje įvykusias situacijas ir ieškau kabliukų, kur galėjau suklupt ir apsijuodint.

Jaudinuosi dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Iki šiol, net ir sulaukusi tiekos metų, gavusi dėmesio, išraudonuoju. Jei dėmesys neigiamas, jaučiu kaltę ir, prabėgus tai akimirkai, dar dešimtis kartų, mėnesius ir metus atmintyje vis iš naujo apgalvoju situaciją, taip tikėdamasi išjausti ir išsilaižyti tada apėmusią kaltę. Tik pavyksta ne visada.

-Kai nepasakoji apie save, tave laiko uždaru, užsisklendusiu, slapukaujančiu, gal net arogantišku ar piktu.

-Kai papasakoji, rizikuoji užsiklijuoti egocentriko, kuris vis kalba apie save, etiketę.

-Kai stengiesi būti ramus ir susiturėjęs, tau sakys, kad esi nuoboda ir rimtuolis.

-Kai atsipalaiduosi, pasmerks, kas čia per džiugesys, juk reikia jaust ribas. Reikia atsipalaiduoti ir džiaugtis, bet ne per daug.

-Kai prislopinsi savo nuomonę, užpuls, kad tyli, nieko nesakai, tos nuomonės ir neturi.

-Kai pasireikši, užės, kad per daug reiškies, tikriausiai manai, jog ta tavo nuomonė yra toji vienintelė teisinga.

Reikia atrasti aukso vidurį? Gerai būtų, bet vargu, ar tai įmanoma. Taip ir mėtomės, nuo vieno prie kito. Kaip sraigės išlendam iš kiauto, iki kol gaunam per ragus ir vėl vyniojamės atgal į vienumą – ten, kur saugu.

Ir tada, kai pradedi skęsti nerimų nerimuos, kai vėl įsibaimini, kad nesi mėgstamas, sveiku protu sau primeni – negalvok, jog žmonės turi laiko ir jo skiria galvoti apie tave.

Pasitikėk savimi. Nesijaudink. Nesigilink. Nesijausk blogai. Nesigailėk. Nekaltink savęs. Nesigraužk. Neliūdėk.

Kad ir kiek ir pats, ir kiti tau tai sakytų, kad ir kiek populiariosios ir ne psichologijos veikalų beperskaitytum, dienos pabaigoje esi nuogas, pažeidžiamas žmogus, nešantis savo kaltę per gyvenimą.

Nežinau, ar įmanoma jautis visiškai saugiai. Žinoma, tas supratimas, jog niekas nėra garantuota, padeda vertinti tai, ką turi, ir su savo turtais elgtis pagarbiai. Tačiau tas pats supratimas, kur bebūtum – tėvų namuos Panevėžyje, prie darbo stalo ar Montanos kalnuos, neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir tiesiog būti.

Kai baigias paauglystė, kompleksai ir baimės patys sau už durų nepasilieka. Reik juos stumt, grūst, vyt iš namų jėga. Tik kad vis randa kaip vėl pargrįžt, rodos, jau išvyti, pralenda pro durų plyšius, kai pats to nesitiki. O tada ir vėl veji.

Nesidvorėk pasakyti žmonėms, kad žaviesi, kad vertini, kad esi dėkingas. Labai gali būti, kad jiems irgi taip pat baisu.

1 Komentaras

Apie nenutylėjimus

Man dažnai sako, kad mėgstu išsišokti. Ne išvaizda, ne klyksmais perdėtai guvių kompanijų apsupty, o tuo, kaip kartais bendrauju su žmonėmis. Išsišokimu paprastai vadina mano tiems žmonėms užduodamus klausimus, išsakomą nuomonę, tiesmuką ir pernelyg neredaguotą.

Bet taip jau yra. Jei man kas įdomu, visada, na, beveik visada ir paklausiu apie tuos dalykus, kurie masina mano susidomėjimą. Kartais manoji intuicija tokia smarki, kad tiesiog negaliu nesužinot, ar ji nemeluoja. Jei kas gražu, kalbu apie tai su viltim, kad padrąsintas grožis gali skleistis ir nebepradingt.

Matot, kai klausimus adresuoji tiesiai tiems, kurie domina, nebereikia spėliot, kurt sąmokslo teorijų ar tikėt kitų sukurtomis jomis.

Tai, kad drįstu pradėti kalbą ar klausti apie visuotinai dažnai nutylimus reikalus, žmones stebina. Juk paprastai esam pratę nutylėt, pabūt santūriai, pasilaikyt sau. Juos tai ne tik stebina, bet ir glumina.

Gaunu bart iš santūresniųjų už tai, kaip gi aš drįstu, kaip taip galima. Garsiai ištart neliečiamus vardus, veiksmažodžius, daiktavardžius, būdvardžius ir kartais keiksmažodžius. Kalbint, regis, neprakalbinamus, girt tuos, kas nėra įpratę būti giriami, kviest nepakviestus, provokuot užsidengusius. Pasakyt, kad matau nerimą jų akyse, kad noriu žinoti, ar ir kaip galiu padėti, girt ne tik už vizualų akivaizdų grožį, bet ir gerą širdį, už protą, kartais už entuziazmą, už juoką, net pasirinkimus.

Kartais taip smarkiai susižaviu, kad mano pagyros net gali priversti jaustis nepatogiai. Ypač kokį nepalepintą lietuvį su savo šviesia, niekeno anksčiau neglostyta galva. Giriu garsiai, be sušvelninimų, be santūrumo, tiesiai beriu į akis. Kartais nesupranta.

O jei kas žeidžia ir gelia, prabilt apie tai ne ką mažiau svarbu. Galima klaust, kai neaišku, kai nežinai, bet nori žinot, nepažįsti, bet trokšti pažint.

Dar man sako, kad, šviežiai iškritę mano netikėti klausimai kartais užkabina jautrias vietas. Apsilanko ten, kur dar niekam nebuvo leista užsukti, priverčia jaustis nepatogiai ir mąstyti bent keletu žingsnių toliau negu planuota. Ir kartais tie klausimai išjudina tai, kas seniai buvo apleista ir palikta merdėti.

Būna, taip smarkiai pašokdina, kad ir kelias dienas ar savaites trukęs irzulys vėliau išsiverčia į tikrus planus ir sprendimus veikti. Ir nebūtinai visada tai aiškiai suvokiant.

Man dažnai atrodo, kad žmonės manęs nemėgsta. Kad su savo esybe iškrentu iš konteksto ir drumsčiu jų stingdančią ramumą. Ieškau erdvės mest iššūkiams, kur jų nieks nesitikėjo. Gal ir klystu. O gal ir ne. Laikui bėgant vis dažniau pavyksta prisiminti, kad tiesa yra tik tai, kuo mes tikim. Ar pasirenkam tikėt.

Ne viskas viskas sukasi apie kiekvieno mūsų atskirą visatą, kurioje mes patys atrodom sau tokie reikšmingi. Kitų visatose tos vietos ir reikšmės dažniausiai visgi turim mažiau negu norim ar kaip tik bijom. Visi ir kiekvienas vis į save, apie save. Tik savos paprastai svarbios kliūtys, nuo savų pagirių skauda savą galvą ir nerimai kankina tik savi. Ir šiame tekste daugiau nei dešimt sykių paminėta “aš”, “mano”, “man” ir “savo”. Kol aš kalbu apie save, tau skauda savo.

Ir viskas tiktai mūsų galvose ir tik dar truputį išorėje. Kaskart kai tau baisu dėl triukšmo, kuris kils pajudinus apleistus ir ilgai neliestus vidaus sąstatus, prisimink, kad kaip greit tas triukšmas suskambės, taip greit išsisklaidys, užsimirš, išeis iš mados greičiau nei spėsi sužiūrėt. Tik meilė liks.

Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
naktim ir dienom apie meilę galvok –

Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
ir plyšta palaikė skarelė vilties,
galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

Keistų jausmų kolekcija

Žmonės daug ką kolekcionuoja, o aš kažkada pradėjau užsirašinėti savo keistus jausmus. De javu čia neminėsiu, nes šitas baisiai plačiai apkalbėtas, susitelksiu ties kitais.

1. Tas debiliškas jausmas, kai apie kažką galvoji, nori kažką pasakyti, jau jau sakysi ir štai kažkas ima ir išblaško dėmesį/nukreipia temą, o tu per tą sekundės dalį PAMIRŠTI, ką ten galvojai. Ir tada paskui galvoji, galvoji, neprisimeni, nervas ima (nors šiaip gali būti, kad ten iš viso kažkokią nesvarbi nesąmonė buvo), bandai iš naujo sukt plokštelę galvoj ir permąstyt kaip dėliojos tavo mintys iki išsiblaškymo akimirkos. Būna, kad prisimeni, tada palengvėja. Būna, kad visgi nepavyksta, tada kurį laiką pabūni susidirginęs, paskui atleidžia. Sakysit, kad čia tik stoneriams taip būna? Nu visgi ne žinokit.

2. Tas jausmas, kai sužinai ką nors naujo (pvz. kokią nors grupę, filmą, vietą arba pvz. kokį nors dalyką, kuris visame pasaulyje buvo common sense, o tau visiška naujiena) ir paskui vaikštai pritrenktas supratęs, kad visi jau seniai apie tai žinojo. Nu ir atrodo, tarsi visi kaip susitarę tai nuo tavęs slėpė. Į šitą kategoriją įeina situacijos, kai sužinai, kad daug metų iš eilės darydavai tą pačią klaidą (pvz. visiškai ne taip tardavai kokį nors žodį) ir niekas, niekas tau to nepasakydavo.

3. Tas jausmas, kai manai, kad kažkas kažką iš tavęs pavogė. Man atrodo, visi esam buvę tokioj situacijoj, kai atsidūrėm kokioje nors kompanijoje, kur ne visi savi – anksčiau taip būdavo plotuos visokiuos, vėliau įvairiausiose kelionėse, projektuose ir pan. Būni va kokiam tūse, ir štai va prašau neberandi telefono kokio. Tada, kai tas neatsiranda išpurčius tašę pradedi galvot, kad hm, aš gi čia ne visus pažįstu, tai GAL KAS NORS PAĖMĖ ir įtariai dairaisi, vertindamas, katras čia gi dabar galėjo pavinonaraiderinti. („Ne nu tai matyt tas kažkieno draugelis, kurio nieks nepažįsta, iš viso, kas jį atsivedė?“) Nu ir paskui prisimeni, kad gi nunešei telefą kraut į kitą kambarį ir apima tokia kaltė, kad mintyse jau buvai pasmerkęs visus. Jei jums nėra buvę, all good, man irgi taip epizodiškai, bet tas jausmas – ir praradimo, ir atradimo vėliau yra keistas.

4. Tas jausmas, kai penktadienis arba šeštadienis, o tu niekur neini. Ir tada pradeda atrodyti, kad viskas, jaunystė baigėsi, vienąsyk neišeisi, pamažu pradėsi kristi iš socialinio gyvenimo, tapsi nuoboda, apkerpėsi, tave visi pamirš ir greit pasensi. Iš tikro tai taip nebus, bet tas jausmas žudantis. Juodoji vakarėlių skylė pradeda tiesti savo ilgas rankas ir temptis už plaukų, kad išlįstum kur nors nu nors trumpam. Tada dar kartais būna taip, kad išspiri save iš namų, slampinėji mieste ir galvoji „nu blyn, tikrai reikėjo namie likt, pailsėt, paskaityt, filmą pažiūrėt“. O paskui kitą savaitgalį procedūrą vėl kartoji. Tai va, žinokit, pasirodo, kai kelis savaitgalius iš eilės visgi lieki namie ar kažkaip kitaip leidi laiką, tas jausmas nebe toks stiprus ir nebe taip kankina.

5. Tas jausmas, kai galvoj groja kokia nors melodija, vaikštai kelias dienas kaip debilas ir neprisimeni, kokia tai daina. Tada atrodo, kad prisiminti yra vienas svarbiausių dalykų. Viskas baigiasi arba tuo, kad visgi išsiaiškinti, arba tiesiog pamiršti, kad ieškojai. Paauglystėj, kai dar nebuvo shazamo ir šiaip internetas nebuvo toks išvešėjęs, nežinau kiek laiko galvoj grojo New Order – Blue Monday, kol pavyko išsiryškint, kas tai per daina. Jau net isterija mums su draugėmis buvo kilus, bet va vieną dieną paaiškėjo.

6. Tas jausmas, kai šauna kokia nors mintis ir galvoji sau, o va, kaip aš čia dabar protingai padarysiu ir paskui supranti, kad jau tai padarei. Man pavyzdžiui dažnai būna, kad pagalvoju, va, einu susirašysiu einamuosius darbus, atsiverčiu darbo knygą, ogi sveiki, didžioji dalis punktų jau surašyta. Kada ir kaip – blackoutas visiškas. Nu ir čia pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugybę.

7. Tas jausmas, kad vis dar esi stovkėj/projekte. Tie, kas gyvenime yra buvę stovykloj, kokiame nors projekte, nu kad ir su draugų kompanija ilgiau, kur ribotas skaičius žmonių kurį laiką gyvena ir veikia kartu, supras, apie ką aš. Per kelias dienas taip pripranti prie to, kad aplink tave yra tik tam tikri žmonės ir projektui pasibaigus ir grįžus į pasaulį sunku su tuo apsiprasti. Girdi žmonių balsus gatvėje ar kur kitur ir atrodo, kad tie balsai yra kažkurio iš žmonių, kurie kartu su tavim buvo tame projekte. Paprastai šitas jausmas labai greit praeina, bet jis nu tikrai keistas.

Na ir, žinoma, yra toks dalykas, kaip uncanny, bet apie šitą nesiplėsiu. Verčiau paskaitykite Z. Froido esė apie tai, kas tai yra, šito jausmo formas ir visa kita. Nepaprastai įdomu.

O kokius keistus jausmus, savo prigimtimi panašius į aprašytuosius, esate patyrę jūs? Nes esu tikra, kad būtų galima pildyti, bet šiuo metu prisimenu tik tiek. Beje, rašydama nieko neguglinau, neieškojau papildomų idėjų, viskas grynai iš savo patirties.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

8 Komentarai

Kraustausi

Po lygiai dviejų metų palieku namus, kuriuose lig šiol gyvenau. Metu nereikalingą šlamštą lauk, kraunuosi daiktus ir, savo pačios nuostabai, graudinuos. Prieš akis bėga tas, palyginus, trumpas laiko tarpas, per kurį viskas taip pasikeitė, kad prieš dvejus metus praverdama šių namų duris negalėjau nė įsivaizduoti.

Kraustytis gyvenime man teko beveik dešimt kartų. Vis tos klajonės po pasaulį, vis tie virsmai. Tad dveji metai vienoje vietoje – išties reikšmingai ilgas laiko tarpas. Kuo vyresnė esu, tuo labiau prisirišu, tuo daugiau simbolių ir juose pasislėpusių jausmų regiu mane supančioje aplinkoje.

Tada, 2015-aisiais, viskas prasidėjo baltai dažant sienas, langus ir lubas, vėliau čia pamažu dėliojosi mano nedidelis pasaulis su už originalą didesne Egon Schiele paveikslo reprodukcija ant sienos ir mažiausiai vienuolika žalių augalų ant palangės.

Labiausiai keičiausi aš. Iš pradžių bene kiekvieną vakarą traukdavau į terasas ir barus laimės ieškot, grįždavau paryčiais. Vėliau tuos vakarus vis dažniau keisdavo vakarai namuose, vienumoje. Čia aš labai daug laiko praleidau viena. Čia laižiausi senų laikų paliktas žaizdas, čia skaičiau Bukowskio žodžius There is a place i the heart that will never be filled and we will wait and wait in that space, klausydamasi Band of Horses – Noone‘s Gonna Love You ir pasikūkčiodoma iki dusulio apraudojau savo vienatvę, čia dažnai skambėjo Tame Impala, Jamie xx, Bon Iver, Thievery Coorporation, Bonobo, Arctic Monkeys, Oscar And The Wolf, čia išmokau viena gerti vyną, čia mylėjau, laimingai ir nelabai, daugiausia tai nelabai, verkiau, perskaičiau ne vieną knygą, sirgau, rašiau, labai daug rašiau… Čia gyvenant blogo sekėjų skaičiuos išaugo nuo 250 tų metų birželį iki 27 000 šiandien. Per tuos dvejus metus mečiau rūkyti ir gerti, ir svorio numečiau tiek, kad išryškėjo skruostikauliai, kuriuos turinti net nežinojau. Ir žmonių, kurie du penkioliktais atrodė tokie artimi, nubyrėjo nemažai.

Bet svarbiausia, kad tuos dvejus metus augau. Kartais pamažu, kartais šimtamyliais žingsniais stiebiaus link tos savęs, kuri esu dabar, stipriausia, kokia kada nors buvau, ir žinau, kad tai ne pabaiga.

Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.

4 Komentarai