Pirmyn į turinį

Žyma: Viešasis transportas

Apie žiurkišką taupumą, zuikius viešajame transporte ir nemokamas kopijavimo paslaugas

Kai buvau maža, viską taupyti buvo tiesiog privalu. Nes ne tiek daug to visko buvo. Kai vasaros stovykloj pamačiau, kaip amerikietė vadovė išmetė lauk batus, nes jie jai atsibodo ir buvo truputį nusinešioję, stebėjau tai didelėm nustebusiom akim, nes taip elgtis mūsų krašte ar bent jau mano aplinkoje nebuvo įprasta. Kai man buvo septyniolika, Prahoje pamačiusi parduodamą tarkuotą sūrį, pamenu, pagalvojau “Koks netaupus ir tingus turi būti žmogus, kad jį pirktų ir dar už kur kas aukštesnę kainą nei tą, kurį susitarkuoti gali pats?” (Dabar tą tarkuotą sūrį mūsų parduotuvėse perku ir aš, nes prabėgo nemažai laiko ir dabar jau viskas atrodo truputį kitaip.)

Taupumas šiame, vis labiau vartotojiškame pasaulyje dažnai gali būti labai geras dalykas. Visada kelis kartus panaudoju maišelius iš parduotuvės, suplyšusių drabužių ar batų neskubu mesti lauk, juos susiuvu arba nunešu pataisyti, jei nebūtina ir pernelyg nešalta taksi nekviečiu, einu pati, kavinėse ir restoranuose pernelyg dažnai nesilankau, dažniausiai valgau namie. Būti taupiam, ar ne, ir iki kokio lygio, žinoma, spręsti pačiam žmogui. (Apie aplinkosauginius niuansus šįkart irgi nekalbėsiu, dažnai esu kalta ir tai pati žinau, kaip dainavo Džordana). Tačiau egzistuoja toks skausmingas, graužiantis, ėdantis taupumas, kuris vis dar nesveikai gajus mūsų visuomenėje. Su tuo taupumu gyvos ir žiurkės taupukės bei žiurkinai taupukai, su kuriais nori nenori visgi tenka karts nuo karto susidurti ir juos sutikus iš beviltiškumo norisi apsibliaut arba trinktelt kumščiu į sieną. Nes nu dievemarija, nu negalima šitaip. Tas žiurkiškas taupumas labiausiai paplitęs tarp žmonių, kuriems kokie virš 50-šimt, bet, patikėkit manim, apstu jo išpažinėjų ir tarp jaunų žmonių.

14224912_1121888667904773_6259682349078087876_n

(Šiame tekste jokiu būdu nekalbu apie žmones, kurie yra taupūs dėl to, kad tokiais juos verčia būti sudėtinga finansinė padėtis, skurdas, nepriteklius ar asmeninės negandos, kalbu apie nesveikėlius žiurkinus taupytojus, kuriems su finansais viskas ok.)

Vienas labai geras to nesveiko neva taupumo pavyzdys yra kai kurių žmonių bukas sovietinis mąstymas, kad namo neštis ir be saiko naudoti tai, kas jiems suteikiama darbe (kanceliarines prekes, kopijavimo paslaugas, kartais, net užkandžius), yra normalu, priimtina ir šiaip visiškai ok. Yra šimtai, tūkstančiai žmonių, kurie, užuot įsigiję, tarkim, anglų kalbos vadovėlį (kad ir už ypač gerą kainą su žiauriai gera nuolaida iš leidyklos, kad ir su pristatymu tiesiai jiems į biurą), verčiau praleis kokią valandą savo laiko stovėdami prie kopijavimo aparato ir jį kopijuodami, vėliau amžinai pasiklydinės nespalvotų (!) lapų šūsnyje ir namų darbus darydami nežinos, ką reikia padaryti, nes užduoty bus parašyta „Look at the yellow section“ ir jiems ant tų juodai baltų lapų tos geltonos nesimatys. Bet jie vis tiek taip darys, nes kopijavimas juk nieko nekainuoja, juk kopijavosi darbe, gi kasyra. Apie tokį daiktą, kaip autorinės teisės, nė nepradėkim, nes tokio jie tikrai negirdėję. Ir tušinukų dar keletą pagriebs, ir popieriaus kokį paką namo išsineš, sąvaržėlių dar kokių, nes gi nieko nekainuoja, gi darbo. Ir, jei tik niekas to neseks, su darbo automobiliu, pilnu darbinio kuro jie važiuos kosminius atstumus, veš žmones iš taško A į tašką B už pinigus, džiaugsis ir suokalbiškai šypsosis sakydami „Nesisuksi – negyvensi“.

tumblr_nnfkofozjp1twd2hso1_r3_500

Po trečio kurso, 2010-aisiais, man žiauriai nuskilo, nes kažkokiu stebuklingu būdu laimėjau konkursą atlikti praktiką Vienoje, o dar labiau nuskilo tai, kad per mėnesį stipendijos mums mokėjo visus 900eu, vykom keturiese ir už buto, kuriame visos gyvenome, nuomą tereikėjo mokėti 500eu/mėn su viskuo. Gyvenau su trim merginom, iš kurių dvi žiauriai taupė tuos pinigus, nu žiauriai. Jos niekur nėjo, nieko neveikė, visus tris praktikos mėnesius kabėjo namuose taupydamos pinigus, kiek girdėjau, kelionei į Londoną. Per visą tą laiką nė vieną jų taip ir nedaėjo iki nė vieno muziejaus ar galerijos nes, cituoju, „BRANGU“. (Man regis, įėjimo į bet kurį objektą kaina nesiekė 10eu, brangu būtų eiti kasdien, nenueiti bent kažkur bent kartą man atrodo visiškai kvaila. Jei argumentas to nedaryti būtų „Neįdomu“, dar suprasčiau, tačiau čia argumentas tas pats „BRANGU“ ir ne kas kitas). (Tos merginos, su kuriomis gyvenau, nebuvo iš neturtingų šeimų, nieko joms, atrodo, netrūko.) Bet ir nuvykusios į Londoną, nujaučiu, baisiai taupė. Viena jų, beje, visą laiką savo nešiojamą kompiuterį naudojo išsiėmusi jo bateriją ir kompą visada laikydavo ant laido, nes taupė tą bateriją. Kartą reikėjo pereiti iš vieno kambario į kitą ir tai buvo ganėtinai sudėtinga misija, nes iškilo rizika, kad, atjungus laidą, prapuls visi tuo metu internete atidaryti puslapiai, nes jų reikėjo darbui, o batarkė buvo kažkur toli nukišta, suprantat? Nes gal tikėjos, kad kompą, su visa sutaupyta batarke naudos dar vaikai ir anūkai, žinot, kaip būna, iš kartos į kartą, viską ten.

Iš kavinėse dirbusių draugų esu girdėjusi apie žmones, kurie atėję pavalgyti prašo, kad ant Margaritos picos dar ir sūrio nedėtų arba užsisakę arbatos pageidauja tris kartus pakartoti karšto vandens, kuriame galėtų tą patį vargšą maišelį išmirkyti.

tumblr_m68gdhmnby1qh18l1o1_1280

Žinau žmonių (šeimą su dviem vaikais), kurie kelis mėnesius mito vien bulvėm, kad įsigytų naują prašmatnų virtuvės komplektą. Užuot pirkę pigesnį ir nealinę savęs.

Apie žmones, kurie trūksplyš iki telefono ar kompiuterio nusibaigimo nuo jo ekrano nenuklijuoja apsauginės plėvelės verčiau nesiplėsiu, šitie irgi aiškūs.

Esame girdėję daugybę istorijų apie žmones, pinigus taupančius visą gyvenimą ir pastaruoju nesidžiaugiančius bei galiausiai juos iš senatvinio naivumo atiduodančius telefoniniams sukčiams arba taip ir numirštančius ant kalno nuvertėjusių pinigų.

Būna žmonių, kuriems atrodo visiškai normalu iš barų ir kavinių tašėj išsinešti kokį vieną kitą bokalą. Tigi bajeris, tigi „gauna tos kavinės tuos bokalus visus nemokamai, gi nieko čia tokio.“ Kiek pamenu, kai pasisavinate jums nepriklausantį daiktą tai vadinama vagyste, ne bajeriu. Tiems patiems žmonėms atrodo, kad vyrukas, įsigudrinęs ant senų butelių klijuoti etiketes, kad juos priimtų taromatai ir taip pasirinkti kišenpinigių buvo nubaustas visiškai be reikalo, nes gi nieko tokio nepadarė, gi vapščė sanitaras, padėką jam. (Nepamirškit, kad tokei sanitarai po to varo atidirbinėti naktinės pamainos nulupinėdami kapinių tvoreles ar statomų namų pamatus, pagalbininkai tie.)

Yra ir tokių žmonių, kurių idiotiškasis taupumas pasireiškia išganingu mąstymu, kad nepirkti bilietėlio naudojantis viešuoju transportu yra geniali mintis. Jiems atrodo, kad nemokėti už važiavimą, sekti feisbuke ar kur ten, kur yra kontrolė ir visaip mėginti jos išvengti yra normalu. Kelionei neišleidę pinigų ir išsisukę nenubausti jie jaučiasi it didvyriai. Jie nė nesusimąsto, kad jie yra viena iš priežasčių, kodėl kyla važiavimo kainos, o viešojo transporto sistema tobulėja siaubingai lėtai. Jie nesupranta, kad taip elgtis turėtų būti ne tik, kad nepriimtina, bet ir gėda. Priminkite jiems, kai kitą kartą tokius sutiksite. Jei jiems negėda, padarykite, kad būtų.

ad_155568660-e1420111350647

Yra daug žmonių, kuriems atrodo, kad paslaugos nėra toks daiktas, už kurį reikėtų mokėti pinigus. Paslaugas juk galima gauti atsiskaitant sparnuotom frazėm „Lieku skolingas“, „Žiauriai ačiū“, barteriukais, chujukais ir pažadukais, kad paslaugą atliekantysis įgaus nepamainomos patirties ir „turės ką įsirašyti į CV“. Taip, aš visiškai sutinku, kad kai kuriuos dalykus, kai kuriems žmonėms, kai kuriose situacijose gyvenime reikia daryti nemokamai, o savanoriaujant galima labai daug ko išmokti, bet yra ribos. Teko dirbti (laimei, trumpai) įmonėje, kur visais įmanomais atvejais užuot samdžius žmonės papildomam darbui būdavo karštligiškai ieškoma savanorių ir tiesiai šviesiai sakoma, „Kam mokėt, kam dirbt, jei visą purviną darbą gali atlikti savanoriai.“ Savanoriams būdavo prižadama galimybė „įgyti neįkainojamos patirties bei sudalyvauti renginiuose“. Tų renginių metu tiems savanoriams visgi nebūdavo leidžiama išeiti iš darbo vietos ir vargšai likdavo ir nusikalę po alinančios darbo dienos, ir nė nepamatę renginio, dėl kurio ir ėmėsi to darbo. (Apie tą šaraškino kontorą straipsnį gal dar parašysiu, jau baigėsi konfidencialumo sutartis, bet įspūdžiai dar neišblėso).

Kol visuomenėje dar bus tokia didelė dalis žmonių, kuriems daug visokių tokių ir panašių dalykėlių yra normalu ir patys nepradėsime elgtis išmintingai, negalėsime tikėtis to iš kitų ir neturėsime teisės pykti, kad gyvenam ne kaip šiuolaikiškoje ir mąstančioje valstybėje, o kaip septinto dešimtmečio rusų komedijoje. Pripažinsiu, kai kurie dalykai, kuriuos čia paminėjau, dar prieš kelerius metus ir man gal būtų atrodę normalūs, tačiau, laimei, laikui bėgant ir plečiantis akiračiui sąmoningumas pamažu ima viršų. Daugiau jo linkiu ir sau, ir visiems kitiems.

tumblr_myjdh2nwec1s5vk5so1_500

4 Komentarai

Etatiniai nervų gadintojai arba Merfio dėsniai mano gyvenime

Yra dalykų, kurie žiauriai nervina. Bet nervina ne taip, kaip, tarkim, kokie kertiniai nervuotojai, kaip, pavyzdžiui, prasta kelių kultūra, homofobija ir pan., bet nervina taip trumpai. Panervina ir pamiršti. Pavartai akis ir praeina. Štai, tie smulkūs mano erzintojai.

  • Kai įvedinėji koduką į el. banką ir suvedęs visus 15 skaičių pamatai, kad buvo įjungtos lietuviškos raidės.
  • Kai nusilakuoji nagus, o tada priveri nagą užtrauktuku.
  • Kai tušinuku išsipaišai tašę. Arba odinę striukę. Ir neišsivalo ką tu nori, tą daryk.
  • Kai pralauki eilėj banke/VMI/Sodroj valandą, sulauki savo eilės ir prisimeni, kad kaip tik šiandien pasiėmei ne tą tašę, kurioje nesinešioji dokumento.
  • Kai kas nors prieš tave valgo kokį nors maistą (salotas, džemą, medų, etc.) ir palieka šaldytuve indelį su 5g to maisto, apsimesdamas, kad „ten dar yra“, kas iš tikrųjų reiškia „kad tik nereikėtų plauti indelio“.
  • Kai Youtube panaikina video iš favoritų sąrašo arba video pasidaro not available in your country. Ir net negali pažiūrėt, ką ten turėjai.
  • Kai kas nors paskambina, nespėji pakelt, atskambinti ir nekelia arba būna išjungtas telefonas.
  • Kai taksi sako uz 3min, stovi lauke 13min, o ant tavęs sninga-lyja-rasakrinta.
  • Kai merga berną prie draugų demonstratyviai kolioja, kam tas geria.
  • Kai kiši kištuką i rozetę, bet nelenda, nes trūksta ten kažkokios skylutės kištuke, arba cibuko rozetėje.
  • Kai pasirenki įmantrų šriftą, kompo ekrane viskas atrodo gerai, bet lietuviškos raidės atsispausdina deformuotos.
  • Kai lieka bėgti 10 metrų iki autiko ir vairuotojas nuvažiuoja.
  • Kai į autobusą įlipa 35 vaikų ekskursija. Su balionais. Su balionais ir saldainiais ant pagaliuko.
  • Kai žmonės į besibaigiančio muilo/indų ploviklio indelį pripila vandens, kad tipo ilgiau užtektų.
  • Kai žmonės vaistinėje nežino tos naujos taisyklės, kad reikia stotis prie linijos ir raunasi prieš tave į eilę.
  • Kai sugalvoji nusikirpti etiketę nuo naujos maikutės ir netyčia per daug nukerpi ir praardai šoną.
  • Kai stovi stotelėje, lyja, neturi, kur daugiau trauktis, ateina koks fainuolis ir 2cm atstumu nuo stotelės ruko Saint George, visi dūmai plaukia i tave, o paskui vaikštai kaip išlindęs iš larioko.
  • Kai žmonės grįžta atostogų į Lietuvą iš Norgų/Ukų ir purkštauja, kaip „čia viskas piguuu“, bet emigravo, nes viskas buvo brangu.
  • Kai reikia telefonu pasakot vyresniems žmonėms, kaip updatint antivirusinę.
  • Kai nebūni prisijungęs prie FB kurį laiką, įsijungi ir pamatai, kad tave per naktį pritagino 30-tyje fotkių, kur tavo veidas kreivas-šleivas, ir tas fotkes jau matė visi įmanomi žmonės.

  • Kai kine/paskaitoje/seminare žmogui skamba telefonas, o jis, užuot atmetęs ir išjungęs garsą pakelia ragelį ir tyliai tyliai šnabždėdamas kalbasi. Ir nifiga ten nebūna tyliai.
  • Kai sako „Gal gali padėti išversti? Čia labai nedaug, gali belekaip, bet reikia valandos bėgy„.
  • Kai žmonės vilki rūbus, kurie išdžiuvo uždarytoje patalpoje ir skleidžia uždusimo kvapą.
  • Kai plauni indus ir sušlampi rankoves.
  • Kai kompas išmeta update‘us, ir užuot paspaudęs „postpone“ netyčia paspaudi „restart now“ ir užsidaro viskas, kas buvo atidaryta ir ko reikėjo tą akimirką.
  • Kai kas nors tave užregistruoja „Avon“ konsultacijai, tada tau pačiu netinkamiausiu metu skambina nežinomas numeris ir sako „Laba diena…. Ar galit kalbėti? Ar čia Eglė? Žiūrėkit, aš čia jus norėčiau tokiu klausimu…“ Per pirmas penkiolika sekundžių rimtai išsigąsti, kad nutiko kažkas baisaus, o paskui galvoji, kaip čia mandagiau atsakyti konsultantei, kad eiti į „Avon“ biurą, kuris yra visiškai nepakeliui atsiimti kažkokį mėginuką yra mažiausiai tave dominantis dalykas vidury užimtos darbo dienos.

  • Kai kaimyno šuo lifte/laiptinėj šoka ant tavęs šlapiom, purvinom kojom, o kaimynui čia yra norma.
  • Kai eini per lietų ir kojos bei batai iki kelių apsitaško purvo strazdanom.
  • Kai parduotuvėj reikia vežimėlio, bet smulkių tai neturi.
  • Kai reikia palikti arbatos, bet smulkių irgi neturi.
  • Kai ateina sms ir bėgi paskaityt, o ten tau rašo OMNI ID arba WAWA batai.
  • Kai -23°, prayra striukės užtrauktukas, o tavęs dar laukia ilgas kelias pėstute.
  • Kai VMI/Sodroj/banke išsimuši numeriuką 237, prasėdėjus 40min lentoje mirksi 897, o taviškis dar neužsidegė.
  • Kai duodi kam nors atsispausdinti ką nors iš savo kompo, tas žmogus pasirenka ne tą printerį, ir užsako spausdinti 30psl. tau visiškai nereikalingų dalykų, bet apie tai sužinai tik po kurio laiko, kai prijungi laidą prie pvz. savo namų printerio ir vėjais paleidi krūvą lapų.
  • Kai su piniginės užtrauktuku prisegi čekį piniginėje.
  • Kai nesilupa kiaušinis.
  • Kai šokolade būna kartus riešutas. Dažniausiai paskutiniame gabalėlyje.
  • Kai kas nors sveikina su Velykom/Kalėdom, įdeda į FB tarybinę atvirutę ir užtagina 1000 draugų.

Ir dar šitas sąrašas labai geras kas nematėt.

Bet šiaip tai. Pasidžiaukim, kai tik tokios bėdos.

Nes dabar tai jau tikrai pavasaris.

1 Komentaras

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Palikite komentarą

Katė ir šiaurės ašigalis Vilniuj, apšy

Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.

Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.

Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.

Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.

Va, katė.

Va, Igoris.

Palikite komentarą

Judėjimo Berlyno viešosiose erdvėse ypatumai arba duokit man ramybę

Man labai nepatinka, tiesiog veda iš proto tai, kaip kitaip žmonės vaikšto čia, Berlyne. Paklausi, kaip stipriai kitaip jie gali vaikščioti palyginus su Vilnium ar Panevėžiu, ar Viena? Visų pirma, jų čia daug. Jų beprotiškai daug. Išėjęs iš namų tikrai neturėsi anei vienos jaukios akimirkos, kai pro šoną nepraslys koks praeivis. Baisiausia man yra tai, kad šitam didžiuliam mieste, kur, rodos, laikas turėtų būti tikrai brangus, žmonės įpratę vaikščioti nesveikai lėtai. Lėtai kaip sraigėnai jie šliaužioja visur, kur įmanoma – prekybcentriuos, universitete, o, baisiausia, traukinių ir metro stotyse.

Būna, skubi, leki ir nespėji į traukinį ne dėl to, kad esi lėtas, o dėl to, kad užstringi natūraliam žmonių flood‘e. Vis galvoju, kas kaltas dėl to, kad taip nervinuos dėl, atrodo, gan elementaraus ir neišvengiamo dalyko, ir kodėl tai šitaip stipriai nenervina Lietuvoje. Nežinau, mąstau, gal čia Ritmas tiesiog stipriai kitoks ir tas Ritmas man visai nepriimtinas ir neperkandamas?

Gal aš per daug įsitempus ir nemoku skint akimirkos, ar kaip ten? Bet nu kamon, chebryte, kai lauke minus tūkstantis, akivaizdu, jog ne akimirkų skainiot čia susirinkom, o asap įveikti tą nelemtą atstumą iš taško A į tašką B. Dar labiau nervina asmeninės erdvės griovimas viešosiose erdvėse. Aš negaliu pakęst, kai tenka liestis su nepažįstamaisiais. O nepažįstamiesiems, kaip jau pastebėjau, liestis visai nieko tokio, gal net smagu. Ir nežinau, is that me or what, bet nuolat, nuolat koks pėstietis, tiesiai einantis priešais mane, pradeda vingiuot kaip ta šarangė, staigiai sustoja ir atsidarinėja alų, pieną, geria kavą, valgo kulšį ar bananą or whatever, ir visai nevengia mosikuoti rankomis, kojomis, šalikais, rankinėm ar dar belekuo ir toliau įsibrovinėja į kito (kokia laimė, jei ne mano!) pasaulį. Enšoldegūn, Enšoldegūn! šaukia kas antras, o aš, kaip kokia nesveika moteraitė, būna, neištveriu ir rėkiu lietuviškai, „eini ar neini, na“.

Būna, žmonės ir informaciniai pranešimai taip rėkia, jog perrėkia net ir ausinuką, užsuktą ant pačio aukščiausio levelio. Jaučiuos kaip bičių avily, iš kurio pabėgti neįmanoma. Tokiom akimirkom visai idiliškai atrodo tas Vilniaus centras, kur, nors žmonių ir pilna, visi skuba vienu ritmu ir nesiblaško ir nesidarko arba tuštutėlis Panevėžys, kur bent jau yra, kuo kvėpuoti.

Ačiū už dėmesį, skundų kampelį šiam kartui uždarom, tikiuos, ilgam. 🙂

Palikite komentarą