Skip to content

Tag: Pamąstymai

Mergaitė – chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Leave a Comment

Oro!

Kas darosi su Vilniumi? Kas darosi su mano galva? Kas kas kas.
Aš tiek matau ir tiek jaučiu, kad tas įžvalgumas retsykiais gąsdina. Kažko labai labai labai nori? Ateik, užbursiu.

Girdžiu, matau, jaučiu, uodžiu, ragauju. Visi pojūčiai sustiprėję, smegenys dirba trissyk padidintu režimu, tik nežinau, kaip ilgai tai gali tęstis.

Viskas, regis gerai, bet.

“I’ve been insulted by his bad taste.” (Nick Hornby – “High Fidelity”)

Mane sekina tavo blogas skonis, mane sekina tavo nenoras kalbėti išmintingai, mane žudo tavo nevykę juokeliai, ir tas nesuvokimas, kas ne taip, ir ką derėtų nutylėti. Mane verčia iš kojų tavo nesuvokimas, kuo skirias Mari Kuri ir Mariah Carey,  tavo gyvenimo svajonė turėti kvadratinę dėžę  ir už ją dirbt visą gyvenimą, mane skaudina, kad vis tiek nesupranti, kodėl apie tai kalbu.

Iš proto veda tavo nepagrįstas stresas dėl bukapročių, dėl nieko nereiškiančių laikinų sandorių, dėl to, kad nesupranti, kaip tai nesvarbu. Būna, noris raudoti suprantant, kad manęs vis tiek nesuprasi.

Gana murkdytis praeities kemsynuos, buvo, praėjo, palaidojom. Pirmos meilės kerai išėjo iš mados prieš šešis pavasarius, o tu vis dar braidžioji ten, pasimetęs. Ten tuščia, nes visi iš ten jau seniausiai išėjo.

I’m stuck in a moment and I can’t get out of it.

Kai paskutinį sykį taip jaučiausi, apsivertė pasaulis. Į gerą.

Leave a Comment

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Leave a Comment