Šį įrašą skaitytojams esu skolinga jau kelerius metus. Vis žadu aprašyti, ką galima nuveikti mano mylimame gimtajame Panevėžyje ir vis, užsisukusi kituose reikaluose, to nepadarau. Tad štai, atiduodu skolą.
Įkelta 2021 24 kovo
Žyma: Panevėžys
Įkelta 2020 1 lapkričio
Kas tas Čičinsko kepsnys ir kuo jis ypatingas?
Čičinsko kepsnys – tai man, panevėžietei, nuo pat vaikystės gerai pažįstamas patiekalas. Jo ragauti buvo tekę daug kur – miesto valgyklose, kavinėse, svečiuose ir, žinoma, namie. Ir tik atvykusi gyventi į Vilnių supratau, kad šitas fenomenas yra smarkiai geografiškai apribotas. Žmonės iš kitų kraštų dažnai ne tik ragavę, bet ir girdėję apie Čičinsko kepsnį nėra.
Iš ko jis pagamintas? Tai – bulvių ir varškės tešlos juostelėse įsuktas faršas, virtas aliejuje. Kartais žmonės vietoj faršo deda virtą dešrą, bet su tas tikrasis kepsnys turi būti su faršu. Patiekiamas su marinuotas svogūnais, kopūstų salotomis, agurkėliais ar kitomis daržovėmis ir, būtiniausiai, pomidorų padažu. Tiems, kas nėra ragavę, skonį galėčiau apibūdinti kaip tokio paturbinto sofistikuoto čeburėko. Ypatingos maistinės vertės čia tikrai nerasite, tai geriau ir neieškokite.
Didžioji dalis panevėžiečių Čičinsko kepsnį labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad skonis mums pažįstamas nuo vaikystės ir visai neatrodo keistas. Užtat miesto svečių, kurie jo ragauja pirmą kartą, vertinimai – nevienareikšmiški. Vieniems labai patiko, kitiems – pusėtinai, teko girdėti komentarų, kad jis geriau sueitų patiekiamas kaip užkandis prie alaus, valgomas rankomis, o ne pagrindinis patiekalas.
Istorija
Apie istorinę Čičinsko kepsnio kilmę pati žinau mažai, tad pacituosiu straipsnį, kuriame pateikta trumpas jos pristatymas.
„Čičinsko kepsnių atsiradimo istoriją pasakoja sena legenda. Pasak jos, Panevėžio krašte, Upytėje, gyveno dvarininkas Čičinskas, kuris labai žiauriai ir negailestingai elgėsi su žmonėmis. Jį nubaudė dievai ir jis prasmego po žeme kartu su visu savo dvaru. Piliakalnis, ant kurio, pasak legendos, gyveno dvarininkas, dar iki šiol yra lankomas žmonių ir jį vadina Čičinsko kalnu. Manoma, kad Čičinsko kepsniai ir buvo pradėti gaminti šiose vietovėse.”
(Šaltinis – Delfi)
Kituose šaltiniuose rašoma, kad po Čičinsko mirties (nutrenkė žaibas nevidoną) žemė nenorėjo priimti jo kūno ir tas iki XIX a. pabaigos buvo eksponuojamas smalsiems Upytės bažnyčios lankytojams.
Atvirai pasakius, tik pirmą kartą į internetą įkėlusi patiekalo nuotrauką suvokiau, ką primena jo forma. Garbės žodis, iki tol kažkaip nė toptelėję nebuvo.
Kur ragauti?
Jei vykstat į Panevėžį ir norit paragauti Čičinsko kepsnio, siūlau tai daryti Čičinsko užeigoje. Jie tvirtina užpatentavę originalų patiekalo receptą ir jis ten gaminamas jau ilgus metus. Tik nevykit savaitgalio vakarą, nes tokiu metu ten vyksta audringi vakarėliai. Na, nebent ieškote audringo vakarėlio su estradine muzika kompanijoje kam virš penkiasdešimt. Tuomet būtinai varykit ten savaitgalio vakarą. Draugiškas patarimas – gerai pagalvokite prieš imdami pilną porciją. Pusės dažniausiai –per akis.
Dar aplink Panevėžį Čičinsko kepsnio paragauti galima „Gandralizdyje“. Tik čia man jis tikrai ne toks skanus kaip Čičinsko užeigoje, nes tešla pernelyg primena spurgas. Modifikuotą variantą – Činčio kepsnį – rasite Uliūnuose esančioje užeigoje „Prie židinio“. Pusė bėdos, bet irgi ne tas, ne tas.
Žinau, kad Čičinsko kepsnio galima rasti ir Vilniuje ar Kaune, „Bernelių užeigoje“. Bet neapsigaukite, ten patiekiamas patiekalo variantas šviesmečiais skiriasi nuo originalaus recepto. Mano, kaip panevėžietės skoniui, pasityčiojimas ten, o ne Čičinsko kepsnys. Jei žinot daugiau vietų, kur galima jo rasti – brūkštelkit, visiems bus į naudą.
Internete yra ne vienas Čičinsko kepsnio receptas, tad galite pamėginti pasigaminti patys. Vis dėlto, nesu tikra, kuris iš jų – geriausias, bet tikiu, kad tešloje privalo būti ir varškės, ir bulvių.
Esu tikra, kad, pakliuvęs į gero PRščiko rankas, šitas reikalas galėtų puikiai sužaisti kaip krašto vizitinė kortelė, firminis patiekalas, kurio paragauti knietėtų atvažiuoti visiems. Prisiminus dvarininko Čičinsko istoriją, sukurti legendą būtų nesunku. O gal Upytę, kur Čičinskas viešpatavo, turistų traukos centru paverstumėme. Tikiuosi, kad vieną dieną taip ir bus.
***
Jei tau patinka tai, ką rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
Įkelta 2020 27 sausio
Things to do in Panevėžys: a detailed guide from a local
Hi, I am a Lithuanian blogger Mahila. I was born and raised in Panevėžys and right now I live in Vilnius but come back to my hometown quite often. I don’t usually write in English, but, after publishing a guide to Panevėžys in Lithuanian, I decided to post an English version, too, as there isn’t much about Panevėžys on the internet in English. Or at least written from a local’s perspective.
I’ve had an idea to create a thorough guide on things to do and see in my beloved Panevėžys for a very long time and, finally, here it is.
It’s probably worth clarifying that I’ll only be writing about the places I’ve visited myself, preferably, recently. Of course, there are many other places I’ve heard about but never visited or visited a long long time ago, so I believe it wouldn’t be fair to include them for now.
I’m adding links to each place’s Facebook page or its website where you can find more info. Press on the images to enlarge them. Some descriptions don’t contain pictures but I can promise you to take and add them the next time I visit.
Famous local objects
The car market (mašinų turgus) aka “mašinturgis”
Pramonės g. 10B. Open on weekends between 6 am and 3 pm
Many people who have never been to Panevėžys look surprised when I suggest going to the car market. Why should anyone who’s not interested in buying a car spend their Saturday or Sunday morning in a car market? Well, the thing is, this market started long ago as a car market, but, throughout time, it grew into one of the most impressive flea markets in Lithuania.
When I need something, whether it is a lamp, an outfit for a theme party, an office chair – basically anything, I just go to the Panevėžys car market. Vinyls, kitchen appliances, furniture, bikes, roller skates, car details, nuts, olives, bread, plants, tons of second-hand clothes and accessories, and many more various items can be found in this market.
However, there’s one minus. Lately, I can see more and more new low-quality clothes that you could find in a regular market in the city center there. Overall, this isn’t nice as I see it harmful to the original flea market idea.
Oh, and by the way, you can still buy (or sell) a car there!
A friend of mine who was visiting Panevėžys last summer told me that this market was the best genuine open-air 90s museum he’d ever seen.
Senvagė
Coordinates: 55°43′55″š. pl. 24°21′40″r. ilg.
If you ask somebody from Panevėžys to recommend any beautiful sights, they’ll mention Senvagė. Located in the city centre, on the left bank of Nevėžis, Senvagė is a standing water pool that is famous for its fountain (that operates from early spring to late autumn), a cozy island in the middle, and also plenty of various sculptures scattered all over the area. As far as I know, the city is planning to renew Senvagė soon, so you’ll be seeing construction work there, but after that, the area should look even more beautiful than today. In the meantime, many locals say that there’s nothing to renew here, everything looks good enough as it is.
The key tree
Birutės g. 5
Below, you’ll find a description of a pub “Seklyčia prie uosio” (“Seklyčia next to the ash tree”). Its name comes from a very special ash tree called also known as a key tree you can find next to it. This ash tree has been struck by lightning three times and has suffered several fires, so the municipality was planning to simply cut it. However, a ceramic Algirdas Jonušis decided to make it a local celebrity. There’s an urban legend that people started nailing keys to the ash tree because, during an excavation that took place nearby, a box with 70 keys was found. These days, the tree is popular among newlyweds who come to perform a little ritual here.
I myself also had a chance to do the same ritual. The owner of “Seklyčia prie uosio” gave me a key which I nailed to the tree and thought of a wish. Then, the next step was to ring a bell made from a few cans that create a loud noise. I’ve heard some people complaining that this kind of behaviour (I mean, nailing the tree with keys) is a torture to the tree, but let me remind you that this tree was doomed to die and this key-tree idea brought it to a new life.
Food and drinks
Savanorių a. 4a,
I guess many of you who’ve spent some time in Vilnius will be familiar with the name. But the thing is, Panevėžys Špunka is the best Špunka in Lithuania. Everything’s amazing here – the interior (I guess the owners paid a few trips to the car flea market to collect the unique details you can see there), the music, and the food (the food is spectacular, trust me). The thing I really like about this place is that no matter who you visit Špunka with, be it friends or parents, you’ll feel equally nice and comfortable. The place is also pet-friendly.
Everything I’ve tasted in this Špunka was very delicious and at an affordable price. However, the most unique thing (Lithuania-wise) you can find here, in my mind, is the Scottish deep-fried Mars bar. I suppose it’s the most unhealthy dessert in the world. On the internet, it is stated that a portion contains 626kcal. Well, here it is served with ice cream and chocolate, so add at least a hundred more. I’d suggest getting a portion per group and sharing it with friends. But it’s extremely tasty.
Birutės g. 8
You shouldn’t skip this pub when in Panevėžys. In a village called Piniava, a few kilometers from Panevėžys, there’s a small brewery “Piniavos alutis” that has been operating since 1990. Its owner is a brewer Vidmantas Perevičius, who’s also the owner of this pub, located a few steps away from the central area of Panevėžys.
In “Seklyčia prie uosio,” you can try some unusual craft beer. They have a cozy outside seating area as well. Here, you can also take part in a beer tasting, there are sometimes parties or bigger events in the area next to the ash tree described above. Upon request, beer is served in clay jars that resemble upside-down human heads. Besides, the music you can hear there is also very nice.
Ramygalos g. 43
You should visit this place with one very specific aim only – to try the Čičinskas roast. The owners of this place claim to have patented the original recipe of this dish and they’ve been making it for decades now. Just don’t go there on a weekend night as you’re risking to find a loud trashy party. Well, unless you’re looking for a loud trashy party. Then, you absolutely must go there on a Friday or Saturday night.
Also, make sure you’re really hungry before taking the full portion. For me, half of a portion is more than enough.
Čičinskas roast is a dish popular in Aukštaitija. It’s a deep-fried meal made from minced meat with curd-potato-flour pastry wrapped around it and served with pickled vegetables. And ketchup. Yes, I’m not kidding. I can’t promise you’ll like it, but it’s definitely worth a try.
Kranto g. 24
In the city centre, on the corner of Senvagė, there’s a 4-star hotel Romantic which is without any doubt the fanciest place in town. In this hotel, you can find a cozy restaurant called Déjà vu that hosts a classy interior, a fireplace, and, if it’s summer, you can sit in a beautiful terrace with a view to Senvagė. The prices in this restaurant are slightly higher than in other places in Panevėžys, but I think it’s an ideal place for a birthday dinner with family. I’d recommend booking a table in advance as it gets rather busy during the weekend.
Respublikos g. 19-1a
Even though this pizza place has been operating for several years now, I still can’t remember its name as it’s so generic. However, it’s not the name but the food that matters there. Pizzas are baked in a wood-fired oven and are very, very good. If you’ve tried Pizza Verde or Don Simon in Vilnius (my favourite ones), you should expect something similar here. Highly recommended. However, the last time I visited, it was cash only.
Respublikos g. 34
I visited this pub for the first time only a few weeks ago and, unfortunately, it was too late for food. However, I’ve heard that both the food and drinks menu there is similar to the one you can find in Špunka. The place seems nice. The interior is quite impressive as you can see plenty of various meat grinders in there, so I’m not sure if your vegetarian or vegan friend would like it. I’m hoping to pay a second visit there soon so I can provide a more detailed review. When I was there it was cash only.
Respublikos g. 70
Pizzas here are pretty good, too, but not as good as in Pizza di Napoli. However, you can expect good value for money. The main advantage this place has to offer is its enormous inside playground for children. By the way, in the past, this building hosted a bank, later it was a nightclub, and now it hosts a pizza place and a gym.
Kranto g. 12
Locals refer to this place, which has been open since I was a child, in various different names: “Pas Urboną”, “Dryžiai”, “Plytinė”, “Kranto kavinė”, while my friends would say “Let’s go to Krantas.” This pub offers good food, some nice beers, and a cozy atmosphere. The thing I love about this pub is the fact that on Friday and Saturday nights they play various concerts on their wall with a projector. You can hear Rod Stewart, Joe Cocker, and other similar artists there. Kranto 12 is an inseparable part of Panevėžys identity so you should definitely pay a visit here. If you’re planning to come on a weekend night, make sure to book a table in advance as it is always crowded.
Kapučino kavos ir šimtalapių namai
Parko g. 24B
At one of the main entrances of the Culture and leisure park, there’s a cozy cafe called “Kapučino kavos ir šimtalapių namai” (“The home of cappuccino coffee and Šimtalapis cakes”). The place is pet-friendly so it’s a good idea to drop by after a walk with your dog in the park.
Two more places that serve good coffee are located in the city center – Kavalierius (Respublikos g. 44) and Kavos dėžutė (Laisvės a. 15-18).
Laisvės a. 6
Once upon a time, there used to be a flower shop and the locals referred to this place as “Matista.” Later, the venue hosted a trashy pub “Taverna” with cheap beer and a hole somebody had kicked in the toilet door. Thus, the change this place saw with the opening of the restaurant “Bisas” was enormous. Right now, it’s an extremely cozy small restaurant. It’s great for family gatherings or dinner with friends. What’s nice about “Bisas” is its versatile menu and warm atmosphere. However, unfortunately, everything I’ve tasted there was just ok, but not spectacular. Or maybe I’ve just tasted the wrong dishes. Anyway, definitely worth visiting.
Respublikos g. 28
In front of J. Masiulis bookshop, there’s a nice pub called “Drunken Horse Pub.” It’s as basic as a pub can get, which is actually an advantage for me. This pub offers a broad variety of beer. Those who are used to the high Belgian beer prices in Vilnius will be pleasantly surprised by the friendly prices here. It’s a good spot to watch sports. “Drunken Horse Pub” is open until late during weekends, so it’s also an advantage.
Laisvės a. 7
In the most central part of the city, there is a mini gallery that hosts various exhibitions and right next to it you can find a cozy cafe-bar which is great for gatherings with friends. Keep in mind that the cafe closes quite early, though.
Senamiesčio g. 29
I have to admit that I haven’t visited Tauros loftas for quite a while. However, all the times I was there were great. Plenty of space to hang out with friends, a nice interior, and a broad beer menu. However, as I understand, due to neighbours’ complaints about the noise, Tauros loftas doesn’t operate as a regular pub anymore and is only open for concerts and similar events. If you’re planning to come for a concert and have a table, make sure to make a reservation.
Nature
Skaistakalnis park
Biliūno g. 3
Skaitakalnis park is one of my favourite places in the city. At the moment, it is under construction. In the summer, this park hosts concerts and other events, but I find this area special because of other reasons. Next to the entrance on Smėlynės str., there’s St. Peter and Paul Parish Cemetery where you can see gravestones dating to the early 19th century. This cemetery is very old (in comparison to other cemeteries in Panevėžys), beautiful, and also rather spooky (which I find fantastic). Since the park is also rather old, the trees in it are very tall so the atmosphere in the whole area is mystical enough, too. I used to be a gothic girl when I was a teenager so, because of this spooky feel, this park was a regular meeting spot among my friends.
In the central area of the park, there are the ruins of a house that belonged to a poet J. Čerkesas-Besparnis. The municipality is planning to restore the building in the next few years and make it open to the public, so stay tuned.
Kultūros ir poilsio parkas (The culture and leisure park)
Parko g.
My parents’ home is next to this park, so I always walk my parents’ dog and go jogging or roller skating there. This park isn’t as old as Skaistakalnis park, but still a very beautiful one. There’s a huge skatepark, great bicycle lanes, also, a few newly-opened viewpoints where you can watch the river Nevėžis flow. What I love most about this park is its amazing new bridge which looks very beautiful at night, so I can’t help taking pictures of it every time I pass by. Also, in the area closest to my apartment block, there are plenty of crow nests. When I was a teenager, I used to dress in a gothic style, listen to gothic music, read spooky stories, and every morning wake up to a crow sound coming from the park. Perfection.
Culture
Panevėžys puppet wagon theatre
Respublikos g. 30
According to Wikipedia, this theatre is the only puppet wagon theatre in Europe. I realized I’m not a big fan of puppets when I was still a child, but I believe that there are plenty of those who find this form of theatre fascinating. This theatre opened in 1986, and it keeps on touring all around the world every year. However, I’m not sure whether there are any plays in English you can watch while in Panevėžys.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės library
Respublikos g. 14
Panevėžys has an amazing library that moved to a newly-reconstructed building in 2006. While more than ten years have passed, it still looks great. It’s light, spacious, but cozy, and modern at the same time. Even after I left Panevėžys in 2007, I used to come back to borrow books from this library as A. Mickevičius library in Vilnius seemed much more modest. The library hosts various events, such as meetings with writers or book launches, exhibitions, and so on. You can also come to work there. The thing I really appreciate in this library is a special area dedicated to a local poet Elena Mezginaitė who’s one of my favourite poets from Lithuania. By the way, soon, this library will celebrate its 100th anniversary.
The apartment of the theatre director Juozas Miltinis
Algirdo g. 54-19
It’s funny as having spent the first 18 years of my life in Panevėžys, I only visited this apartment-museum only in 2016. The apartment that belonged to the theatre director Juozas Miltinis (1907-1994) is in Algirdas street, in a basic block of flats. In the apartment, you can see a huge collection of books, photos, paintings, and other personal items that belonged to this director. It’s an amazing opportunity to learn a little bit more about this, without any doubt, the most famous person who has ever lived in Panevėžys. Juozas Miltinis moved to Panevėžys in 1940 and made the city famous for theatre. The apartment is open to everybody, but you should make an appointment in advance. Also, not sure if you can get any tour in English here.
Laisvės a. 5
After its best days when Juozas Miltinis was still alive, this theatre saw some worse times. However, right now, the theatre is experiencing a renaissance. At the moment, it is being reconstructed and is bound to get a fresh new look and feel. However, its lobby will remain the same as it’s always been, which is great. Even during the reconstruction, the theatre hosts plays, concerts, and other events. However, not sure if you can find anything in English here.
Of course, there’s much more you can see in Panevėžys and I’m pretty sure you can add something to this list, too, so don’t hesitate to do that in the comment section.
1 Komentaras
Įkelta 2019 5 gegužės
Apie tualetus, tualetinius nuotykius bei žmones prie tualetų
Tualetai yra ta tema, kuria jau seniai norėjau parašyti. Kadaise netgi buvo kilusi mintis daryti įvairių vietų tualetų recenzijas, bet labai nemėgstu įsipareigoti (t.y. jausti prievolę periodiškai postinti tam tikra tema), tad ji taip ir liko neįgyvendinta. Bet nieko tokio.
Tualetas yra ta tokia vieta, kur žmogus yra pats pažeidžiamiausias, kur anksčiau ar vėliau atsirasti turi visi ir kur (pakeliui, prie durų ar viduj) visai nutinka dalykų.
Taip pat egzistuoja ir nemažai savotiškų žmonių tipažų.
Tualetų žmonės
- Žmonės, kurie, nesėkmingai pabandę atidaryti tualeto duris, negali patikėti, kad viduje kažkas yra ir jas isteriškai klebena, kad įsitikintų. Kai esi viduje, tai žiauriai faina.
Suprantu, kad būna vietų, kur raudonas ženkliukas tiesiog iškleręs ir net ir kai tulikas laisvas, atrodo, kad ne, tad reikia įsitikinti. Bet, tarkim, pas mus darbe viskas veikia kaip ir turėtų veikti, o etatinių klebentojų vis tiek atsiranda.
- Žmonės, kurie, laukdami eilėje, atsistoja taip arti (per arti, nors erdvės šiaip per akis) durų, kad būdamas viduje net girdi jų kvėpavimą. Irgi labai jauku tvarkytis reikalus.
- Žmonės, kurie klebena rankeną, tranko į duris ir rėkia „Greičiauuu“. Žiauriai faina, jei tu tikrai turi svarią priežastį truputį užtrukti. Ir tikrai ne išmuša iš vėžių, o žiauriai paspartina reikalą. Mhm.
- Žmonės, kurie baro tualete prisėdę scrollina telefoną ir taip užlaiko eilę. Tikiuosi, kad sveiko proto jums netrūksta ir taip nedarot.
- Žmonės, kurie ateina prie tualeto, pamato kosminę eilę ir NEGALI PATIKĖTI, kad ji tokia. Tada pradeda dėl to širsti bei visaip kaip rodyti savo nepasitenkinimą, nu tipo KAIP TAIP ĮMANOMA. Vėliau dar seka putojimasis, kad kaip čia galima tiek mažai tulikų turėt tokioj didelėj kavinėj. Tikrai labai visiems padeda visas šitas burbuliavimas.
- Žmonės, kurie elgiasi taip, tarsi jų noras į tualetą yra svarbesnis negu kitų eilėje laukiančiųjų.
- Žmonės, kurie tau stovint eilėje, tave praeina tarsi būtum nematomas ir bando užeiti į užimtą tualetą.
- Žmonės, kurie yra tikri, jog tualetas laisvas, bandydami į jį užeiti jungia šviesą (iš tikro tai išjungia), supranta, kad jis užimtas (o ten esi tu) ir nueina šviesos nesugrąžinę, o tu tamsoje rėki, kad įjungtų atgal.
Visuomenės tualetiniai įpročiai
Jei paklausinėtumėte žmonių, ką jie daro, kai nenori sėstis ant nešvaraus klozeto, nustebtumėte. Draugė kadaise susidomėjusi apklausė nemažai žmonių ir vėliau papasakojo man. Klozeto apsiklojimas popieriumi yra paprastoji klasika, užtat, pasirodo, egzistuoja kur kas egzotiškesnių būdų. Pvz., reikalų atlikimas užsilipus ant klozeto pritūpus, sėdėjimas sau ant rankų ir kitos panašios akrobatikos.
Man įspūdingiausi vis tiek yra tie drąsuoliai, kurie lipa ant klozeto TOI TOI tulike, kuris realiai gali bet kada apvirsti. Iš kur žinau, kad tokių būna? Nes nu ne kartą yra tekę matyti paliktas pėdų žymes. O apie žmogų, kuris viename festivalyje ekskrementais ant sienos išpiešė svastiką, ko gero, esam girdėję visi.
Asmeniniai tualetiniai patyrimai
- Tualetų veidrodžiai man yra atskira skaudi tema. Kadangi esu labai maža, tai tikrai dažnai pasitaiko tualetų, kurių veidrodžiuose net savo pakaušio nematau. Pavyzdžiui, La Boheme arba Local Pub.
Čia yra mano selfis. - Beje, ar žinojote, kad Gringo moterų tualete nukabinus veidrodį eilių ten beveik neliko? Veidrodis dabar kabo koridoriuje, tad niekas viduje neužtrunka.
- Kartą ėjau pro statybas ir pagalvojau „Hm, čia kažkoks festivalio kvapas“. O tada supratau, kad statybų aikštelėje stovėjo šviežiai atvežtas TOI TOI’jus su savo išskirtine kvapų gama.
Tualetinės citatos
Apie skirtingą no-spin-no-live pasaulio suvokimą studentavimo laikais:
-Daug kas yra p**dinęs tualetinį…
-Nu ne, šiaip tai ne daug kas.
Apie geometriją prie WC:
-Čia kažkokią eilutę darot?
-Ne, kvadratą.
Apie talpumą:
-Kiek ten vietų?
-Viena sėdima ir dvi stovimos.
Nesveikintinos tualetų mados
- Vietos kur nors autostradoje, kur apsilankymas tualete kainuoja 50ct, nėra popieriaus ir viskas per šimtą metrų dvokia chloru. Arba blogiau.
- Vietos, kurios šiaip yra fancy-shmancy, o jų tualetai įrengi pačiomis pigiausiomis sąnaudomis, nėra popieriaus, o iš čiaupo nebėga šiltas vanduo.
- Vietos, kur šimtą metų niekas nesutvarko užraktų.
- Tualetai, kur vanduo nusileidžia pats (dažniausiai užsienyje), kai to nesitiki ir išsigąsti.
- Vietos, kur, norint nueiti į tualetą, turi gauti raktelį. Prie to raktelio dažniausiai būna pririštas koks nors didelis objektas (pvz., pliušinis žaislas arba medinė kaladė). Ir visada žiauriai smagu nusiplovus rankas visų kitų apčiupinėta raktą su pakabuku nešti atgal prie baro.
Įsimintini Vilniaus tualetai, verti atskiro paminėjimo
- Forum Cinemas Vingis tualetas. Čia yra du aspektai. Faktas, kad išėjęs iš antro (ar trečio?) aukšto tualeto amžinai nežinai, kur esi ir kur reikia eit. O taip pat, tai, kokios mažos ten kabinos. Neduok die užeini su kuprine ir paltu, tai praktiškai užstringi tarp sienų. Ir dar aišku durys atsidaro į tave.
- Briusly-Opiumo tualetas. Šitas mane visada iš naujo pritrenkia savo liūdnumu. Gal tos nuspardytos paišinos medinės durys vakarėlio metu į akis taip ir nekrenta, bet atėjus pavalgyti ir nusileidus į tualetą rūsyje pasidaro liūdna. Nesu tikra, kokia situacija su užraktais dabar, bet ilgą laiką šita vieta pasižymėjo tuo, kad užsirakindavo kokia viena kabina. Netgi esu girdėjusi kalbų, kad taip daroma tyčia, kad tūsofščikai neitų į tualetą nešvariais reikalais užsiimti. Bet vis tiek, juk tais tualetais naudojasi ne tik vakarėlių lankytojai, bet ir žmonės, kurie atėjo ten pavalgyti. Antro aukšto tualetas iš viso yra ne tualetas, o pirtis su klozetais. Tikiuosi, užraktų situacija jau pasitaisiusi, bet bendra atmosfera tai liūdna. Kaip galima gaminti tokį skanų maistą ir taip nemylėt savo klientų, kuriems tenka lankytis tame tualete?
Ir tas įrėmintas nuogos moters atvaizdas primena 90s mechanikų garažiukus, o ne maitinimo įstaigą 2019 m. Vilniuje.
- Autobusų stoties tualetas su metalinėmis durimis – žudikėmis bei prie įėjimo atplėšiamas tualetinis popierius. Dovilės Filmanavičiūtės nuotykis užstrigus tose duryse yra vertas atskiro paminėjimo.
Šiaip, toji popieriaus, kurio reikia atsiplėšti prieš užeinant į kabiną, kultūra šiaip yra fantastiška. Vilniaus Universitete (bent jau filologijos fakultete) bei viešosiose poliklinikose. Tikra razinka, toks reality check’as, kad neužsimirštumėme ir nepradėtumėm galvoti, kad gerai gyvenam.
- Juoda/Raudona tualetas. Šioje vietoje tenka dažnai lankytis dėl to, kad ten vyksta protmūšiai. Ir visada, visada atėjus ten prieš renginį tulikas per dešimt metrų dvokia chemikalais. Suprantu, kad turi būti švaru, bet kai tu net užsikosti nuo tos dezinfekacijos, tai nėra normalu.
Šiame tualete taip esu tapusi tokio įdomesnio varianto liudininke. Kadaise jau dalinausi savo FB paskyroje.
- Cozy tualetas, kur už vienų durų yra du klozetai. Bet tokį išplanavimą esu mačiusi ir kitur, pvz. senajame Soul Box (nežinau, kaip dabar, kai ten London Grill). Nesuprantu, kame idėja šito užmanymo, tipo skirta mamytėms su vaikučiais ar vadovaujantis logika, kad panos vis tiek gali po kelias eit myžt? Kame reikalas? Čia irgi, kiek pamenu, ant sienų puikuojasi žavingi 90s aktai.
- Užupio picerijos tualetas, kuris yra praktiškai jų virtuvėje ir prie kurio eilei tenka rikiuotis ant kelio prie tos pačios virtuvės.
- Marso tualetas, kur netikėtai įsijungus vėjeliui tave užpuola situacija „Vėjo nublokšti”.
- Varioko (irgi protmūšiai) tualetas, nuo kurio dvokia per dvidešimt metrų. Nesuvokiu, kaip tai vietai veikti tokiomis sąlygomis vis dar leidžia sanitarinė tarnyba.
- Dar būdavo fantastiški Vasaros terasos tualetai, kurie visada nuteikdavo ypatingai – trisdešimties žmonių eilė ir kelionė laiku viduje. Labai seniai buvau, tikiuosi jau susitvarkė.
Pabaigai, trys tualetinės istorijos iš gyvenimo
Istorija apie tai, kaip mano draugelis užsidegė Yagos tualete
Buvom su draugais festivalyje Yaga Gathering. O ten, bent jau 2015-aiais, visi tualetai buvo super eco-friendly, mediniai, tupimi, iškasti specialiai festivaliui. Draugelis užėjo didelio reikalo ir, kadangi norėjo ranka atsiremti į žemę (neklauskit, kiekvienam savi patogumo poreikiai), bet bijojo išsitepti, ranką apsivyniojo tualetiniu popieriumi. Tupi, užsiima reikalu ir supranta, kad tas popierius dega, nes nugi kiekviename tualeto kampe stovi po žvakutę ir nuo vienos iš jų užsidegė tas popierius. Teko greitai bėgt gesint nelabai spėjus kelnes užsimaut.
Istorija apie tai, kaip mano kolega suprato vartojantis ne visai teisingą terminą
Turiu kolegą, kuris gimė ir užaugo Niujorke, lietuvių emigrantų šeimoje, o dabar jau keletą metų gyvena Vilniuje. Kadangi jo tėvai gana seniai išvyko iš Lietuvos, jų namuose buvo vartojama nemažai senovinių lietuviškų žodžių. Tokių, kaip, pavyzdžiui, krautuvė vietoj parduotuvės. Atvykęs į Lietuvą kalbą jis mokėjo, tačiau tam tikrus ir žodyno, ir gramatikos niuansus teko ir vis dar tenka apšlifuoti.
Taip jau nutiko, kad jo žodyne tualetas visų pirma buvo ne „tualetas“, o „išvietė“.
Kartą Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje padavėjos paklausęs „Kur čia pas jus išvietė?“ jis atsakymo sulaukė, tačiau pastebėjo sumišusį jos žvilgsnį. Po dar kelių tokių atvejų kolega pagaliau pasiklausė draugų apie tokį fenomeną ir jie, smagiai pasijuokę, jam paaiškino jo klaidą. Jis tuomet suprato, kad Vilniaus rotušė buvo ko gero geriausias epizodas iš visų. Tik apie tai jis sužinojo tik tada, kai jau ilgą laiką daugybėje vietų buvo pavartojęs šitą terminą.
Istorija apie tai, kaip tualete praradau telefoną
Kartą, kai dar gyvenau Panevėžyje, leidom laiką Skaistakalnio parke. Kadangi pačiame parke tualeto nebuvo, eidavom į greta esančią taip vadinamą centrinę Maximą. Užėjau į kabiną ir, kadangi kišenių ar kuprinės neturėjau, ant žemės ar bakelio guldyt nenorėjau, tai buvau proto bokštas ir telefoną įsikandau į dantis (neklausk, mielas dienorašti).
Jis man atlikinėjant reikalus iš tų dantų išslydo, krito ant žemės ir pabyrėjo dalimis, kurių kelios nuskriejo į kitą kabiną. Greit susitvarkiau, užsimoviau kelnes ir išėjau ieškot. Na ir ką jūs galvojat, kitoje kabinoje žmonių nebebuvo, telefono korpuso – irgi, o man liko tik batarkė, kuri nenuriedėjo už mano kabinos ribų.
—
Jei tau patinka mano blogas, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
1 Komentaras
Įkelta 2017 29 spalio
Pakalbėkim apie gerus dalykus
Dažnai, oi labai dažnai mėgstam prie visko kabinėtis, viską kritikuoti ir būti viskuo nepatenkinti. Na, bent jau aš tai tikrai labai mėgstu ir dažnai tai darau. Lengva kalbėti, kai kažkas neįtinka, nes susierzinus žodžiai liejas ypač lengvai. Nesakau, kad apie tuos negerumus kalbėti nereikia, bet šiandien pakalbėkim apie gerus dalykus.
Apie tai, kad Fever Ray ką tik išleido naują albumą.
Apie tai, kad į Gedimino prospektą grįžta šuns su akiniais skulptūra.
Apie tai, kad didžiųjų prekybos centrų (tarkim Europos, Panoramos) šeimininkai jau kurį laiką rūpinasi jų lankytojų uosle bei su ja susijusiomis emocijomis ir ten užėjus kvepia fainais nepigiais patalpų kvapais.
Apie tai, kad tuose pačiuose prekybos centruose galim nusipirkti kaparėlių, kedrinių pinijų ar bolivinių balandų, apie kurias prieš dešimt ar daugiau, o gal mažiau metų nė girdėję nebuvom.
Apie tai, kad niekur neišvykę Vilniuj galim paragauti kokių dvidešimties skirtingų pasaulio virtuvių patiekalų.
Apie tai, kad Panevėžio „Špunkoj“ galima paragauti deep fried „Mars“ bar, kurio skonis yra kažkas fantastiško.
Apie tai, kad Vilniuje pigu važinėti taksi, jei esi ne vienas, kartais net pigiau negu viešuoju transportu.
Apie tai, kad nauji telefonai ir kompiuteriai (dauguma atvejų) jau niekada nebebus blogesni ar lėtesni nei seni.
Apie tai, kad už telefono ryšio ar bankų paslaugas kai kurių kitų šalių kontekste mokam neįtikėtinai mažai.
Apie tai, kad kadaise gana įprastas buvęs kai kurių profesijų atstovų išgerinėjimas darbo vietoje tapo neįsivaizduojamu dalyku.
Apie tai, kad Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur mieste galima skraidyti oro balionu.
Apie tai, kad kažkam vėl prakalbus apie medicininių kanapių legalizavimą vis mažiau individų klykia „Narkomanai“ ir vis supratingiau reaguoja į šį pasiūlymą.
Apie tai, kad šį mėnesį Kablys atveža ir Blawan, ir Rødhåd.
Apie tai, kad vis daugiau kompanijų vadovų supranta, jog algas mokėti vokelyje ir slėpti mokesčius yra nelygis.
Apie tai, kokio nuostabumo nuotraukų kolekcijas karts nuo karto papostina Uroboras.
Apie tai, kad bene kiekvieną dieną vykstančiuose protmūšiuose dažnai nebūna nė vieno tuščio staliuko.
Apie tai, kad pernai vykusio Baltic Pride parado metu Vilniuje jau nebebuvo milžiniškos skustagalvių minios, pasirengusios į miltus sutrint bežygiuojančius, o pernai išėjo knyga „Lietuva atsiskleidžia“ ir joks piktuolis jos pristatymo metu nė nekriuktelėjo.
Apie tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rūkyti yra visiška nesąmonė ir nusikrato šito blogo įpročio.
Apie tai, kad prieš dešimt metų vidaus kavinėje valgydami picą galėdavom įkvėpti netoliese sėdinčio rūkoriaus cigarečių dūmų, o grįžus iš klubo jai dvokdavo net apatiniai, o dabar viduj užsidegt cigaretę nesinori net rūkantiesiems.
Apie tai, kaip vis daugiau keliaujam.
Apie tai, kaip patogu iš Vilniaus išvažiuot aplinkeliu ir neužstrigt kamštyje.
Apie tai, kad prieš dešimt – penkiolika metų per dieną būtum pamatęs kokį vieną bėgiką ir kelis dviratininkus, o dabar kai kuriose miesto zonose jų knibždėte knibžda.
Apie tai, kad ilgai vieni buvę ir vienatvės skausmus kentėję draugai pagaliau nu randa tą meilę ir paskui švyti iš tos meilės.
Apie tai, kad įvairiausiose maitinimo įstaigose jau tapo visiškai įprasta ir paprašyti vandens, ir jo negailėti.
Apie tai, kad užsiimti savanoriška veikla, duoti kraujo ar tvarkyti aplinką daugybei žmonių yra ne liaupsių medžiojimui skirtas žygdarbis, o savaime suprantamas įprotis.
Apie tai, kad visos tos statybų aikštelės galiausiai virs naujais gyvenamųjų namų ar verslo kvartalais.
Apie tai, kad elektroninės knygos ir internetai toli gražu neišstūmė popierinių knygų, na ir šiaip knygynuose bei bibliotekose pilna žmonių.
Apie tai, kiek namų Vilniuje puošiasi nuostabiais piešiniais.
Apie tai, kad „Lietkabelis“ jau antrą sezoną kaip reikiant judina Lietuvos krepšinio vandenis.
Apie tai, kad kadaise sulaukdavę kelių įdomesnių žvaigždžių koncertų per metus, vien per praėjusią savaitę turėjom ir Nelly, ir Nelly Furtado.
Apie tai, kad ir Ryanair, ir Wizzair jau nuo kitų metų turės tiesioginius skrydžius į Atėnus, kur jau kokį penkmetį patekti daugiau ar mažiau adekvačia kaina pavykdavo tik per kokį Kijevą ar Bergamą.
Apie tai, kad kur kas daugiau žmonių negu anksčiau nebestato savęs į rėmus ir siekia veikti tai, ką iš tikro nori, o ne tai, ką reikėtų.
Apie tai, kad seni draugai lieka draugais, nors kartais gyvenime ir kvailas pabūni.
Apie tai, kad atsuko laiką ir šiąnakt net valanda ilgiau miegosim.
Pakalbėkim dažniau apie gerus dalykus.
***
Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
5 komentarai