Pirmyn į turinį

Žyma: Išvaizda

Ateities spėjimai

Nežinau, kodėl, tačiau labai dažnai mąstau, kaip ten bus vėliau. Ne, ne apie skraidančias mašinas ar žmones vienodais sidabriniais kostiumais – apie Mus. Ir dažnai šia tema provokuoju diskusiją. Man beprotiškai įdomu, kur pasisuks mūsų visų gyvenimai. Tos mintys taip dažnai atkeliauja todėl, kad jau dabar, žvelgiant į draugus, kuriuos pažinojau ir prieš dešimtį metų ir su kuriais daug laiko praleidžiu dabar, kai kurie dalykai kelia nuostabą palyginus praeities įsivaizdavimus su realybe. Viena aišku – nei aš, nei dauguma tų, kurie šalia, neišprotėjo, dar nesukūrė šeimų ir vis dar paaugliškai eina iš proto, kaip ir anksčiau. Ir tai nėra blogai. Bet visgi, po dešimties, dvidešimties metų juk viskas jau turėtų būti kitaip, ar ne? Emigruosime ar liksime čia? Dirbsim nemėgiamus darbus ofisuose ar nagais ir ragais kabinsimės savo svajonių? Nurimsime ir vakarus leisime jaukiai susisukę prie telikų ar ir toliau šėlsime iki paskutiniųjų net ir be progos? Sustorėsim ir pasensim ar liksime/tapsime žavūs ir patrauklūs? Tuoksimės, gimdysim vaikus, būsime neištikimi, skirsimės, juos dalinsimės, ar liksime vieniši? Visko gali būti. Gali ir nebūti. I’m so freaky curious.

Palikite komentarą

Vaizdo (ne)svarba

Iš kur toks baisus pė iks ant išvaizdos? Taip baisiai nesirūpinu, kaip atrodau, kad net daros nejauku tai suvokiant. Po kelių metų pirmąsyk išėjau į žmones (ta prasme, ne į parduotuvę batono) be makiažo, mylimiausias rūbas – treningasas ir džinsai, plaukai belekaip, dar pati apsikirpau, tai dabar sukas riečias į visas puses ir man dzin. Baisiai keistas jausmas tarp barbių visur – universitete, gatvėj, dievaž, net trūle. Praradau bet kokį norą ar poreikį daug investuoti į vaizdą, atradau begalini norą investuoti į potyrius.

Palikite komentarą

Įrašas apie PLAUKUS

Nauji metai, kaip matau, ne man vienai prisidėjo prie lengvo stogelio nusirovimo, ko pasekoje atsiranda visokie naujametiniai pažadai, išsiprovokuoja hyperaktyvumas ir, most specially, noras save keisti. O lengviausia save keisti, kaip žinia, manipuliuojant plaukų spalva, ilgiu ir kryptim. Universitete regiu, jog šį norą pajuto tikrai nesuvokiamai didelė dalis bendramokslių, kas, kaip ir man*, baigėsi absoliučiais (arba beveik absoliučiais) fail‘ais – sėdi visi kaip nesavi su kreivom margom kudlom ir, turbūt, mąsto, kad gal visgi nebuvo tai labai būtina. Na, geriausiu atveju, naujos šukuosenos atrodo normaliai, bet ekskliuzyvių pasikeitimų į gerąją pusę neužfiksuota.

O štai aš įgijau naują seilėjimosi objektą. Tai – berniukai su kuodukais. Nu jau taip gražu, kad ja nimagu, seilės dremba. (Taip taip, nieko čia naujo, bet man va dabar parėjo). Mes dar tuos kuodukus savam tarpe vadinam koldūniukais.

*Ta prasme, spalva mane pagaliau tenkina, bet užtat koookia kaina.

Palikite komentarą

Gyvenimas – nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros – nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

„It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.“

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Palikite komentarą

Bye Bye, Blondine

Šiandien kažkaip visai nelabai tyčia uždažiau savo blondiniškas kudlas. Dažiau septintu numeriuku, kas reikštų tamsus blondas (šiaip dažau devintu – vienuoliktu, todėl du tonai visai neatrodo daug į šoną). Kiek anksčiau yra tekę dažyti šviesius šiek tiek tamsesniais, niekada nenuimdavo, tiek, kiek turėtų, todėl kažkaip be baimės ir pasiėmiau šitą atsapalvį. Matai, nuo vokiško vandens, maisto ir blogų mano pačios įpročių plaukai labai nusilpo, tai sumaniau šiek tiek įdėti pigmento, kad sustiprėtų. BET KOKIE JIE DABAR TAMSŪS. Ou Mai Gad. Rodau foto. Tai gal dabar jau imt ir tikrai juodai nusivaryt? Tiesa, dar vakar ir pati nusikirpau. Joa, man rauna, ir rauna gerokai.

Beje, aš gal durna, gal gyvenimas durnas, bet vis tiek atrodo šiek tiek ironiška, kai tam tikri asmenys ima ir deda grupės, kurios gyvenime nebuvau girdėjus, per atsitiktinumą atradau šiomis dienomis, grupės, kuri dabar visai nepopuliari ir velniai žino, iš kur jis ją atkapstė, gabalus va tokiom ilgom naktim.

Palikite komentarą