Pirmyn į turinį

Žyma: Svaigimai

Šyziko dainos/Jūsų pasąmonės negalios

Pasąmonė šėlsta – sapnuoju, kad gyvenu pilyje, sapnuoju, kad girdžiu tai, ką norėčiau išgirsti, sapnuoju pasakų herojus, tada pabundu, pažiūriu į laikrodį, rodantį 3.56, vėl užmiegu ir toliau blaškaus, o vėliau, o paskui pergyvenu nesuskaičiuojamą galybę prisiminimų ir ne visada lengva atsijoti sapnus nuo tiesos. Šiandien man buvo pasakyta, kad viskas – ne šiaip sau. Šiandien aš atsakiau, kad ramios mintys ir pragmatiškas mąstymas optimaliai gal ir funkcionuoja perpiet, bėgant iš vieno darbo į kitą, o štai tamsiais vakarais – jau nebe taip. Nevermind, nevermind, netrukus prasidės stebuklai. Pažadu.

Palikite komentarą

Ir vėl Škėma

‘Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
„Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
„Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
„Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
„Gerai.”
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango „Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė – išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.’

Skaitau ir galvoju, kaip norėčiau mylėt žmogų, kuriam tai būtų taip pat gražu iki beprotybės. Man atrodo,  aš net  jį pažįstu.

Palikite komentarą

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

4 Komentarai

Šiandien aš noriu saldžiai

Noriu, kad būtų šilta šilta, būčiau prie jūros kur nors arba gulėčiau sau prie baseino su tigriniu maudymuku į plaukus įsisegus kokį rūžavą kaspiną ir lakčiau BBC kokteilius, noriu braškių ir šampano, kad nereiktų dirbti ar mokytis, galėčiau kimšt keksiukus, šokoladus ir ledus ir nestorėčiau, rūkyt vieną po kitos ir likt amžinai sveika ir jauna. Noriu, kad oda būtų įdegus ir švelni, plaukai – stori, šviesūs, sveiki ir ilgi, kad būčiau graži graži, plona plona, aplink būtų tik seksi berniukai, kurie nešiotų mane ant rankų, turėčiau atskirą kambarį rūbams ir batams, kad nieko neskaudėtų, niekas nenervuotų, nereikėtų niekuo rūpintis ir už nieką būt atsakingai, niekas neparintų ir nebūtų visuomenės normų, aiškinančių, kaip derėtų elgtis. Noriu, kad būtų aišku, jog viskas visada bus gerai, kad bus šilta, šviesu, jauku ir įdomu. VA DABAR NORIU.

Redaktoriaus pastaba: Autorės norai, išreikšti šiame įraše neturi veik jokio sąryšio su tikruoju jos gero gyvenimo įsivaizdavimu ir yra tik popkultūros, Nip Tuck ir Gossip Girl įtakotos laikinos sapalionės.


Palikite komentarą

Apie kvapus

Šiandien ėjau ir kaip daaavė į veidą – didžiulis gūsis kvepalų, kurie tyč toč kaip mano ekskambariokės. Ir iškart prisiminimų banga, kaip mes pas ją dar neįrengtam vonios kambary čiustydavomės vakarėliams, kaip liedavos čepkeliai fontanais ir šokdavom šokdavom šokdavom. Iškart akyse ir stovi raudona dėžė su tais kvepalais. O trečiadienį, kai tik atvažiavau, įėjus pro lauko duris net galva apsisuko – to mentoriaus laiptinėje kvapas lygiai toks pats, kaip mano numylėtosios stovyklos nameliuose. Kvepia medžiu, sakais ir drėgme. Ir vėl praeities akimirkos prabėgo mano galvoje – kaip aš visko pasiilgau. O vaikino, iš kurio nuomojomės butą Vienoje kvepalai – kaip mano dvyliktos klasės simpatijos, net galva susisuko, kai atpažinau! Ir buvo jų prikrauta pilna spintelė, uostai sau, prisimeni ir kikeni. Kvapas – turbūt vienas tų pojūčių, kurie mane labiausiai veikia. Kaip gerai aš atsimenu kvapus… Arba būna, užuodi ir jauti – kažkur jau patirta, o paskui suki sau galvą, kur ir kada. Turbūt kiekvienas žmogus mano atmintyje turi savo kvapą. O ir vietos… Nepatikėsi, bet Austrijos gatvėse tvyro visai kitokie kvapai nei Lietuvoje. Čia, Berlyne, kvapas primena Austriją, bet turi ir Lietuvos savybių. Čia ne taip švaru, kaip Vienoj, bet žymiai daugiau sintetinių kvapų nei Vilniuj. Medžiai, lietus, mašinos, kiekviena kavinukė skleidžia vis kitokius kvapus, o kiek praeivių nešioja tuos pačius kvepalus, kaip anksčiau sutikti žmonės… O va mano šalikas tavim kvepia.

2 Komentarai